Kretingos dvaro parko I tvenkinys

Kretingos dvaro parke, 8 ha plote, išlikę trys tvenkiniai, įrengti Dupulčio upelio slėnyje. Jie tapo sudėtine dvaro parko plano dalimi. Istorinėje literatūroje Kretingos dvaro tvenkiniai buvo numeruojami nuo seniausio, esančio prie rūmų, iki paskutinio, esančio tarp Padvarių ir Kretingos naujo mikrorajono. Pagal LR Vyriausybės patvirtintą oficialųjį Lietuvos upėvardžių klasifikatorių, dabartinėje topografinėje medžiagoje jie numeruojami nuo ištakų santakos link, t. y. atvirkščiai.

Pirmasis, seniausias, dvaro tvenkinys yra už dvaro rūmų, netoli Akmenos ir Dupulčio santakos, jo pylimu eina dabartinė Vilniaus gatvė.

Pirmoji Kretingos dvaro sodyba kūrėsi XVI a. Jau tuomet ties ja buvo užtvenktas upelis. Tačiau tvenkinys tuo metu nebuvo sodybos plano dalis, jis skirtas ūkio reikmėms: vanduo suko šalia pastatyto malūno girnas, tvenkinyje buvo įveista žuvų. Dvaro tvenkinys buvo skirtas tik dvaro ūkiui. Palivarke, kur stovėjo karvidės, arklidės, kiaulidės, daržinės, gyveno kumečiai, savo reikmėms ir gyvuliams buvo naudojamas kitas vanduo.

1771 m. dvaro savininkas Ignotas Jokūbas Masalskis įsakė senąjį malūną nugriauti, vietoj jo pastatyti akmens mūro malūną, užakusį tvenkinį išvalyti, užveisti jame lydekų ir ešerių.

Valdant dvarą Tiškevičiams, 1878–1880 m. š. parko dalyje pagal matininko Šostako projektus įrengti trys kaskadiniai tvenkiniai: vanduo kaskadomis bėgdavo iš trečiojo į antrąjį, iš šio – į pirmąjį tvenkinį. Senasis dvaro tvenkinys, esantis prie rūmų, buvo pažymėtas pirmuoju numeriu.

Juozapas Tiškevičius įsakė tvenkinį išvalyti ir paversti reprezentacine zona: dešiniojo kranto šlaite įrengta didelių akmenų mūro krioklio grota, jos link nuo rūmų vedė medinis arkinis tiltas su ažūriniais turėklais. Tiltas ir krioklio uola per šeimynines grafų šventes ar atvykus garbiems svečiams būdavo apšviesti per naktį.

Tame pačiame krante, prie Salantų kelio, iškilo kalnelis, skirtas tvenkinio ir dvaro apžvalgai. P. tvenkinio krante netoli rūmų esantį pusiasalį puošė didžiulį grybą primenanti altana. Tarp I ir II tvenkinių buvo nutiestas pasivaikščiojimo takas, juo važinėjo karietos.

Dešiniajame krante, virš krioklio, stūkso didžiulis dvipusis akmuo-suolas, vadinamas Meilės akmeniu, iš priešingos tvenkinio pusės į jį žvelgia bevardis akmuo–suolas.

1878 m. prie I tvenkinio grafas J. Tiškevičius įkūrė pirmąją Lietuvoje (ir vieną pirmųjų Rusijos imperijoje) hidroelektrinę, kuri iš pradžių apšviesdavo tik rūmus. Tvenkinių vandenys tuomet tebesuko vandens malūno girnas, stalių dirbtuvių įrenginius, javų kuliamąją mašiną.

1925 m., vykdant Žemės reformą, dalis dvaro žemių buvo išdalinta besikuriantiems ūkininkams, kitos žemės paimtos valstybės nuosavybėn. Sumažėjusios A. Tiškevičiaus pajamos apsunkino dvaro sodybos, ypač parko, priežiūrą.

1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu gamtos paminklu, tačiau sutriko neprižiūrima tvenkinių sistema. 1961 m. potvynis pralaužė I tvenkinio pylimą, išplovė kelius į Salantus ir Darbėnus, sutriko kaskadinių tvenkinių su kriokliu sistema, po ketvirčio amžiaus ją rekonstruojant neliko kaskadų, krioklio uola virto akmenų ir plytų griuvėsiais.

1980 m. dvaro tvenkinius rekonstravo melioratoriai. I tvenkinį supa aukšti, statūs skardžiai, apaugę medžiais, plotas 0,86 ha. Š. šlaite išliko buvusio dirbtinio krioklio išardyta grota, žymima iš likusių akmenų suformuotu alpinariumu, išlikęs akmuo-suolas. Prie užtvankos, ties v. I tvenkinio galu, stovi pagalbinių ir gamybinių dvaro pastatų kompleksas.

1998 m. įsteigtas Kretingos dvaro parko bičiulių klubas, kurio tikslas – globoti ir remti parką kaip visuomenei reikšmingą mokslo, meno, kultūros, istorijos ir gamtos objektą. Klubo nariai pertvarkė takus aplink I tvenkinį, įrengė akmeninius kanalus lietaus vandeniui nutekėti, tarp I ir II tvenkinių esančio pylimo gelžbetoninius krantinės sutvirtinimus pakeitė natūraliu akmeniu.

Tvenkinio pakrantės ir dabar yra mėgstama kretingiškių bei miesto svečių pasivaikščiojimo vieta.

Jolanta Klietkutė, 2014

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. KANAPKIENĖ, Vida. Kretingos dvaro sodai: istorija ir dabartis. Iš Lietuvos muziejų asociacija[interaktyvus], [b. v.]: Lietuvos muziejų asociacija, 2005. Prieiga per internetą: <http://www.museums.lt/zurnalas/2004%272_3/kanapkiene1.htm>.
2. KANARSKAS, Julius. Kretingos dvaras. Iš Kretingos pranciškonai [interaktyvus]. Kretinga: Kretingos pranciškonai, 2014 [žiūrėta 2014 m. sausio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=14:kretingos-dvaras&catid=19:kretingos-istorija&Itemid=70>.
3. KANARSKAS, Julius. Kretingos Tiškevičių dvaro sodyba XX a. antroje pusėje. Iš Palanga: Gintaras Parkas Muziejus Lietuvos istorijos ir kultūros raidoje [interaktyvus]. [b. v.]: Lietuvos dailės muziejus, 2010 [žiūrėta 2014 m. vasario 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.pgm.lt/istorija/kret_dvar_20a.htm>.
4. KANARSKAS, Julius. Kretingos, Palangos, Lentvario dvarininkas Juozapas Tiškevičius. Iš Palanga: Gintaras Parkas Muziejus Lietuvos istorijos ir kultūros raidoje [interaktyvus], [b. v.]: Lietuvos dailės muziejus, [b. m.] [žiūrėta 2014 m. sausio 31 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.pgm.lt/istorija/j_tiskevicius.htm>.
5. KANARSKAS, Julius; ir ZINKEVIČIUS, Bronius. Kretingos dvaro parkas. Iš Kretingos muziejus. Vilnius: Druka, 1996, p. 28–30.
6. SEMAŠKAITĖ, Ingrida. Lietuvos dvarai. Vilnius: Algimantas, 2010, p. 185. ISBN 978-609-423-004-2.
7. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Dvaro tvenkiniai – miesto istorijos dalis. Pajūrio naujienos, 2012, birželio 22, priedas „Mūsų žmonės“, p. 11.