Žemės ūkis

Kretingoje ir Kretingsodyje aptikti III tūkstantm. pr. Kr. pabaigos – II tūkstantm. pr. Kr. pradžios akmeniniai kirviai ir kapliai rodo pajūrio gyventojus tuomet vertusis daržine žemdirbyste bei gyvulių auginimu.

800–600 m. pr. Kr. vietiniai gyventojai daugiausia vertėsi gyvulininkyste ir lydimine žemdirbyste.

VII–VIII a. pagrindiniu verslu tapo ariamoji žemdirbystė. Vyravusią dvilaukę žemdirbystės sistemą pakeitė trilaukė, kuri atsirado pradėjus sėti daugiau žiemkenčių. Gyvuliai auginti darbo jėgai ir maistui.

1566 m. Kretingos dvarui priklausančiuose kaimuose buvo įvykdyta Valakų reforma. Ariamoji žemė padalyta į tris didelius taisyklingus sklypus, kuriuose kiekviena valstiečių šeima gavo po 10 margų žemės rėžį, kuriuos visus tris sudėjus susidarė valakas (apie 21 ha). Į vidurinį sklypą prie kelio perkeltos valstiečių sodybos. Taip suplanuoti gatviniai, linijinio plano kaimai, išlikę iki tarpukario žemės reformos. Ganyklos, pievos ir miškai liko bendram kaimo naudojimuisi. Vykdant reformą, surašytas pirmasis Kretingos valsčiaus inventorius. Kretingos kaimas valdė 85 valakus žemės, iš kurios 68 valakai – ariami. 3 valakai buvo dvaro žinioje, o kitus nuomojo 91 valstietis.

Tarp 1566 ir 1572 m., po valsčių nusiaubusios epidemijos, Kretingoje 56,5 valako nuomojo 58 žemdirbiai, o daugiau kaip 9 valakų niekas nedirbo.

Valakų reformos metu perėjus prie pažangesnės trilaukės žemdirbystės sistemos, pastebimai pakilo žemės ūkio našumas. Susikaupė žemės ūkio produktų perteklius, kurį valstiečiai ir žemvaldžiai bandė realizuoti vidaus ir užsienio rinkose.

Palivarku vadinama ūkinė dvaro sodyba buvo įkurta apie XVII a. vidurį. Čia išauginta ir pagaminta žemės ūkio produkcija parduoti buvo gabenama į Rygą.

Masalskių valdymo laikais (1751–1756 m.) dauguma gyventojų tebebuvo žemdirbiai. Bitininkyste vertęsi gyventojai pusę surinkto medaus privalėjo atiduoti dvarui, o sumanę išsikelti gyventi į kitą valsčių, bites privalėjo palikti kitam bitininkui.

Panaikinus baudžiavą, dvaras prarado nemažą dalį žemių, kurias paskyrė išsipirkti valstiečiams. Praradus nemokamą darbo jėgą, žemės darbams teko samdyti kumečius ir sezoninius darbininkus. Dvarui likusią žemę administruoti ir dirbti reikėjo kurti ūkinius padalinius – palivarkus.

1868 m. Kretingoje buvo 419 žemdirbių. Gyvulininkystė buvo išvystyta silpniau, kadangi gyvuliai daugiausia auginti savo poreikiams.

Kretingos ir Kartenos valsčių valstiečiai susibūrė į 1907 m. įkurtą Kretingos ūkio ratelį.

Grafas Aleksandras Tiškevičius, padedamas ūkio ratelio, 1910 m. organizavo pirmąją Kretingos gyvulių parodą. Kita arklių ir gyvulių paroda įvyko 1912 m. Joje buvo eksponuojami 47 eržilai, 139 kumelės, apie 50 kumeliukų ir 66 karvės.

Tarpukariu pagrindinė apskrities ūkio šaka buvo žemės ūkis. 1922 m. prasidėjo žemės reforma, trukusi visą tarpukarį. Ji siekė aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius bei sudaryti palankias sąlygas vidutiniams ir smulkiesiems ūkiams plėstis.

1923 m. apie 87,3 proc. gyventojų gyveno kaime ir vertėsi žemdirbyste. Palankias sąlygas ūkininkavimui ir žemdirbių ūkiams ugdyti sudarė valakinių-gatvinių kaimų išskirstymas į vienkieminius ūkius. Tai leido iki tol po visą kaimą išsimėčiusius valstiečio žemės rėžius sujungti į vieną žemės valdą.

Tarpukariu ūkininkai augino tradicines šiam regionui žemės ūkio kultūras. 1920 m. įkurta Kretingos rajono linų supirkimo įgaliotinio-agento įstaiga.

Greta žemdirbystės svarbi buvo gyvulininkystė. Ūkininkai tiekė žaliavą pieno pramonei ir patys gamino pienininkystės produktus.

Gyvulininkyste užsiėmė daugelis dvarininkų, netekusių didelių dirbamosios žemės plotų. Grafas A. Tiškevičius laikė veislinius galvijus ir apie 60 melžiamų karvių. Pagalbinė žemės ūkio šaka buvo paukštininkystė.

Ūkininkams atstovauti, jų ekonominiams ir profesiniams reikalavimams ginti bei žemės ūkio kultūrai tirti 1927 m. išrinkta apskrities Žemės ūkio taryba. Veikė jaunųjų ūkininkų rateliai.

1929 m. Kretingoje surengta pirmoji Žemės ūkio pasiekimų paroda.

XX a. 4-ajame dešimtmetyje melioracijos darbams pradėta naudoti technika.

1939 m., susirūpinus rūgščių dirvų kalkinimu, įsteigtas Kretingos kalkių purvo sandėlis.

Prasidėjus privačių miškų nusavinimui, jiems administruoti 1920 m. gegužės 22 d. buvo įsteigta Kretingos miškų urėdija, kuriai priklausanti teritorija plytėjo nuo Baltijos jūros iki Plungės apylinkių bei nuo Latvijos sienos iki Švėkšnos apylinkių ir Klaipėdos krašto sienos. Pirmuoju urėdu paskirtas Germanas Rangė. Nuo 1922 m. urėdu dirbo patyręs miškininkas Marijonas Daujotas, nuo 1927 m. – Jonas Žadeikis. Tais pačiais metais Kretingos miškų urėdija panaikinta, vėl atkurta 1930 m.

Sovietų valdžia pradėjo kurti stambius valstybinius žemės ūkius ir ardyti tarpukariu susiklosčiusią žemės ūkio struktūrą. Dvarų, bažnyčių, vienuolynų ir be savininkų likusi žemė buvo nacionalizuota ir išdalyta bežemiams, mažažemiams ir valstybiniams ūkiams. 1949 m. kaimą užgriuvo masinė kolektyvizacija. Vasario mėnesį apskrityje veikė 33 kolūkiai, o metų pabaigoje – 166. Prievartinė kolektyvizacija neigiamai paveikė kaimo raidą.

Gyvulininkystės pagrindą sudarė mėsai penimos kiaulės ir šeriami jaučiai, taip pat pienui auginamos karvės. Kurmaičių valstybinis ūkis vienintelis rajone vertėsi paukštininkyste, o Vydmantų agroprekybos valstybinis ūkis – daržininkyste.

1950 m. įkurtas Kretingos miškų pramonės ūkis. Sujungus Kretingos, Plungės, Rietavo ir Telšių miškų pramonės ūkius, 1973 m. buvo įkurtas Kretingos miškų ūkio gamybinis susivienijimas, valdęs 123 tūkst. 500 ha miškų, 1984 m. turėjęs 1 tūkst. 200 darbuotojų.

1955 m. įkurtas žvėrininkystės ūkis.

Atgimimo laikotarpiu rajono valdyba pradėjo steigti valstiečių ūkius, grąžinti nekilnojamąjį turtą teisėtiems savininkams. Kaime prasidėjo agrarinė reforma, kurios metu buvo likviduoti kolektyviniai ir valstybiniai ūkiai, įkurtos žemės ūkio bendrovės. Pirmoji savo veiklą 1992 m. kovo mėn. įregistravo Rūdaičiuose įsikūrusi žemės ūkio bendrovė „Sandrauga“.

1993 m. buvo 111 žemės ūkio bendrovių, kurios gamino ir pardavinėjo žemės ūkio produktus. Tačiau įsibėgėjus žemės grąžinimui, žemės ūkio bendrovės pradėtos naikinti. 1995 m. buvo likviduotos 27, o likviduojamos įmonės statusas suteiktas dar 39 žemės ūkio bendrovėms. 1995 m. pabaigoje buvo likusios 45 bendrovės, kurios po 1–2 metų nutraukė veiklą. Iš jų išliko tik Nagarbos žemės ūkio bendrovė, veikianti Rūdaičių kaime. 1998 m. rajone veikė 15 žemės ūkio bendrovių.

Paminėtinos bendrovės – AB „Vievio paukštynas“ Kurmaičių filialas, kur renkami kiaušiniai, gaminama paukštiena ir jos produktai; UAB „Vaismedžių medelynas“ Kluonalių kaime, aprūpinanti gyventojus vaisiais, uogomis, vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukais.

2002 m. įkurtas Kaimo plėtros fondas, skirtas kaimo verslui finansuoti, žemės ūkio veiklai plėtoti ir alternatyviam verslui skatinti, kooperacijai vystyti.

2004 m. rajone įsteigti 2 žemės ūkio kooperatyvai. Budriuose įsikūrė žemės ūkio technikos kooperatinė bendrovė „Platus arimas“, o Imbarėje – smulkiųjų pieno gamintojų kooperatinė bendrovė „Pieno banga“. Vienintelė rajone išlikusi Nagarbos žemės ūkio bendrovė tapo žemės ūkio kooperatyvu „Nagarbos ūkis“.

2008 m. spalio 1 d. buvo įregistruotas 1 tūkst. 631 ūkininko ūkis. Daugiau kaip 100 ha valdė 14 ūkininkų. 28 ūkiai vertėsi ekologiškos produkcijos auginimu. Nuo 2007 m. auginami energetiniai augalai, skirti biokurui, o 2008 m. nebeauginama tradicinė šio krašto žemės ūkio kultūra – pluoštiniai linai. S. Pielikio, M. Kazbaraitienės ir R. Karazino pieno ūkiai gavo Europos Sąjungos sertifikatus.

2014 m. įregistruotas 1 tūkst. 881 ūkininko ūkis. Žemės ūkio ir kaimo verslo registre įregistruota 3 tūkst. 912 valdų. V. Baltuonis Kalniškių kaime augino kalakutus mėsai (apie 6 tūkst. 600), V. Purmalis ir S. Kniškienė – triušius.

Rajone priskaičiuota 140 bitynų. Vykdoma programa „Parama bitininkystės sektoriui 2017–2019 metais“.

2017 m. dėl standartinę kritulių normą viršijusių liūčių ūkininkai neįvažiavo į laukus, negalėjo nuimti derliaus, ruošti žemės kitiems metams. Rugsėjo mėnesį Kretingos r. sav. teritorijoje paskelbta ekstremalioji situacija. 2018 m. birželį –  ekstremalioji situacija dėl stichinės sausros.

Parengė Rita Vaitkienė, 2018

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 9–10, 16, 27, 29, 36, 46, 56, 71, 74, 81–82, 146, 148–150, 152, 233–235, 237, 254, 255, 257, 260–261, 263–264. ISBN 978-609-404-057-3.
2. Kretingos rajone skelbiama ekstremalioji situacija. Iš Kretingos rajono savivaldybės administracija [interaktyvus]. Atnaujinta 2017 m. rugsėjo 25 d. [žiūrėta 2018 m. vasario 22 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.kretinga.lt/node/10599>.
3. Kretingos rajone skelbiama ekstremalioji situacija dėl stichinės sausros. Iš Kretingos rajono savivaldybės administracija [interaktyvus]. Atnaujinta 2018 m. birželio 28 d. [žiūrėta 2018 m. liepos 10 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.kretinga.lt/node/11231>.
4. Parama bitininkystės sektoriui 2017–2019 metais. Iš Kretingos rajono savivaldybės administracija [interaktyvus]. Atnaujinta 2017 m. birželio 21 d. [žiūrėta 2018 m. vasario 22 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.kretinga.lt/node/10041>.
5. Žemės ūkis 2014 metais. Iš Kretingos rajono savivaldybės administracija [interaktyvus]. Atnaujinta 2015 m. sausio 23 d. [žiūrėta 2018 m. vasario 22 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.kretinga.lt/node/8508>.