Žydų (judėjų) bendruomenė

Manoma, kad pirmieji žydai Kretingoje galėjo apsigyventi dar XVI a., t. y. tuomet, kai Kretinga, 1621 m., mirus jos savininkui J. K. Chodkevičiui, atiteko Sapiegų giminei. Kiti šaltiniai teigia, kad Kretingos mieste žydų bendruomenė įsikūrė XVIII a. 6-ajame dešimtmetyje (tuomet Kretinga priklausė Masalskių giminei). Jie gyveno atskira bendruomene, nesimaišė su vietos gyventojais krikščionimis.

1662 m. Kretingoje minimi du žydai vyrai ir viena moteris. 1723 m. minimas Dancigo (Gdansko) miesto spaustuvininkas Behras Druckeris, apsigyvenęs Kretingoje, prekiavęs knygomis.

Kretingos žydų bendruomenė pirmą kartą paminėta 1765 m., tuomet miestelyje gyveno jau 92 žydai, kurie miesto pakraštyje, Akmenos upės saloje įsteigtame Žydų Naujamiestyje valdė 14 namų.

1771 m. inventorius liudija, kad žydų bendruomenė, nepažeisdama magdeburgijos privilegijoje esančio draudimo gyventi Karolštate, apsigyveno už miesto ribų, Akmenos upės saloje, prie miesto malūno, kuriame įkūrė Naujamiestį, netrukus tapusį miesto dalimi. Čia įsirengė turgavietę, per kurią ėjo pagrindinis kelias, jungęs miestą su Klaipėda. Naujamiestyje stovėjo 14 namų, gyveno 13 žydų šeimų ir 1 vokiečių. Žydai vertėsi smulkiąja prekyba, pilstomų svaigalų gamyba ir pardavinėjimu, dvaro karčemų ir malūnų nuoma. 1771 m. minimas vienas auksakalys.

Matydamas naudą, kurią dvarui ir miestui neša prekyba besiverčiantys žydai, vyskupas I. J.  Masalskis toleravo jų kūrimąsi mieste, tačiau stengėsi tai reglamentuoti. Jiems buvo uždrausta gyventi Vokiečių (Birutės) gatvėje, tačiau leista keltis į Klaipėdos (Mėguvos) gatvę, už miesto sienos, prie projektuojamo kelio į Klaipėdą, kur buvo leista pasistatyti ir mokyklą.

1784 m. mieste gyveno 34 žydų šeimos su 124 žmonėmis. 1788 m. gaisruose sudegė 14 žydų namų. 1802 m. sudarytame „Kretingos kaimo“ inventoriuje minima sinagoga (Klaipėdos gatvėje) ir 28 žydų dūmai su 120 žmonių. Žydai buvo įsikūrę ne tik Naujamiestyje, kuris buvo vadinamas Žydų miesteliu, bet ir Klaipėdos (Mėguvos) gatvėje. Turtingiausi pirkliai kūrėsi miesto centre. 1826 m. miestelyje buvo 65 žydų prievolininkų sodybos, veikė mažesni maldos namai mokykla – betmidrašas.

XIX a. žydai buvo gausiausia ir turtingiausia miestelio bendruomenė. Jie išpažino monoteistinę etninę žydų religiją judaizmą, todėl dažnai buvo vadinami judėjais. Kretingos kahalą (tam tikra bendruomeninė institucija, turinti įgaliojimus administruoti miesto bendruomenę, dažnai ir aplinkinių vietovių žydus), kuriam 1847 m. priklausė 1736 mokesčių mokėtojai, sudarė ne tik miestelyje, bet ir aplinkiniuose kaimuose, Kartenoje, Jokūbave ir kitur gyvenusios žydų šeimos. Kahalui vadovavo rabinas, kontroliavęs religines apeigas, turėjęs chereso (ekskomunikos) teisę, atstovavęs žydams vietinės valdžios administracijoje.

1831 ir 1848 m. Kretingos žydų bendruomenė smarkiai nukentėjo nuo choleros epidemijų.

Lietuvai tapus Rusijos dalimi, 1852 m., paskelbus caro dekretą dėl žydų ,,sėslumo ribos“ visoje Rusijos imperijoje, Kretingos žydai nepakluso nuostatoms, kad jie turi gyventi toliau negu 50 varstų nuo vakarinių šalies sienų. Kartu įsigaliojo sėslumo ribos statusas, draudęs žydams gyventi kaimuose ir dirbti žemę. Prekyba ir amatai liko pagrindiniai jų verslai. Žydai supirkinėjo iš žemdirbių linus, grūdus, paukštieną ir vežė į Prūsiją. Jų rankose buvo smuklės, traktieriai, krautuvės ir kioskai.

Po 1854 m. gaisro, kurio metu sudegė didelė dalis žydų namų ir sinagoga, rusų valdžia suteikė padegėliams apie 15 tūkst. rublių paskolą, kurią šie privalėjo grąžinti per 20 metų. Už gautus pinigus Kretingos bendruomenė 1860 m. Klaipėdos (Mėguvos) gatvėje pasistatė mūrinę sinagogą ir maldos namus, tačiau pinigų valstybės iždui grąžinti neskubėjo, todėl Kauno gubernijos valdybai buvo pavesta įvertinti namus ir paduoti jų savininkus į teismą.

1861 m. Kretingoje gyveno 1234 žydai (76,4% gyventojų). 1868 m. N. Zubovui priklausiusioje Kretingoje surašyti 2573 gyventojai, iš kurių 1509 – judėjai. Praturtėjusi ir vis daugiau įtakos įgaunanti bendruomenė pamažu kūrėsi miesto centre ir pagrindinėse gatvėse. XIX a. viduryje žydai turėjo dvejas kapines: vienos veikė Akmenos upės pakrantėje į pietus nuo miestelio, o kitos – šalia evangelikų liuteronų kapinių.

1879–1889 m. 152 žydų šeimos nuomojo 107–110 posesijų. Populiariausios pavardės buvo Gilis (15), Dribin (14), Dorfman (9), Michel (6), Prisman (6) ir Tubianski (5), o viena šeima vadinosi Kretingos vardu – Kretingen.

1889 m. vėl sudegė sinagoga, maldos namai, nemažai gyvenamųjų namų ir ūkinių trobesių. Emigravę žydai stengėsi padėti Kretingoje likusiems tautiečiams. Anglijoje (Sunderland) apsigyvenę kretingiškiai po gaisro sudarė pagalbos komitetą, kurio surinktomis lėšomis sudegusios sinagogos vietoje 1890 m. buvo pastatyta nauja, o greta jos – religinė mokykla.

XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje tarp žydų buvo populiarios sionistinės idėjos: nemažai gyventojų emigravo į istorinę tėvynę, kiti – į Angliją, JAV. Kretingoje pasilikę žydai įvairiais būdais stengėsi prisidėti prie istorinės tėvynės atkūrimo ir gerovės. Jie dalyvaudavo labdaringose organizacijose, rinko pinigines aukas. Prieš V sionistų kongresą 1902 m. mieste buvo parduota 200 šekelių.

Diskriminacinė Rusijos imperijos politika ir sionistinės idėjos skatino žydų emigraciją, dėl kurios 1897 m. žydai sudarė 35% (1203),  1914 m. 47% (1202), 1923 m. – 35,7% (904), o 1939 m. – ¼ miesto gyventojų (apie 900). Tuo metu pagrindiniai žydų verslai buvo prekyba, amatai, aptarnavimo ir tarpininkavimo paslaugos.

1902 m. kahalui priklausė 1133 žydai, kurių atstovai pakartotinai kreipėsi į rusų valdžios institucijas prašydami leidimo pasistatyti dar vieną sinagogą. 1906 m. bendruomenė turėjo jau dvi sinagogas ir Rabinovičiaus išlaikomą privačią mokyklą, kurioje mokėsi apie 20 vaikų. Be jos, miestelyje veikė aštuoni perpildyti chederai (religinės pradžios mokyklos).

XX a. pr. žydai tebekontroliavo prekybą Kretingoje ir apylinkėje. Turėjo keliasdešimt smulkių parduotuvių, kuriose prekiavo manufaktūros, galanterijos, bakalėjos ir kitomis prekėmis. Turgavietėje ir prie pagrindinių gatvių stovėjo žydų kioskai, kuriuose buvo galima nusipirkti selterio, limonado, giros, alaus. Kiti žydai turgaus ir mugių dienomis supirkinėdavo iš valstiečių žemės ūkio produktus ir perparduodavo Vokietijos miestuose. Tarp Kretingos žydų amatininkų buvo populiarus gintaro apdirbimas. Pelningu verslu tapo kontrabandinių prekių gabenimas iš Vokietijos. Dalis kretingiškių žydų važinėjo po Lietuvą verbuodami emigruoti norinčius žmones ir už atitinkamą mokestį pervesdami juos ties Kretinga per Rusijos–Vokietijos sieną. Kiti keliaudavo po aplinkinius kaimus supirkinėdami arba keisdami į įvairias prekes skudurus, pardavinėdami adatas, skareles ir kitas paklausias smulkias prekes, stiklindami valstiečiams langus.

Turtingiausios žydų šeimos savo vaikus leisdavo į aukštąsias mokyklas, kurias baigę jie tapdavo provizoriais, gydytojais, advokatais. 1910 m. buvo atidaryta privati dviejų klasių mokykla žydų berniukams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žydų vaikai lankė valdišką pradinę mokyklą ir žydų progimnaziją, kuri glaudėsi A. Furmano gintaro dirbtuvės mūriniame pastate. Progimnaziją uždarius, nuo 1925 m. veikė privati žydų vidurinė mokykla hebrajų dėstomąja kalba. Dalis vaikų lankė lietuviškas mokyklas.

Įtakingi bendruomenės nariai buvo renkami miesto valdybos nariais ir seniūnais. Miesto seniūnu 1908–1910 m. buvo Šlioma Pinte, o 1912–1914 m. – Leibas Bricas.

Žydų bendruomenė gyveno prie turgavietės ir pagrindinių gatvių, o tankiausiai buvo apgyvendintas į pietus nuo aikštės buvęs miesto kvartalas, kuriame stovėjo sinagoga, maldos namai ir religinė mokykla. Akmenės gatvėje veikė prieglauda ir viešoji pirtis. Žydų kvartalą su aikšte jungusi gatvė iki I pas. karo buvo vadinama Sinagogos gatve, 1920–1928 m. –  Izraelitų, o apie 1930 m. pervadinta Daukanto (dabar – Mėguvos) gatve.

Tarpukariu žydų verslininkai tebevaidino svarbiausią vaidmenį ekonominiame miesto ir apskrities gyvenime. Daugelis žydų laikė smulkias parduotuves, kuriose prekiavo bakalėjos, mėsos, geležies, statybos, fajanso, optikos, fotografijos, galanterijos, manufaktūros, elektros, kosmetikos ir radijo prekėmis, dažais, laikrodžiais, avalyne; nuomojo automobilius, gamino limonadą, kosmetiką, žvakes, arbatžoles, sachariną ir augalinius taukus, taisė žibalines lempas, vertėsi kalvio, siuvėjo, mėsininko, gintaro apdirbėjo amatais. 1931–1939 m. žydams priklausė 83% parduotuvių (49). Verslininkai įkūrė Kretingos pirklių ir pramonininkų sąjungą. Populiarus žydų bankas (Folksbank) buvo įkurtas 1920 m. 1927 m. jis turėjo 293 narius. Be tradicinių verslų, žydų tarpe buvo licencijuotų provizorių, diplomuotų gydytojų, advokatų.

Nors dėl emigracijos į Palestiną Kretingoje žydų mažėjo, bendruomenė buvo aktyvi, turėjo smulkaus kredito draugiją, būrėsi į visuomenines, religines ir sportines organizacijas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Kretingos žydai stengėsi aktyviai dalyvauti miesto visuomeniniame gyvenime.

Kuriantis apskrities ir valsčiaus savivaldos organams, 1919 m. gegužės 4 d. buvo sudarytas Kretingos miesto žydų komitetas. Per rinkimus į valsčiaus ir apskrities, o nuo 1924 m. – į miesto savivaldybę žydai pateikdavo atskirą sąrašą, iš kurio tarybos nariais tapdavo 1–2 atstovai.

Mieste veikė keli chederai (religinės pradinės mokyklos), betmidrašas (religijos studijų ir maldos namai), mikvė (ritualinė pirtis), tarpukariu veikė valdinė žydų pradinė mokykla (jidiš kalba), privati vidurinė mokykla (hebrajų kalba), dramos klubas, viešoji biblioteka.

Mieste veikė žydų jaunimo, kultūros ir sporto organizacijos. Veikė „Izraelitų darbininkų kultūros draugijos“ skyrius, organizacijos „Arbeterheim“ skyrius, kultūrinė žydų organizacija „Kultur lyger“, Kauno skyriaus žydų kultūrinės sąjungos Kretingos skyrius; socialine globa užsiėmė „Ežero“ draugijos skyrius. Dalis žydų dalyvavo lietuviškų organizacijų veikloje: Kretingos šaulių klubo dūdų orkestrui kurį laiką vadovavo žydas Gobsas, Kretingos savanorių gaisrininkų komandos (įsteigtos 1907 m., veikusios per visą Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį) didžiąją dalį nuo pat pradžių sudarė žydų tautybės jaunimas.

Kretingos vardą garsino Abiejų Tautų Respublikos didvyris, karvedys Berekas Joselevičius (1764–1809), rabinas ir bankininkas Elijas Levinzonas (1822–1888), žinomas Elinkos Kretingerio vardu, religinių knygų autoriai rabinai Aronas Kretingeris ir Arija Leibas Lipkinas, sionizmo veikėjas Joelis ben Elezaras Drubinas (1857–1927), jidiš literatūros istorijos tyrinėtojas Lazeris Šulmanas (1837–1904), Kolumbijos universiteto profesorius Samuelis Jozefas, prekybininkas Elijas Beras Kacenelenbogenas, pramonininkai Aronas Furmanas, Enikas Šeras ir Judelis Taicas, gydytojas Dovydas Karlinskas.

Remiantis prieškario liudytojų prisiminimais, žemaičiai su žydais sugyvendavę draugiškai. Krautuvininkai žydai pasitikėdavę savo pirkėjais, dažnai prekes jiems duodavę „bargan“ – skolon. Patys žydai griežtai laikydavosi duoto žodžio dalykiniuose ir piniginiuose reikaluose.

Žydų bendruomenės naikinimas prasidėjo bolševikų organizuotomis turtingesnių šeimų tremtimis į Rusijos gilumą: 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti 33 suaugę ir vaikai.

Vokiečių okupacija ypač tragiška buvo miestelyje gyvenusiems žydams: 1941 m. birželio 25 d. (trečiadienio pavakare) buvo įsakyta visiems miestelio vyrams susirinkti turgaus aikštėje, 180 žydų vyrų buvo nuvežti už miesto, Palangos link, į Kviecių k. Girelės miškelį, ir ten sušaudyti. Laikinai paliktos gyventi Kretingos žydų moterys, seneliai ir vaikai buvo uždaryti Kluonalių gatvėje ir Pryšmančių dvare įsteigtose stovyklose. Nacių valdžios įsakymu likviduojant žydų getus, 1941 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Kretingos žydų bendruomenės moterys su vaikais buvo žiauriai nužudytos žydų kapinėse. Pryšmančių dvare laikyti vyrai ir moterys nužudyti Girelės miškelyje, o apie 100 moterų – Kunigiškių miške.

Kretingos rajone iš viso buvo sušaudyta daugiau nei 3 tūkst. žydų tautybės žmonių.

Kretingos rajone yra aštuonios žydų kapinės bei žudynių vietos: Kretingoje, Darbėnuose, Dimitrave, Grušlaukėje, Jokūbave, Laukžemėje, Salantuose, Kalnalyje.

Kretingos rajone yra trejos žydų kapinės – Kretingoje, Kretingos kaimiškojoje ir Darbėnų seniūnijose bei keturios žydų žudynių vietos bei kapai.

1941 m. pabaigoje Kretingos žydų bendruomenė nustojo egzistuoti. Po 1945 m. kai kurie žydai sugrįžo į Kretingą, tačiau bendruomenės nebeatkūrė.

2010 m. rudenį sudegusio Kretingos turgelio vietoje archeologai aptiko čia gyvenusios žydų bendruomenės kvartalo liekanų: atkasti trijų pastatų pamatai, tarp jų ir mikvė – ritualinis baseinas, kuriame, pagal žydų tradiciją, vykdavo ritualiniai apsiplovimai. Perkaso ilgis – 20 m, plotis – nuo 6 iki 10 m. Jame aiškiai matyti treji pamatai, o buvusio didžiausio pastato viduje – baseinas su laipteliu, kuriuo nusileidžiama į jo vidų. Tarp pastatų, manoma, buvusi išilginė tvora, nes išliko šešių stulpų vietos. Aptiktas specialiai sumūrytas latakas nuo stogo vandeniui nubėgti. Atkasti statiniai yra XIX a. ar XX a. pradžios.

Jolanta Klietkutė, 2012

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. JABLONSKIS, Ignas. Istorijai reikia tikslumo. Švyturys, 1989, liepos 18, p. 3.
2. Kahalas. Iš Žydai Lietuvoje [interaktyvus]: [b. v.]: Žydai Lietuvoje, 2006 [žiūrėta 2012 m. vasario 20 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/290/>.
3. KANARSKAS, Julius. Izraelitų ir evangelikų liuteronų bendruomenės. Iš Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 202–204. ISBN 978-609-404-057-3.
4. KANARSKAS, Julius. Kretingos žydai. Švyturys, 1990, lapkričio 28, p. 3.
5. KANARSKAS, Julius. Žydų bendruomenė. Iš Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 99–102. ISBN 978-609-404-057-3.
6. KANARSKAS, Julius. Žydų bendruomenės įkūrimas. Iš Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 63–64. ISBN 978-609-404-057-3.
7. Kretinga. Iš Žydai Lietuvoje [interaktyvus]: [b. v.]: Žydai Lietuvoje, 2006 [žiūrėta 2012 m. vasario 20 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/564/>.
8. MIŠKINIS, Algimantas. Kretinga. Iš Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, III tomas: Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai, I knyga. Vilnius: Savastis, 2004, p. 300–312. ISBN 9986-420-57-1.
9. STONKUVIENĖ, Laima. Genocido aukoms atminti – dėlionė iš akmenukų. Švyturys, 2011, rugsėjo 24, p. 10.
10. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Macai – ant velykinio žydų stalo. Pajūrio naujienos, 2009, kovo 27, priedas Mūsų žmonės, p. 10.
11. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Nesutarė – išsaugos ir užvers žydų šventyklos pamatus. Pajūrio naujienos, 2010, gruodžio 3, p. 3.
12. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Senajame Kretingos žydų kvartale aptiko ritualinę pirtį. Pajūrio naujienos, 2010, spalio 29, p. 6.
13. The History of Kretinga. Iš Kretinga – The History of the Shtetl of the Gillis Family [interaktyvus]: [b. v.]: Jon Seligman, 2007–2010 [žiūrėta 2012 vasario 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.seligman.org.il/kretinga_history.html>.