Kretingos šv. Vladimiro cerkvė

Šv. Vladimiro titulu pavadinta cerkvė stovėjo Kretingos turgavietės (dab. Rotušės a.) centre 1875–1927 m.

Po 1863 m. sukilimo Kretingoje buvo dislokuota Rusijos pasienio sargybos brigada, gyveno kariškių šeimos. Stačiatikiai neturėjo maldos namų, o jiems svarbių švenčių švęsti turėjo vykti į apskrities centrą Telšius. 1864 m. Telšių karinės apskrities viršininkas prašė leidimo Kretingoje pasienio sargybos įgulai pastatyti stačiatikių bažnyčią, kuri taip pat aptarnautų miestelyje bei dvare įsikūrusius tarnautojus stačiatikius.

Vieta cerkvei buvo parinkta centre, pranciškonų vienuolyno žemėje, priešais katalikų kapines, šalia kurių buvo laidojami ir stačiatikiai. Bernardinai ir vietiniai katalikai nenorėjo su tuo sutikti. Valdžios pareigūnams ir šventikui statybos reikalais lankantis Sankt Peterburge, vienuoliai toje vietoje pradėjo laidoti mirusiuosius. Sugrįžę pareigūnai reikalavo mirusiuosius perkelti į veikiančias kapines, tačiau atsisakius tai daryti, cerkvę buvo nutarta statyti turgavietėje.

Pirmoji cerkvė Kretingoje įrengta 1866 m. pasienio sargybos ligoninėje.

Šventiko Vladimiro Jurevičiaus rūpesčiu ir Rusijos imperijos Vidaus reikalų ministerijos potvarkiu Muitinės žinybos lėšomis turgavietės viduryje (dabar Rotušės aikštės pietinė dalis), nugriautos rotušės vietoje, 1875 m. iškilo Kretingos muitinės cerkvė, tituluota kunigaikščio Vladimiro vardu. Tarnavo pasienio sargybos korpusui ir keturioms muitinėms.

Mūrinės cerkvės projektas patvirtintas 1870 m. lapkričio 4 d. Autorius – architektas Samoilovas. Pastatas buvęs tipinis, bizantinio stiliaus, plytų mūro, tinkuotas, 400 vietų. Virš stogo kilo penki kupolai (4 maži ir 1 didelis) bei varpinės bokštas su paauksuotais kryžiais. Vakarinėje pusėje esanti varpinė su pagrindiniu pastatu sujungta žemu prienaviu (uždara galerija). Varpinėje kabojo Valdajuje pirklio L. Usačiovo varpų liejykloje nulieti varpai, parvežti 1876 m.

1875 m. atlikti pagrindiniai statybos darbai. Tais pačiais metais suprojektuotas ir įrengtas ikonostasas (architektas Nikolajevas). 1876 m. cerkvė pabaigta, įrengta. Interjerą puošė daugybė paauksuotų ikonų (šventųjų paveikslų), ant centrinio kupolo tapyta Dievo Tėvo, apsupto angelų pulko, freska.

1883 m. (išorę atnaujino Prūsijos pilietis Rudolfas Imeris) ir XX a. pr. cerkvė buvo remontuojama.

Cerkvę juosė viena eile susodinti įvairių rūšių lapuočiai medžiai, kuriuos supo 1879 m. Kauno pirklio Mortfejaus Rabinovičiaus pastatyta medinė tvora su plytų mūro kolonomis. 1889 m. tvora sudegė. XX a. pr. jos vietoje pastayta metalinė ažūrinė tvora su dekoratyviniais papuošalais, atvežta iš Sankt Peterburgo. Manoma, kad jai buvo panaudotos seniosios tvoros mūrinės atramos. 1961 m. cerkvę supusi tvora nuardyta ir nugriauta. Jos dalis panaudota tilto per Akmenos upę Birutės gatvėje turėklams.

1915–1920 m. Kretingos šv. Vladimiro cerkvė buvo naudojama vokiečių kariuomenės reikalams. Dauguma rusų tautybės gyventojų su pabėgėlių srautu pasitraukė į Rusijos gilumą. Kartu išvyko ir dvasininkai. Mirusį paskutinį Kretingos stačiatikių kleboną palaidojo liuteronų kunigas.

1920 m. rugsėjo 7–8 d. apskrities taryba nutarė cerkvę perdirbti į liaudies namus. Tačiau dėl lėšų stokos sumanymas nebuvo įgyvendintas.

Pirmojo pasaulinio karo metais cerkvė nukentėjo. Ji buvo apleista, pamaldos nebevyko, nes nebeliko ir stačiatikių bendruomenės. 1922 m. Lietuvos Respublikos tikybos departamentas ją perdavė Žemaičių vyskupijos kurijai, tačiau Kretingos apskrities valdyba savo nuožiūra leido naudoti intendantūrai kaip sandėlį. Niekas nesiėmė jos tvarkyti. Cerkvės turtas – 176 deš. žemės sklypas ir vandens malūnas – nusavinti. VRM nutarimu cerkvės pastatas parduotas per viešas varžytines nukėlimui; jį įsigijo katalikų parapija.

1925 m. birželio 16 d. konstatuota, kad rusų cerkvė pradėta griauti. Vietoje jos buvo žadama įkurti sodą. Plytas nupirko apskrities technikas. Apie 1927 m. cerkvė nugriauta. Jos vietoje 1930 m. atidengtas Paminklas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti. Nugriovus Kretingos cerkvę, stačiatikiams (1927 m. – 96 tikintieji) beliko mūrinė Šv. Eleuterijaus koplyčia Kretingos m. senosiose stačiatikų kapinėse.

1976 m. Kretingos filijinė cerkvė išregistruota.

2003 m. Kretingos muziejui atliekant archeologinius tyrimus Rotušės a. p. dalyje 0,85–1 m gylyje atkasti cerkvės pamatų fragmentai mūryti iš plytų su pavieniais lauko rieduliais, pamatas rištas baltu kalkių skiediniu. Pamatų plotis 1–1,65 m, aukštis 1,1–1,4 m. Plytų dydis 28,5–30 x13–14 x 6–8 cm. Dalis jų su išilginėmis pirštų braukomis.

Jolanta Klietkutė, 2013

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. BUTKUS, Donatas. Kretingos Rotušės aikštės žvalgymai 2003 m. Iš Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. 2006, p. 341. ISBN 978-9955-9913-2-8.
2. KANARSKAS, Julius. Jurevičius Vladimiras. Iš Kretingos personalijų žinynas [interaktyvus]. Kretinga: Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka, 2007 [žiūrėta 2013 m. gruodžio 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.kretvb.lt/lt/krastotyra/personaliju-zinynas/personalijos/450-kpz-jurevicius-vladimiras>.
3. KANARSKAS, Julius. Kretingos muziejaus archeologinių tyrinėjimų apžvalga (1958–2008 m.). Kretinga: Kretingos muziejus, 2008, p. 17–18.
4. KANARSKAS, Julius. Rotušės aikštė. Pajūrio naujienos, 1993, gruodžio 10, p. 4.
5. KANARSKAS, Julius. Stačiatikių bendruomenė. Iš Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 106–108. ISBN 978-609-404-057-3.
6. LAUKAITYTĖ, Regina. Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2003, p. 12, 28–29, 36, 38, 211, 238, 251, 255. ISBN 9986-780-52-7.
7. MIŠKINIS, Algimantas. Kretinga. Iš Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės: Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. Vilnius: Savastis, 2004, t. 3, kn. 1, p. 302–309. ISBN 9986-420-57-1.
8. SPRAINAITIS, Raimondas. Archeologiniai tyrimai Kretingoje, buvusios Rotušės vietoje. Archeologija, 1994–1995, p. 267.
9. Stačiatikių bažnyčia. Pajūrio naujienos, 1993, birželio 25, p. 10.
10. ГУКОВСКИЙ, Kонстантин. Тельшевскiй уѣздъ. Ковна, 1890, p. 6.