Kulinarinis paveldas

Kulinarinis paveldas nėra materialus – tai maisto gamybos ir valgymo tradicija, ilgus šimtmečius buvusi labai konservatyvi.

Kvalifikuojant kulinarinio paveldo reiškinius, patikimumo metodai yra moksliniai, o vieninteliai patikimi šaltiniai – autentiški moksliniai istorijos, archeologijos šaltiniai.

Prosenelių ir močiučių atmintyje turime išsaugotų unikalių kulinarinio paveldo dalykų, kurie gali mums priminti net Žygimanto Senojo renesansinį dvarą ar Vytauto atsivežtus totorius. Ši tradicija akivaizdžiai nyksta. Paskutiniai  XX a. dešimtmečiai išugdė kartą, kuri maitinasi iš esmės kitaip negu šimtmečius buvo įprasta.

Maisto ir valgymo kultūra bei apskritai kasdienybės istorija istoriniame pažinime ilgą laiką buvo podukros vietoje. Todėl neretai teigiama, kad nacionalinis kulinarinis paveldas apskritai neegzistuoja, nes dauguma Lietuvos virtuvei priskiriamų patiekalų yra paplitę ir kituose Europos kraštuose. Tačiau  iš tiesų, kulinarijos paveldo erdvė yra išaugusi iš etninės aplinkos, susimaišiusi su visos Europos krikščioniškąja tradicija, dėl istorinių aplinkybių patyrusi kitų tautų kultūrinį poveikį. Vietinė sėslių žemdirbių ir gyvulių augintojų virtuvė susiliejo su daugybe tarptautinių įtakų: nuo artimos vokiečių, lenkų virtuvės iki italų, totorių, olandų ar graikų.

Patiekalai, kurie gali atrodyti labai lietuviški, pavyzdžiui, kraujiniai vėdarai, yra gaminami visoje Europoje. Cepelinai gaminami Šiaurės Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, Šiaurinėje Lenkijos dalyje, Lietuvoje. O kitas sluoksnis – importas – tad tarsi vėl ne vietinis. Tačiau susimaišius vietinei ir importo tradicijai, konkrečiame regione gauname kultūrinį darinį, kurį galime vadinti kulinariniu paveldu.

Kiekvienos šalies virtuvę sudaro du sluoksniai. Pirmasis – vietinis. Lietuvoje tai vidutinės klimato juostos sėslių žemdirbių ir gyvulių augintojų virtuvė.

Antrasis sluoksnis – importuoti produktai, kitaip tariant, užsienio įtakos. Jos buvo visais laikais.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė visada buvo labai atvira ir tolerantiška valstybė, priimanti idėjas iš kitų kraštų. Lietuviško kulinarinio paveldo stiprioji pusė – jau daugiau kaip 600 metų trunkantis atvirumas pasauliui.

Didieji miestai, kaimyninės tautos ir kultūros, skirtingos religijos, žmonių migracija taip pat formavo kulinarinį paveldą. Žemaitijos, buvusios tarp dviejų vokiškų erdvių – Livonijos ir Mažosios Lietuvos – virtuvei įtaką darė vokiška kultūra. Svarbiausi centrai buvo Karaliaučius, Klaipėda, Ryga.

Nors valstiečiai ir sudarė didžiausią istorinės visuomenės dalį, bet valdovų, didikų, bajorų, miestiečių ir net kitataučių, gyvenusių Lietuvoje, valgyti patiekalai jau yra lietuviški tradiciniai. Dėl LDK valstybės atvirumo Lietuvos kulinarinis paveldas yra nuspalvintas įvairių kultūros epochų atspalviais ir virtuvė – labai turtinga.

Viduramžiais ir vėlesniais laikais pirmiausia užsienio įtakas perimdavo, inovacijų laidininkas buvo valdovo dvaras, diduomenė, kurie galėjo sau leisti priimti naujoves, arba jų statusas reikalavo laikytis kulinarinių madų. Vėliau – ir žemesni  sluoksniai. Per kelis šimtus metų kai kurie patiekalai pasiekdavo net valstiečių gryčias. Ne visi importuoti produktai patekdavo ant valstiečių stalo, jie buvo turtingųjų privilegija.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, kulinarinio paveldo tyrinėtojas dr. Rimvydas Laužikas lietuvių valstiečių patiekalus įvardija kaip tradicinę virtuvę. Tačiau pažymi, kad tikrasis kulinarinis paveldas yra saugomas ne tik kaimuose. Istorinių laikų visuomenę dar sudarė valdovai, didikai, bajorai, miestiečiai, kitų tautų ir kultūrų atstovai, kurie valgė kitaip negu valstiečiai.

Gotikinės virtuvės tradicija (ją tęsė ir barokas) – gausus prieskonių naudojimas didikų virtuvėje, kas ją skyrė nuo valstietiškos. Prieskonių gausa patiekaluose buvo vertinama kaip didiko galybės ženklas.

Lietuva yra ta šiauriausia erdvė, kurioje labai didelę įtaką turėjo Viduržemio jūros virtuvė. Tai įvairūs patiekalai, Renesanso epochoje atkeliavę iš bizantinės kultūros, pasiskolinti iš totorių ar karalienės Bonos Sforcos atnešti iš Italijos. Pavyzdžiui, liaudiškas patiekalas skryliai, kai kuriuose Lietuvos regionuose tarmiškai vadinami „lazankėmis“. Greičiausiai tai – tolimas lazanijų atgarsis, kurios į Lietuvą atkeliavo Bonos Sforcos dėka. Itališkos virtuvės įtaka – daugiausia miltiniai patiekalai, taip pat ir desertai, pradedami kepti tortai. Į šiandienius tortus jie nebuvo panašūs: tortu buvo vadinama bandelė su įdaru, kartais – net nesaldi, mėsiška ar su raugintais kopūstais.

Ryšiai su Šventąja Romos imperija į lietuvišką racioną pridėjo daug daržovių. Žinoma, ne visos inovacijos prigydavo: kai kuriuos pietiečių patiekalus teko adaptuoti prie vietos sąlygų.

Baroko laikotarpiu randasi sausainiai ir visi kiti panašūs saldumynai. Labai barokinis  – riebus, gausus, perteklinis – patiekalas yra didžkukuliai. Barokinis maistas būdingas tradicinei LDK virtuvei. Didžkukuliai, kugelis, bulviniai vėdarai laikytini lietuvišku viešojo maitinimo ir valstietiškos virtuvės kulinariniu paveldu.

Didžkukuliai yra ganėtinai naujas patiekalas, greičiausiai atkeliavęs iš Šiaurės Vokietijos kartu su Lietuvos žydais, aškenaziais ir išplitę kaime, jų valdomose karčemose. Žydų bulvinių patiekalų istorija senesnė negu bulvių: kugelis savo šaknimis siekia viduramžius, kai iš ropių rutulio pavidalo puode buvo kepamas šventinis žydų valgis, kuris tik XIX a. pradėtas gaminti iš bulvių.

Prancūzišką virtuvę Lietuvoje galima atrasti klasicizmo laikotarpiu.

Importiniai produktai taip pat vertintini kaip skirtingų socialinių sluoksnių rodiklis. Pavyzdžiui, XVIII a. vyno vartojimas skyrė valstietį nuo bajoro. Jeigu vartoji vyną, vadinasi, esi bajoras. Diduomenę nuo bajorų skyrė šampanas: geri šampaną, vadinasi, esi ne šiaip bajoras, bet priklausai diduomenei. Žemieji sluoksniai gėrė vien alų.

Nagrinėjant istoriją pastebima bendra tendencija: senesnė XV–XVI a. didikų virtuvė buvo paprastesnė, o XVIII–XIX a. ji tampa prašmatnesnė, ypač dėl prancūzų įtakos. Kasdienis maistas buvo kur kas paprastesnis negu puotų, iš esmės tai – dvi skirtingos virtuvės. LDK didikai turėjo galimybę kasdien valgyti mėsą, rinktis iš kelių pietų patiekalų, kuriuos ruošdavo profesionalūs virėjai, maisto gamybai naudodavę importinius produktus ir daug prieskonių.

Maitinimosi būdas yra labai glaudžiai susijęs su gyvenimo būdu – čia slypi kulinarinio paveldo tradicijos išsaugojimo problema. Jeigu žmogus sunkiai fiziškai dirbo, – jis valgė sunkų maistą. Tradicinėje kaimo kultūroje žmonės keldavosi labai anksti ir pirmiausia ne sėsdavo prie stalo, o kibdavo į darbus. Todėl ir pusryčiai buvo valgomi kelias valandas sunkiai padirbėjus, o ne tik iš lovos išlipus.

XXI a. karta ir gyvena visai kitaip – nedirba daug sunkių fizinių darbų. Prie kompiuterio sėdinčiam žmogui nebereikia tokio riebaus ir sudėtingo maisto, kaip anksčiau.

Kaimo virtuvė konservatyvesnė negu miesto, nes nuo seno miestą pasiekdavo daugiau maitinimosi naujovių. Mieste – daugiau žmonių, kurie nori išbandyti kitokį maistą ir taip keičia valgymo tradicijas.

Maisto produktų dominavimas virtuvėje labai priklausė ir nuo žemės derlingumo. Vietinės virtuvės produktų turtingumo skalėje svarbiausia yra mėsa, antrieji pagal vertę – pieno, tretieji – grūdų produktai, paskutinėje pakopoje yra tai, kas auga ir gyvena gamtoje – grybai, uogos, žuvys. Kuo laikotarpis arčiau mūsų dienų ir kuo derlingesnė žemė regione, tuo daugiau žmonės valgydavo aukštesnio lygmens produktų. Atitinkamai, kuo senesnis laikotarpis ir kuo skurdesnis dirvožemis, tuo daugiau buvo vartojama žemesnio lygmens produktų.

Lietuvių mitybos režimas praeityje labai priklausė nuo sezono, kai įvairiais metų laikais buvo vartojami skirtingi maisto produktai. Rudenį ir žiemą valgyta daugiau mėsos, pavasarį ir vasarą – pieno, daržovių, uogų, grybų, vaisių, žuvies, miltinių patiekalų. Tradiciniai maisto produktai išliko per šimtmečius, todėl yra istorijos ir kultūros dalis.

Lietuviai visada mėgo gerai, skaniai ir sočiai pavalgyti. Šie pomėgiai išlikę iki šių dienų. Šiais laikais daugiausia propaguojama lietuvių valstiečių – sėslių žemdirbių, gyvulių augintojų – virtuvė, kurioje dominuoja tai, kas gyvena ir auga mūsų klimato zonoje.

Lietuviška virtuvė keitėsi ir formavosi veikiama įvairių istorinių aplinkybių. Skirtinguose Lietuvos regionuose, etnografinėse srityse yra nemažai savitų patiekalų bei įvairių to paties patiekalo ruošimo būdų.

Šiaurės vakarų Lietuva, Žemaitija neįsivaizduojama be kastinio su virtomis neluptomis bulvėmis. Tai unikalus ne tik šio Lietuvos regiono, bet ir visame pasaulyje neturintis analogų šviežiai aštraus skonio grietinės plakinys.

Žemaičiams būdingi patiekalai: troškinti kopūstai su kiaulės koja, bulviniai blynai, mirkalas su bulvėmis, didžkukuliai, kruopiniai vėdarai, kanapių spirgynė, lašiniuočiai bei savitos sriubos – rasalynė ar cibulynė, vasarbarščiai, šiupinys.

Žemaičiai – košių valgymo pirmūnai. Jie ilgiausiai Lietuvoje išlaikė atvirą ugniakurą, kuriame labai patogu virti putras ir įvairiausias košes: marškonę, pusmarškonę, šilkinę, pusšilkinę, pusiauėdinę ar kruštinę.

Populiarus gėrimas Žemaitijoje – gira. Kulinarijos specialistai priskaičiuoja net 100 giros receptų. Jos darytos ne tik iš javų salyklo, duonos, burokų, bet ir iš pieno, medaus, vaisių, uogų, žiedlapių, pumpurų, pyragų, sėklų ir net iš kadagio uogų. Kiti išskirtiniai regiono gėrimai – avižų kisielius ir rauginta beržų sula.

Žemaitijos kulinarinio paveldo patiekalų – kastinio, cibulynės, spirgynės – gaminimo tradicija tebėra aktyviai praktikuojama ir saugoma Kretingos rajono Nasrėnų,  Šalyno, Tintelių  kaimuose. Šie patiekalai gaminami ne tik per Kūčias, pasninką, bet ir šeimos ar kaimo bendruomenės šventėms.

Senąją gaminimo tradiciją saugo ir  perduoda jaunimui Nasrėnų kaimo gyventoja Regina Simonaitienė (gim. 1957-04-12). Ji gimė ir užaugo Nasrėnuose ir  šių patiekalų gaminimo tradiciją perėmė iš savo mamos ir senelės. R. Simonaitienės pagamintos cibulynės, spirgynės ragauja vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus lankytojai, renginių svečiai ir dalyviai. Ji supažindina lankytojus su šių produktų gamybos metodais. R. Simonaitienė nuo vaikystės prisimena, kaip šiuos patiekalus ruošė jos mama Emilija Viskontienė (1917–1997). R. Simonaitienės sūnus Feliksas  (41 m.), gyvenantis Norvegijoje, Kūčioms pats ruošia cibulynę pagal mamos gaminimo tradiciją.

Su žemaitiško kastinio sukimo tradicija Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus lankytojus ir svečius supažindina Violeta Čėsnienė (gim. 1962-11-15). Ji šios tradicijos išmoko iš savo močiutės Kostancijos Norkienės (1914-2011) ir mamos Stanislavos Venckienės (gim. 1942).

Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus savo veikla užtikrina kulinarinio paveldo tradicijų perėmimą, išsaugojimą ir tęstinumą. Atnaujinus muziejaus viralinę, joje galima rengti tradicinių patiekalų gaminimo edukacijas jaunimui ir suaugusiesiems. Dalyviai, naudodami senoviškus namų apyvokos rakandus, gali patys pasigaminti patiekalus ir vaišintis iš molinių indų su mediniais šaukštais.

Žemaitiško kulinarinio paveldo išsaugojimas, perdavimas ir puoselėjimas prisideda prie Nasrėnų kaimo ir jo apylinkių, o taip pat Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus patrauklumo didinimo vietos žmonėms ir atvykstantiems svečiams bei turistams.

2022 m. Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras su partneriu Kretingos turizmo ir informacijos centru vykdė Kretingos rajono savivaldybės remiamą projektą „Kretingos rajono kulinarinis žemėlapis“, kuriame pristatė septynis verslus, susijusius su kulinarinio paveldo tęstinumu.

Natūralią ruginę juodą duoną įmonėje „Kartenos naminė duona“ Kiauleikiuose kartu su vyru Dariumi Gaučiumi kepanti Asta Gaučienė žinias apie duonos maišymą, minkymą ir kepimą perėmė iš Dariaus mamos. Per beveik tris dešimtmečius naminės duonos receptas nepakito – kepama pagal senąsias tradicijas. Juoda ruginė duona įvertinta tautinio paveldo sertifikatu, kuris suteiktas ir dar trims UAB „Kartenos naminė duona“ gaminiams: juodai ruginei duonai su lašinukais, pyragui be razinų ir baltai duonai. A. Gaučienės tik iš lietuviškų rugių pagal autentišką receptą kepama Kartenos naminė duona ir puošiama būtent lietuviškai – rugiais, o iš kviečių kepami pyragai papuošti „kasomis“. Duonos kepėjai kviečia ir į edukacines programas, kurių metu demonstruojamas duonos kepimo procesas.

Kauno Mičiūrino žemės ūkio technikume bitininkystę studijavusi, Vydmantų agroprekybiniame tarybiniame ūkyje bitininke dirbusi Violeta Šedienė kartu su vyru nuo 1991 m. plėtoja savo verslą – „gaminti“ medų Vydmantuose. Bitininkė turi 117 bičių šeimų. Bitelės gyvena Salantų regioniniame, Žemaitijos nacionaliniame ir Pajūrio regioniniame parkuose, todėl produktų kokybė yra aukščiausia.

Kretingos dvaro vandens malūne, priklausančiame Kretingos muziejaus kompleksui, Justė Norvaišaitė įkūrė saldainių dirbtuves-kavinę „Dvaro saldaininė“. Kartu su vyru Luku ir edukatore rankų darbo senovinius saldainius gaminanti ir juos pasigaminti edukacijose  išmokanti J. Norvaišaitė yra ketvirtos kartos saldainių gamintoja: per mamą ir senelę ją pasiekė dar prosenelės gamintų saldėsių receptas. Tęsiama ne tik giminės moterų puoselėta tradicija: čia, Kretingos dvare, buvo grafų Tiškevičių cukraus sirupo, medaus ir aliejaus dirbtuvės „Šatrija“. Prisimindami ir lankytojams primindami istoriją „Dvaro saldaininės“ įkūrėjai pagal XVIII a. dienoraščiuose rastą grafienės Sofijos Tiškevičienės receptą gamina autentišką grafienės šokoladą su kava ir cikorija. Jie sukūrė ir originalios receptūros „Grafo šokoladą“, pagardintą spirgais ir džiovintais obuoliais, bei vienuoliui ir gamtininkui Jurgiui Pabrėžai dedikuotą šokoladą su baltuoju šalaviju.

Norėdami išsaugoti šeimos tradiciją, kretingiškiai Daiva Malakauskienė kartu su vyru Arūnu 2008 m. Kretingoje įkūrė įmonę „Kretingos šakočiai“. Šeimoje šakočiai kepami daugiau negu 50 metų – tai Daivos tėvų Onos ir Julijono Kumpių palikimas. Vaikystėje kepimo procese visi šeši vaikai dalyvaudavo ne kaip stebėtojai, o kaip pagalbininkai. Daivos mama dukrai perdavė tikrą, autentišką naminio šakočio receptą, Arūnas pagal Daivos tėvo patarimus pats išmūrijo kepimo krosnį ir pasirūpino reikalingais įrankiais. 2012 m. gavę Tautinio paveldo produktų sertifikatą, šakočių kepimo čempionatuose dalyvaujantys D. ir A. Malakauskai į šakočių kepimą įtraukė ir savo tris atžalas, vildamiesi, kad ir jie tęs šeimos tradiciją – keps šakočius pagal seniausią receptą tik ant atvira ugnimi degančių beržinių malkų.

1995 m. Vilija ir Vladas Baltuoniai Kalniškiuose įkurtame ūkyje pradėjo auginti mėsinius kalakutus. Verslininkai prekiauja ne tik šviežia skerdena, bet ir rūkyta kalakutienos krūtinėle, blauzdelėmis, prie alaus derančiomis rūkytomis uodegėlėmis.

1996 m. Salantuose nuosavą kepyklą „Salantų pyragas“ atidarė verslininkė, maisto technologė Rūta Šiaulienė. Jos pagal ypatingą atkurtą ir išlaikytą receptūrą kepamas mielinis Salantų pyragas įvertintas tautinio paveldo sertifikatu. Ir kiti konditerijos gaminiai kepami rūpestingai laikantis senosios receptūros.

Darbėnų miestelyje su šeima įsikūrusi tekstilininkė Daiva Dūdėnienė atidarė kavinę „Spilgutė“, kurioje šeimininkaujanti tautinius amatus puoselėjančios D. Dūdėnienės dukra Ernesta taip pat laikosi tautinių tradicijų. Klientams pateikiami šonkauliukai su troškintais kopūstais ir krienais, stambiai tarkuoti bulviniai blynai su silke ar česnakiniu varškės padažu, didžiuliai cepelinai su spirgais ir kiti tradiciniai lietuviško kulinarinio paveldo patiekalai.

Norintiems susipažinti Kretingos rajono kulinarinis žemėlapis patalpintas Moterų informacijos ir mokymo centro bei Kretingos TIC interneto svetainėse.

2001 m. įsteigta Viešoji įstaiga Kulinarijos paveldo fondas, kuris rūpinasi tradicinio kulinarijos paveldo išsaugojimu, plėtote ir gyvosios tradicijos tęstinumu, suteikia teisę žymėti specialiu ženklu kulinarijos paveldo reikalavimus atitinkančius gaminius.

Šių Kretingos rajono amatininkų gaminiai ar paslaugos pripažinti tautinio kulinarinio paveldo produktais (sertifikuotais tradiciniais gaminiais). 2022 m.

Kepimas:

Vida Viskontienė: paprasta rauginta juoda duona, plikyta kvietinė duona, mielinis pyragas, gira, virtiniai;

Darius Gaučius: paprasta rauginta juoda duona, juoda ruginė duona su lašinukais, plikyta kvietinė duona, mielinis pyragas;

Daiva Malakauskienė: šakočiai;

Jolanta Barysienė: šakočiai;

Rūta Šiaulienė: mielinis pyragas (Salantų pyragas).

Maisto ruošimas:

Vita Gadeikienė: kraujiniai vėdarai, sūdyti lašiniai, rūkyti lašiniai, kumpiai, nugarinė, dešros;

MB RADŪMA (Rasa Kubilienė): šaltiena, spirgučių padažai, kraujiniai vėdarai, vyniotiniai, sūdyti lašiniai, sūdyta šoninė, rūkyti lašiniai, rūkyta šoninė, rūkyti kumpiai, rūkyta nugarinė, rūkytos dešros;

Lina Lubienė: rauginti kopūstai;

Artūras Šorys: obuolių actas.

Saldumynų gamyba:

Asta Norvaišienė: saldainiai.

Vyndarystė:

Vytautas Kanapka: vynai: agrastų, aviečių, juodųjų serbentų, juodųjų serbentų-mėlynių, juodųjų serbentų-raudonųjų serbentų, obuolių, obuolių-kriaušių, slyvų, obuolių-vyšnių, šermukšnių, vyšnių;

Žydrūnas Drazdas: vynai: agrastų, aviečių, juodųjų serbentų, juodųjų serbentų-vyšnių, mėlynių, obuolių, spanguolių, slyvų, vyšnių.

***

Mūsų seneliai dar valgė pagal gimtojo regiono tradicijas, mūsų tėvų mityboje taip pat dar galima atsekti vietinius valgymo įpročius, o šiuolaikinės jaunosios kartos valgymo įpročiuose senovinės gimtojo krašto kulinarijos tradicijos nyksta dėl kur kas atviresniu tapusio pasaulio, migracijos galimybių iš kaimo į miestą arba užsienį.

Kulinarinis paveldas yra ypač gyvas paveldas, jis nuolat keičiasi. Naujaisiais laikais daugelis turi galimybę siekti naujovių. Kaita vyksta, bet tai nėra nei tragedija, nei išnykimas, nes per visą kulinarinio paveldo istoriją vieni patiekalai išnykdavo, atsirasdavo nauji. Kultūra yra gyvas, nuolat kintantis organizmas.

Kulinarinio, kaip ir viso kultūrinio, palikimo puoselėjimas ir dalinimasis daro Lietuvą, atskirus jos regionus įdomius ne tik užsieniečiams, bet ir patiems lietuviams.

Parengė Rita Vaitkienė, 2023

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Apie mus. Iš Kulinarijos paveldo fondas [interaktyvus]. [2009 lapkričio 16], [žiūrėta 2022 11 18]. Prieiga per internetą: <https://kulinarijospaveldofondas.wordpress.com/>.
2. GRIEŽIENĖ, Audronė. Knygų mugėje pristatys kulinarinį žemėlapį. Pajūrio naujienos, 2022 lapkričio 22, p. 5.
3.  KARLONAITĖ, Gabija. Kulinarinis paveldas – ne tik cepelinai. Iš Universiteto žurnalistas [interaktyvus]. [2014 04 01], [žiūrėta 2022 11 17]. Prieiga per internetą: <http://www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt/2014/04/kulinarinis-paveldas-ne-tik-cepelinai/>.
4. Kulinarinis paveldas – SMP [interaktyvus]. [B. v.], [b. l.], [žiūrėta 2022 11 17]. Prieiga per internetą: <https://smp2014te.ugdome.lt/index.php/site/mo/mo_id/304>.
5. LAUŽIKAS, Rimvydas. Istorinė Lietuvos virtuvė : maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vilnius: Briedis, 2014, p. 11. ISBN 978-9955-26-463-7.
6. POCIENĖ, Asta. Tautodailininkai [el. laiškas]. 2022-12-07. [2 priedai].
7. Rimvydas Laužikas apie Lietuvos kulinarinį paveldą: didžkukuliai ar elnias paauksuotais ragais? Iš bernardinai.lt [interaktyvus]. [2013 04 03], [žiūrėta 2022 11 18]. Prieiga per internetą: <https://www.bernardinai.lt/2013-04-03-rimvydas-lauzikas-apie-lietuvos-kulinarini-pavelda-didzkukuliai-ar-elnias-paauksuotais-ragais/>.
8. URBAITYTĖ, Kristina. Kulinarinė kelionė laiku su Rimvydu Laužiku. Iš bernardinai.lt [interaktyvus]. [2013 09 29], [žiūrėta 2022 11 18]. Prieiga per internetą: <https://www.bernardinai.lt/2013-09-27-kulinarine-kelione-laiku-su-rimvydu-lauziku/>.
9. Žemaitijos kulinarinis paveldas. Iš Lietuvos kaimo turizmo asociacija [interaktyvus]. [B.l.], [žiūrėta 2022 11 17]. Prieiga per internetą: <https://m.atostogoskaime.lt/zemaitijos-kulinarinis-paveldas/>.
10. Žemaitiški patiekalai Nasrėnuose. Iš Kretingos rajono savivaldybė [interaktyvus]. [B. l.], [žiūrėta 2022 11 17]. Prieiga per internetą: <https://www.kretinga.lt/zemaitiski-patiekalai-nasrenuose>.