Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapija

Manoma, kad 1619 m., pašventinus bažnyčią, buvo įkurta ir Kretingos parapija, nors tą faktą patvirtinančių istorinių žinių nėra. Tuo metu parapija apėmė Kretingos valsčiaus kaimus, dvarą ir Karolštato (Kretingos) miestą. Tikinčiųjų sielovada rūpinosi tėvai bernardinai (pranciškonai observantai).

Nemažai žemaičių tebesilaikė pagoniškų papročių, tad 1636 m. Mikalojus Sapiega išleido įstatymą, griežtai įsakantį kiekvieną sekmadienį ir šventą dieną lankyti Kretingos bažnyčią, eiti išpažinties, pasninkauti, krikštyti vaikus, informuoti kleboną apie sunkiai sergančiuosius, suteikti galimybę mirštantiesiems gauti paskutinį patepimą, mirusius laidoti tik kapinėse. Už įstatymo nevykdymą grėsė nemaža piniginė bauda.

1639 m. žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius patikslino parapijos ribas, jai priskyrė Bebrūnių, Būdviečių, Laumalių, Petrikaičių kaimus iš Kartenos parapijos.

1752 m. rugsėjo 4 d. Žemaičių vyskupijos sinodas, Varniuose sušauktas Žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus, kilusio iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės Logoisko ir Berdyčevo šakos, nutarė kai kuriuos Kretingos parapijos kaimus prijungti prie Palangos karališkosios parapijos. Šiam sinodo nutarimui pasipriešino Kretingos vienuolyno gvardijonas ir Kretingos parapijos klebonas t. Pranciškus Vujaševičius bei Kretingos parapijos kamendorius t. Jonas Stackis. Prie jų protesto prisidėjo Kuršų žemės bajorijos teisėjas ir Kretingos dvaro valdytojas p. Beras, kurio vardu drauge su vienuoliais protestavo Kretingos dvaro administratorius kapitonas Jenacas Košutis. Jie net grasino kreiptis į Apaštališkąjį Sostą, jei nebus atšauktas minėtas nutarimas.

XVIII a. pabaigoje prie Kretingos parapijos prijungta Kartenos dvarininko Jokūbo Nagurskio 1778 m. įkurta Jokūbavo Švč. Mergelės Marijos bažnyčios filija su Būdviečių, Jokūbavo, Petrikaičių kaimais ir Jokūbavo miesteliu.

1804 m. parapijoje klebonavo kunigas Apolinaras Teišerskis. Tais metais parapijoje buvo 786, 1821 m. – apie 600, 1827 m. – 789, 1831 m. – 3 727 (+ 295 Kretingos kaimo katalikai ir 41 – Padvarių kaimo), 1857 m. – 3 378 (kitais duomenimis – 952), 1873 m. – 4 270, 1887 m. – 4 736 katalikai. Parapija išlaikė prieglaudą, kurioje nuolatos gyveno 40–70 žmonių.

XIX a. pranciškonų veiklą varžė caro valdžia, tačiau nepaisant to, vienuolynas ir parapija veikė. Pranciškonai pasižymėjo puikiu išsilavinimu ir savo pamokslais į bažnyčią pritraukdavo daug klausytojų, prie bažnyčios būrėsi katalikiškos visuomeninės organizacijos.

1842 m. Kretingos parapija priklausė prie vidutinių parapijų, ją sudarė 2 miesteliai, 2 dvarai, 7 palivarkai, 30 kaimų, 3 vienkiemiai. Katalikų gyventojų buvo apie 4 270, gyvenamųjų namų – 332. V. Juzumas tuometinę Kretingos parapiją aprašo taip: „Ši parapija kadaise buvo labai turtinga, o šiandien jau nebe taip gerai laikosi. Moralės ir krikščionybės pažinimo atžvilgiu ji nėra labai išskirtinė. Skaitančių knygas nemažai, tačiau blaivybė apleista, o galimybė pasienyje su Prūsija pigiai gauti svaiginamųjų gėrimų neša didelę moralinę žalą. Žmonės čia rengiasi labai turtingai, ypač moterys, o labiausiai – tarnaujančios, kurios, kad pasirodytų, išleidžia tam paskutinius uždirbtus pinigus.“

1821–1849 m. Kretingos bažnyčią ir parapiją garsino vyriausiasis bernardinų vienuolyno pamokslininkas t. Ambraziejus Pabrėža. 1829–1856 m. klebonu tarnavo Silvestras Stanevičius, 1856–1873 m. ir 1875–1895 m. – Feliksas Rimkevičius, 1873–1875 m. – kunigas Jonas Dargevičius, 1896 m. – Leonardas Tarvydas, 1898–1900 m. – Jeronimas Juozapas Beržanskis.

1904 m. parapijos klebonu ir bernardinų vienuolyno administratoriumi tapo kunigas Kazimieras Petreikis, įkūręs „Blaivybės“ draugijos Kretingos skyrių. Rekonstravęs bažnyčią, kunigas Kazimieras Petreikis buvo perkeltas į Ukmergę, o Kretingos parapijos klebonu ir atsinaujinusio bernardinų vienuolyno gvardijonu paskirtas kunigas Antanas Bizauskas – t. Pranciškus, kuris atnaujino tretininkų kongregacijos veiklą. Jo laikais Kretingos bažnyčia tapo pagrindine atsinaujinančios Šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos provincijos šventove.

1900 m. Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis pirmąkart Kretingos parapijos istorijoje vikaru, o 1901–1905 m. klebonu paskyrė kunigą pasaulietį Antaną Bizauską. Šis energingai tvarkė parapijos reikalus, steigė katalikiškas organizacijas, įkūrė draudžiamos lietuviškos spaudos slėptuvę ir platinimo tinklą, administravo vienuolyną, domėjosi bernardinų gyvenimu ir rūpesčiais. Kretingoje praleisti metai paskatino Antaną Bizauską pakeisti savo gyvenimą ir tapti Šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių šeimos nariu.

1914–1918 m. klebonavo t. Antanas Živatkauskas, rūpinęsis parapijos reikalais sunkiais kaizerinės vokiečių okupacijos metais.

Tarpukariu Kretingos parapiją sudarė Kretingos valsčiaus kaimai (išskyrus Tarvydus, Dimitravą, Senkus, kurie nuo seno priklausė Darbėnų parapijai), Kretingos miestas, dvaras ir vienuolynas bei Jokūbavo Švč. Mergelės Marijos bažnyčios filijai priklausę Kartenos valsčiaus Jokūbavo apylinkės kaimai.

1919 m. Žemaičių kapitula atskyrė parapiją nuo vienuolyno. Klebonu paskyrė kunigą pasaulietį Povilą Svilą, kuris 1920 m. pasidalijo su gvardijonu Pranciškumi Bizausku pranciškonų valdytą bažnytinį turtą: žemę, pastatus, inventorių. 1922 m. klebonu tapo kanauninkas Pranciškus Strakšas.

1920 m. Kretingos parapijoje gyveno 1 978 katalikai, 1937 m. buvo 8 080 tikinčiųjų.

1924 m. pranciškonams vėl pavesta rūpintis Kretingos parapija, kurios klebonu paskirtas Antanas Butkevičius. Parapijos klebonu tradiciškai skiriamas vienuolyno gvardijonas. Iki 1925 m. balandžio 3 d. juo buvo t. Jeronimas Pečkaitis, 1925–1928 m. – t. Juozapas Kudirka, 1928–1931 m. – t. Kazimieras Čepulis, 1931–1936 m. – t. Augustinas Dirvelė, 1932–1937 – t. Aloyzas Janušaitis, nuo 1937 m. – Jocas Stanislovas.

Kretingoje vyko tretininkų (Pranciškonų pasauliečių ordino) kongresai. 1922 m. birželio 15–17 d. t. Jeronimas Pečkaitis sušaukė pirmąjį Lietuvos tretininkų kongresą, kuris nutarė leisti savo leidinį „Šv. Pranciškaus varpelis“. T. Jeronimas buvo šio leidinio redaktorius, vizitavo ir steigė naujas tretininkų kongregacijas, kurių įkūrė per 100. 2011 m., baigus švęsti 800 metų Pranciškoniškos charizmos jubiliejų, pakeliui į 800-uosius šv. Klaros metus, minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį ir Padėkos už laisvę metus, rugpjūčio 13–15 d. Kretingoje vyko VIII Lietuvos Pasauliečių pranciškonų ordino kongresas „Iš Evangelijos į gyvenimą ir iš gyvenimo į Evangeliją“.

1936 m. birželio 12–14 d. per Šv. Antano atlaidus buvo surengtas Telšių vyskupijos Eucharistinis kongresas. Bažnyčioje ir vienuolyne ne kartą lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona.

1936 m. parapijos komitetui nusprendus, kad bažnyčią būtinai reikia remontuoti, jaunimas pasiryžo savo lėšomis apmokėti dalį remonto išlaidų: 15–30 m. amžiaus merginos įmokėjo po 2 Lt, 15–30 m. vaikinai – po 3 Lt., per 30 m. amžiaus nevedęs jaunimas įmokėjo po 5 Lt. Aukos bažnyčios remontui taip pat buvo renkamos kalėdojimo metu.

Sovietų valdžiai uždarius pranciškonų vienuolyną, tikintiesiems buvo palikta bažnyčia. Klebonu 1945–1946 m. paskirtas t. Patricijus Antanas Puodžiūnas.

1949 m. sovietų valdžia konfiskavo bažnyčios turtą ir apribojo parapijos veiklą. Religinė bendruomenė (parapija) privalėjo pasirašyti nuomos sutartį su savivaldybe, norėdama naudotis savo bažnyčia.

1980–1988 m. klebonavo kun. Bronislovas Burneikis, kuris atstatė bažnyčios bokštą, nuliejo naujus varpus, sutvarkė šventoriaus tvorą. 1988–1989 m. klebonu buvo t. Talaišis Bernardas.

Prasidėjus tautos ir valstybės Atgimimui, broliai pranciškonai sugrįžo į Kretingą. 1989 m. pirmieji atvyko vienuolyno gvardijonas ir parapijos klebonas t. Juozapas Pudžemys, kunigai Edmundas Atkočiūnas – t. Rokas ir Astijus Kungys – t. Silvestras. Jiems teko atgaivinti pranciškonų veiklą, atgauti vienuolyną ir jam priklausančius pastatus, tęsti pirmtakų vykdytą misionierišką ir sielovados darbą.

Parapijos klebonas Bronislovas Burneikis ir kanauninkas Bernardas Talaišis tėviškai perdavė broliams pranciškonams parapiją. 1989 m. lapkričio 19 d. – Kristaus Karaliaus iškilmės metu – pirmas šv. Mišias atgautoje pranciškonų šventovėje aukojo vienuolyno gvardijonas ir pirmasis atgautos bažnyčios klebonas t. Juozapas Pudžemys OFM, t. Rokas Edmundas Atkočiūnas OFM ir t. Silvestras Astijus Kungys OFM. Ši data laikoma pranciškonų grįžimo į Kretingą švente.

Iš karto po atsikūrimo ketvirtadieniais pradėtos švęsti šv. Mišios, kuriose jaunimas Dievą šlovino gitaromis, po Eucharistijos buvo skaitomas Šventasis Raštas, kas dar buvo neįprasta Katalikų Bažnyčioje. Tos jaunimo šv. Mišios buvo naujas dvasinio gyvenimo proveržis, į jas jaunuoliai autobusais važiuodavo iš gretimų miestelių. Mažame kambaryje sutilpdavo septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt žmonių. 1995 m. susiformavo pirmoji pranciškoniškojo jaunimo organizacija – Kretingos pranciškoniškojo jaunimo tarnyba – nors oficialiai pranciškoniškojo jaunimo dar nebuvo.

1999 m. parapijiečių lėšomis vienuolyno koridoriuje įrengtos parapijos raštinės patalpos.

Sekmadieniais bažnyčioje nusistovėjo tvarka, kuri gyvuoja iki šių dienų: 8 val. – tyliosios šv. Mišios, pusę vienuolikos – vaikų šv. Mišios, kuriose susirenka jaunos šeimos, liturgija pritaikyta būtent jiems, gieda vaikų choras, vyksta šlovinimas gitaromis. Pusę pirmos – tradicinės Sumos šv. Mišios. Savaitės dienų vakarais per Eucharistiją gieda įvairūs parapijos chorai. Taip žmonės gali pasirinkti priimtiną liturginį stilių.

Pranciškonai neapsiribojo vien pastoracine veikla. Jie rūpinosi, kad Kretinga vėl taptų katalikiškos kultūros ir švietimo centru. Jų pastangomis pranciškonų gimnazijos patalpose įsikūrusi Kretingos pirmoji vidurinė mokykla buvo pertvarkyta į Katalikiškąją vidurinę mokyklą, kuriai 1998 m. grąžintas Pranciškonų ordino gimnazijos vardas, o nuo 2008 m. – Viešoji įstaiga Pranciškonų gimnazija.

1999 m., minint 390-ąsias Kretingos miesto metines, klebono Gedimino Numgaudžio iniciatyva sugrąžinti šv. Antano atlaidai ir miesto šventė.

Susigrąžintuose Švento Antano rūmuose 1991 m. pranciškonai įsteigė Kretingos katalikiškąją mergaičių kolegiją, kuri 1992 m. buvo pertvarkyta į Švento Antano kolegiją, kad joje galėtų mokytis ir vaikinai. Kolegijos bazėje pirmąkart Kretingos istorijoje 1995 m. atidaryta aukštoji mokykla – Kretingos Šv. Antano Religijos mokslų institutas prie Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete, veikusi iki 2005 m. vasaros, nuo 2008 m. – VšĮ Pranciškonų gimnazijos antrasis korpusas.

Nuo 1998 m. balandžio 14 d. (II Velykų sekmadienio) kiekvieną sekmadienį išleidžiamas parapijos bendruomenės informacinis lapelis „Kelyje“, kuriame galima rasti sekmadienio Šv. Rašto skaitinius, pamąstymą, ateinančios savaitės bažnyčios minėjimų kalendorių, įvairių skelbimų, informuojama, kiek aukų surinkta.

Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapija priklauso Palangos dekanatui.

Jolanta Klietkutė, 2016

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Istorija. Iš Pranciškonų gimnazija [interaktyvus]. [Kretinga]: Viešoji įstaiga Pranciškonų gimnazija, 2011 [žiūrėta 2016 m. gegužės 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.kpg.lt/apie-gimnazija/istorija>.
2. JUZUMAS, Vincentas. Žemaičių vyskupijos aprašymas. Varniai: Žemaičių vyskupystės muziejus, 2013, p. 289–290. ISBN 978-6099-55-910-0.
3. Kalėdojimas. Kretingos parapija, 1936, Nr. 10–11, p. 68.
4. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 45, 193–194, 242–243. ISBN 978-609-404-057-3.
5. KANARSKAS, Julius. Kretingos bažnyčia ir parapija XVII–XVIII a. Iš Kretingos Pranciškonai[interaktyvus] 2012 [žiūrėta 2016 m. gegužės 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/index644a.html?option=com_content&view=article&id=105:kretingos-banyia-ir-parapija-xvii-xviii-a&catid=20:parapijos-istorija&Itemid=69>.
6. KANARSKAS, Julius. Kretingos katalikų parapija ir bažnyčia rusų laikais. Iš Kretingos Pranciškonai[interaktyvus] 2012 [žiūrėta 2016 m. gegužės 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/index84ab.html?option=com_content&view=article&id=120:kretingos-katalik-parapija-ir-banyia-rus-laikais&catid=20:parapijos-istorija&Itemid=69>.
7. KANARSKAS, Julius. Kretingos parapija tarpukariu. Iš Kretingos Pranciškonai [interaktyvus] 2012 [žiūrėta 2016 m. gegužės 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/indexd52d.html?option=com_content&view=article&id=219:kretingos-parapija-tarpukariu&catid=20:parapijos-istorija&Itemid=69>.
8. KANARSKAS, Julius. Kretingos pranciškonų vienuolijos atgimimas. Iš Kretingos Pranciškonai[interaktyvus] 2012 [žiūrėta 2016 m. gegužės 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/index6d5d.html?option=com_content&view=article&id=108:kretingos-prancikon-vienuolijos-atgimimas&catid=21:vienuolyno-istorija&Itemid=68>.
9. KANARSKAS, Julius. Kretingos vienuolynas netekčių ir vilties metais. Iš Kretingos Pranciškonai[interaktyvus] 2012 [žiūrėta 2016 m. gegužės 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/index08e6.html?option=com_content&view=article&id=110:kretingos-vienuolynas-neteki-ir-vilties-metais&catid=21:vienuolyno-istorija&Itemid=68>.
10. KANARSKAS, Julius. Pirmieji krikščionybės žingsniai Kretingoje. Iš Kretingos Pranciškonai [interaktyvus] 2012 [žiūrėta 2016 m. gegužės 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/indexe1ac.html?option=com_content&view=article&id=103:pirmieji-krikionybs-ingsniai-kretingoje&catid=20:parapijos-istorija&Itemid=69>.
11. Kretingos parap. metinė apyskaita. Kretingos parapija, Nr. 1, p. 6.
12. MIDVERYTĖ, Monika. „Buvome apsvaigę kaip nuo jauno vyno“. Astijus Kungys OFM. Iš Bernardinai.lt[interaktyvus], 2015, balandžio 7 [žiūrėta 2016 m. gegužės 20 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-11-21-astijus-kungys-ofm-buvome-apsvaige-kaip-nuo-jauno-vyno/124443>.
13. Palangos dekanatas. Iš Telšių vyskupija [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. gegužės 5 d.]. Telšiai: Telšių vyskupija, Katalikų interneto tarnyba, 2010. Prieiga per internetą: <http://telsiuvyskupija.lt/?id=56>.
14. RUŠKYS, Petras. Kretingos vienuolynas. Tiesos kelias, 1928, Nr. 2–3.
15. VITKAUSKIENĖ, Vitalija. Vienuolynas vaduojasi iš sovietmečio kultūrinio sluoksnio. Pajūrio naujienos, 1999, rugpjūčio 20, p. 8.