Kretingos dvaro rūmai

Kretingos dvaras yra Vilniaus g. 20, š. Kretingos m. ir p. Padvarių k. pakraštyje, kair. Akmenos upės krante, abipus jos intako Dupulčio ir kelio į Salantus (Vilniaus g.). Dvaro sodybos ansamblis – tai pastatų, želdinių, parko, trijų vandens telkinių grupė, sudaranti vientisą architektūrinę visumą.

Vertingiausi istoriniu architektūriniu požiūriu yra dvaro rūmai – neorenesanso stiliaus mūrinis pastatas, statytas 1860–1870 m., Nikolajaus Zubovo laikais (iki tol stovėję rūmai buvo mediniai), sudarytas iš trijų dalių: pagrindinio r. korpuso, v. korpuso ir tarp jų esančios pusapvalės formos oranžerijos – stiklinio žiemos sodo. Pastato fasade – balkonas ir trys liukarnos. Rūmų interjere dominuoja ampyro stilius, kuriam būdingas puošnus dekoras su valdžios simbolika, ornamentų motyvai su erelių, sfinksų, grifų, liūtų figūromis.

V. rūmų korpusas, šiek tiek pasuktas į oranžerijos pusę, stovi žemesnėje vietoje ir yra žemesnis už pagrindinį korpusą. Pastato visuma nėra simetriška, nors kiekviena dalis atskirai yra visiškai simetriška. Visos rūmų dalys tarpusavyje sujungtos: turi bendras sienas. Šoniniai korpusai dviejų aukštų.

Valdant Kazimierui Jonui Sapiegai, 1672 m. sudarytas dvaro inventorius, kuriame minimi užtvenkto Dupulčio pietiniame krante stovintys mediniai rūmai su pagalbiniais ūkiniais pastatais.

1769 m. Kretingos savininku tapęs Ignotas Jokūbas Masalskis, ėmėsi atnaujinti ir plėsti apleistą dvarą: pirmiausia įsakė suremontuoti ir pakelti ant aukšto mūrinio pamato dvaro sodybos pastatus.

1771 m. Kretingos grafystės inventoriuje minima, kad rūmų pastatas buvo medinis, tašytų rąstų, dviejų galų, vieno aukšto. Stogas dengtas čerpėmis, palėpėje įrengta mansarda, į kurią pastato viduje vedė laiptai. Viename rūmų gale buvo kambarys, kamara, alkierius ir sandėliukas, kitame – kambarys, sandėliukas ir prūsiškuoju stiliumi iš akmenų mūryta kamara. Priemenėje buvo virtuvė ir virtuvės kambarys. Prastesnių patalpų grindys buvo lentinės, kitur – „parketas iš plytų“. Pastato langai įstiklinti vientisai, dalis rėmų švininiai, kiti – mediniai, prie kai kurių langų buvo langinės. Pastatą šildė dvi koklių krosnys ir duonkepė. Po rūmais buvo trys mūriniai rūsiai.

1802 m. inventoriuje nurodoma, kad prie rūmų pristatyti fligeliai, šalia pastatytos dvi medinės oficinos.

1839 m. Kretingos dvaras atiteko Mikalojui (Nikolajui) Zubovui, kurio valdymo metais naujai pastatyti secesinės architektūros tinkuoto mūro dvaro rūmai.

1875 m. dvaras tapo Juozapo Tiškevičiaus šeimos rezidencija. Dvaro rūmus tuo metu sudarė du atskiri pastatai (vienas grafų, kitas jų vaikų): gan neišvaizdūs, nenusakomo stiliaus, mūriniai, talpūs. Arčiau kelio stovėjo tėvų namas, kurio pirmame aukšte įkurta biblioteka, šalimais – erdvus grafo darbo kabinetas, už jų tvenkinio pusėje buvo pailgas grafų miegamasis, šalimais grafienės persirengimo kambarys ir drabužinė. Kitoje pusėje – grafo persirengimo kambarys ir keli svečių kambariai bei erdvi laiptų aikštelė. Parteryje  šalia kanceliarijos ir kelių pagalbinių kambarių bei virtuvės, buvo išvietė – vienintelė abiems namams. Pradžioje abu namus jungė laikinas medinis, dengtas koridorius: nepatogus ir nešildomas. Neužilgo grafas ėmėsi statyti oranžeriją, kuri sujungtų abu namus.

Rūmuose įrengta biblioteka su darbo kabinetu, didysis ir mažasis salonai-valgomieji, koplyčia su spalvotais religinio turinio vitražais, daugiau kaip 100 žymesnių Tiškevičių giminės atstovų portretų galerija, reprezentacinės, lipdiniais dekoruotos salės: Baltoji – pokylių, Raudonoji – muzikos ir Žalioji. Jas puošė daugiausia Liudviko XV epochos ir ampyro, secesinio ir kitų stilių baldai, Fransua Bouchero, Antonio van Deiko ir kitų Vakarų Europos dailininkų paveikslai.

Baltosios salės baldai buvo Liudviko XV, didžiojo valgomojo – secesinio, mažojo valgomojo – pseudogdansko stiliaus. Koplyčioje kabėjo Valentino de Boulogne paveikslas „Keturi evangelistai“, XVII a. italų menininkų tapytas Dievo Motinos paveikslas ir ant lentų Italijoje tapytos Kryžiaus kelio stotys, iš nugriautos Vilniuje Šv. Juozapo bažnyčios parvežtas nežinomo autoriaus paveikslas „Ecce homo“ (Kristus prie stulpo), kurį grafas Tiškevičius labai brangino, tikėjo, kad jis stebuklingas. Didžiajame valgomajame buvo trys dideli religinio turinio gobelenai. Viename kambaryje buvo 12 gobelenų vaizduojančių scenas iš riterių laikų.

Grafas Juozapas Tiškevičius sukaupė vertingas meno, senienų, medžioklės trofėjų kolekcijas, kuriomis buvo išpuošti Kretingos dvaro rūmai. Tiškevičiai garsėjo kaip meno ir kultūros mecenatai, kolekcininkai, numizmatai.

Rūmai ir parkas turėjo reprezentacinę reikšmę. Juose lankydavosi Kauno gubernatorius, vasarą svečiuodavosi vasarotojai iš Rytų Prūsijos ir Palangos kurortų.

1891 m. dvaras atiteko Aleksandrui Tiškevičiui, kuris po 1908 m. gaisro, 1910–1912 m., rekonstravo dvaro rūmus ir Žiemos sodą, įvedė pirmąjį Kretingoje centrinį šildymą.

1915 m. rūmuose įsikūrė kaizerinės kariuomenės generalinis štabas ir Kretingos apskrities administracija. Tais pačiais metais rūmuose kilus gaisrui, sudegė daug daiktų, dalis bibliotekos, nukentėjo rūmų koplyčia ir Žiemos sodas. Nudegė ir buvo nugriautas vakarinis rūmų fligelis. Sugrįžęs Aleksandras Tiškevičius apie 1925 m. atliko pagrindinių rūmų remontą, kurio metu nugriovė verandą ir balkoną su kolonada, vakarinio korpuso atstatyti nebeįstengė.

Tarpukariu rūmai išliko svarbūs miesto gyvenime: čia rinkosi Kretingos apskrities aukštuomenė, lankėsi valstybės veikėjai, vyko susibūrimai, pokyliai, pasilinksminimai.

1940 m. tarybinė valdžia dvare įkurdino NKVD pasienio kariuomenės dalinį: rūmai tapo karininkų bendrabučiu. Tuo metu Kretingos dvaro rūmus aplankė komisija, besirūpinanti dvarų kultūros ir meno vertybių išsaugojimu, vadovaujama dailininko V. Kairiūkščio, tačiau karininkai neleido apžiūrėti patalpų. Meno vertybės ir grafo daiktai buvo sumesti į rūsius, išvežioti, tik menka dalis pateko į muziejus. 1940–1941 m. nacionalizuojant dvarus, sukauptos vertybės buvo išvežtos, vėliau dalis jų perduotos saugoti Kretingos muziejui.

Antrojo pasaulinio karo metu rūmuose šeimininkavo vokiečių kariai.

1972–1987 m. pastatą, pagal Vilniaus projektavimo instituto architekto J. Zibuolio projektą, restauravo Klaipėdos restauratoriai: atstatytas sudegęs nugriautas vakarinis rūmų korpusas, pagrindiniam korpusui ir oranžerijai sugrąžintas pradinis vaizdas, restauruotas rytinis korpusas su puošnia koplyčia ir gipsatūros gausia Baltąja – pokylių – sale.

1991 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, Kretingos dvaro rūmai ir kiti paminkliniai pastatai perduoti Kretingos muziejui. 1992 m. įrengtos dvarų kultūros, archeologijos, liaudies meno, numizmatikos ekspozicijos. Dvaro rūmų salėse atkurtas XIX a. pab. – XX a. pr. interjeras.

1972 m. Kretingos dvaro rūmai paskelbti architektūros paminklu, 1997 m. įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, 2005 m. pripažinti valstybės saugoma kultūros vertybe. Unikalus objekto kodas: 1430. Priklauso Kretingos dvaro sodybos kompleksui (318).

Jolanta Klietkutė, 2014

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. 153 įdomiausi Lietuvos dvarai. Sudarė Danguolė Kandrotienė ir Vytautas Kandrotas. Kaunas: Terra Publica, 2011, p. 253–255. ISBN: 978-9955-652-73-1.
2. ALMONAITYTĖ–NAVICKIENĖ, Vaida. Kretingos dvaro rūmai. Iš Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras [interaktyvus]. [b. v.]: AUTC, 2011–2013 [žiūrėta 2014 m. sausio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.autc.lt/Public/HeritageObject.aspx?id=809>.
3. Centrinių rūmų ekspozicijos. Iš Kretingos muziejus [interaktyvus]. Kretinga: Kretingos muziejus, 2013 [žiūrėta 2014 sausio 22 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.kretingosmuziejus.lt/apie-mus/centriniu-rumu-ekspozicijos>.
4. KANARSKAS, Julius. Kretinga. Žemaičių žemė, 1998, Nr. 3, p. 15–16. ISSN 1392-2610.
5. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 22–23, 27, 45. ISBN 978-609-404-057-3.
6. KANARSKAS, Julius. Kretingos dvaras. Iš Kretingos pranciškonai [interaktyvus]. Kretinga: Kretingos pranciškonai, 2014 [žiūrėta 2014 m. sausio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=14:kretingos-dvaras&catid=19:kretingos-istorija&Itemid=70>.
7. KANARSKAS, Julius. Kretingos dvaras. Iš Palanga: Gintaras, parkas, muziejus Lietuvos istorijos ir kultūros raidoje [interaktyvus], [b. v.]: Lietuvos dailės muziejus, [b. m.] [žiūrėta 2014 m. sausio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.pgm.lt/istorija/kretingos_dvaras.htm>.
8. Kretingos dvaro sodyba. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2014 m. sausio 6 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=318>.
9. OSTROWSKA Z TYSZKIEWICZÓW, Helena. Połąga i Kretynga. Karta, 2004, Nr. 40, p. 7.
10. Rūmai. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2014 m. sausio 6 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=1430&lang=lt>.
11. SEMAŠKA, Algimantas. Kelionių vadovas po Lietuvą. Vilnius: Algimantas, 2006, p. 334–335. ISBN 9986-509-90-4.
12. SEMAŠKAITĖ, Ingrida. Lietuvos dvarai. Vilnius: Algimantas, 2010, p. 182–185. ISBN 978-609-423-004-2.
13. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Kretingos dvaras gali tapti Lietuvos pajūrio perlu. Pajūrio naujienos, 2010, liepos 20, p. 19.
14. URBANSKI, Antoni. Kretynga. Tygodnik illustrowany, 1927, Nr. 44, p. 894
15. Užduočių sąsiuvinis. Kretingos dvaro sodybos istorija. Sud. Inga Idaitė, Giedra Benetienė. Kretingos muziejus, 2012, p. 5–7. ISBN 978-609-404-125-9. Prieiga per internetą: <http://www.muziejuedukacija.lt/upload/183/upload_file/2012_Uzduociu_sasiuvinis_Kretingos_dvaro_sodybos_istorija.pdf>.