Naujosios Įpilties Alkos kalnas

Naujosios Įpilties Alkos kalnas yra Kretingos r. sav. teritorijoje, Naujosios Įpilties k., 50 m į vakarus nuo kelio Darbėnai–Skuodas, 150 m nuo Alkupio upės, apie 100 m į šiaurę nuo Įpilties (Juodupio). Kalnas 115 m ilgio, apie 60 m pločio, viršuje – apie 35 m skersmens aikštelė, kalva terasomis žemėja į š. r. pusę, kiti šlaitai kiek statesni, apie 15 m aukščio. 150 m į š. nuo kalno yra I tūkstantm. senovės gyvenvietė. Alkos kalnas yra 1,2 km į š. r. – r. nuo Senosios Įpilties piliakalnio I ir senovės gyvenvietės.

Aikštelėje stovi medinė koplyčia, keletas koplytėlių ir kryžių. Ant Alkos kalno senovėje veikė pagonių šventykla – alka, stovėjo ir apeiginis akmuo, vadinamas Aukuru, sunaikintas XX a. pradžioje. Pasakojama, jog senovėje ant kalno buvo aukojama seniesiems dievams, o vaidilutės kūrendavo ir prižiūrėdavo šventąją ugnį. Šventykla, pasak padavimų, vėliau prasmego skradžiai žemę. Alkakalnis nuo seno gerbiamas – įvedus krikščionybę, žmonės iki šiol renkasi švęsti gegužinių, giedoti Marijos litanijų. 1920 m. buvo pradėta statyti medinė koplyčia, o pabaigta – 1930 m. Ją beveik savo lėšomis pastatė Klemensas Alunderis. Seniau prie koplyčios pasimelsti rinkdavosi į kariuomenę pašaukti jaunuoliai – jie palikdavo gėlių ir iš medžio šakų nupintų vainikų. Susirgę niežais ar kitomis nesunkiomis ligomis, vietos gyventojai ateidavo ant kalno apsižadėti nuo ligos – keliais apeidavo koplyčią, pasimelsdavo ir paaukodavo pinigų.

Alkos kalnas apipintas įvairiausiomis legendomis ir pasakojimais. Pasakojama, jog kaime gyveno du broliai, kurie ant kalno sumanė pastatyti bažnyčią iš surinktų pinigų. Jie, kad ir kaip stengėsi, bet niekaip negalėjo susitarti, ar šių užteks statybai. Nesutardami ėmė bartis: vienas sakė, jog pinigų užteks, o kitas – ne. Galiausiai jiedu sutarė, kad pinigus paslėps Alkos kalne iki tol, kol pinigai bus surinkti, o bažnyčia pradėta statyti. Tam, jog pašaliniai žmonės negalėtų iškasti pinigų ir jais pasinaudoti, jie sugalvojo užkeikimą: „Kas pastatys bažnyčią Alkos kalne, tai po pirmųjų mišių, atlaikytų šioje bažnyčioje, tas ir atras užburtuosius pinigus.“. Kalbama, kad per sapnus žmones kažkas ragindavo statyti ant kalno bažnyčią, o kalno viršuje buvo užkasti pinigai, skirti jos statybai, kurių dalį Velnias perkėlė. Pinigų užteko pastatyti tik koplyčiai.

Ant kalno būta ne ką mažiau garsios vaiduoklių vietos, tad daugelis vengdavo vėlų vakarą eiti pro šalį. Sakydavo, jog tamsiais pavasario ir rudens vakarais Alkupio ir (Įpilties) Juodupio pakraščiais galima išvysti slankiojant švieseles, žiburėlius. Tos švieselės išeidavusios ir vėl sugrįždavusios į Alkos kalną. Pasakojama dar ir tai, kad sekmadieniais dvyliktą valandą iš kalno išjoja būrys ginkluotų karių – jie trumpam pasirodo ir nužvanga tolyn su savo žirgais. Tai esą yra matęs ne vienas praeivis.

Sykį vėlų rudens vakarą vienas drąsus vyras ėjo pro šalį – jis niekada netikėjo pasakojimais, jog kalne vaidenasi. Tačiau eidamas pakėlė akis į Alkos kalną ir pamatė, jog pietiniame šlaite žemyn rieda didžiulis rato pavidalo ugnies kamuolys, kurio viduryje, juodame rate – į išsigimėlį panašus žmogus. Vyras baisiai išsigando ir visas pamėlynavęs parbėgo į Senosios Įpilties kaimą.

Lina Buikienė; Aurelija Gelminauskienė, 2015

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. MICKEVIČIUS, Juozas. Alkos kalnas Naujosios Impilties kaime. Iš Samogitia, 2009, Nr. 11 (43), p. 30-31.
2. Naujosios Įpilties alkakalnis (Alkos kalnas). Iš Vikipedija: laisvoji enciklopedija [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. liepos 10]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Naujosios_%C4%AEpilties_alkakalnis_(Alkos_kalnas)>.
3. Naujosios Įpilties alkalnis, vad. Alkos kalnu [nuotrauka]. Iš Kretingos rajono kultūros paveldas. Klaipėda: Libra Memelensis, 2005, p.13. ISBN 9955-544-45-7.
4. VAITKEVIČIUS, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. Vilnius: Diemedis, 1998, p. 85-86. ISBN 9986-23-037-3.