Kretingos m. Šv. Florijono skulptūra

Paminklas šv. Florijonui Kretingoje stovėjo ties miesto ir vienuolyno riba: dab. J. K. Chodkevičiaus g., netoli dabartinio savivaldybės pastato, privačioje valdoje, tako, einančio Kultūros centro link, šiaurės vakarų pusėje. Takas liaudiškai buvo vadinamas „Pluorijuono taku“, tarpukariu pavadintas J. Pabrėžos gatve.

Kada Kretingoje pastatyta šv. Florijono skulptūra, sunku pasakyti: gali būti, kad po 1889 m. miesto gaisro. Ankstesniuose miesto inventoriuose ir planuose apie šv. Florijono skulptūrą duomenų aptikti nepavyko.

Šv. Florijonas III a. pirmojoje pusėje buvo Romos imperatorių Diokletiano ir Maksimino karys bei pulko viršininkas, pasmerktas mirti už tai, kad stojo ginti 40-ies savo karių krikščionių. Buvo kankinamas ir nuskandintas po kaklu parišus girnapusę. Jo kūną viena pamaldi moteris rado upės pakrantėje, garbingai palaidojo ir netoli kapo įkūrė vaikų prieglaudą. Ilgainiui Florijonas buvo paskelbtas šventuoju, žmonių gelbėtoju nuo stichinių nelaimių ir ugnies. Ikonografijoje vaizduojamas kaip romėnų kareivis su ietimi ir kibiru. Tapo ugniagesių ir gelbėtojų globėju. Šv. Florijono diena švenčiama gegužės 4-ąją.

Šv. Florijonas buvo laikomas miesto saugotoju nuo gaisrų, audrų, potvynių, sausrų. Šio šventojo skulptūros statomos miestų ir miestelių centruose. Kretingos rajone iki šiol išlikusi vienintelė šio šventojo skulptūra aukštame koplytstulpyje Narmontų kaime.

Kretingoje buvusi šv. Florijono skulptūra buvo medinė, polichromuota. Postamentas trijų tarpsnių, mūrinis, tinkuotas. Apatinis tarpsnis apskritas, viršutiniai – stačiakampiai. Florijonas pavaizduotas vilkintis šarvuotais Romos legionieriaus marškiniais (pečius ir nugarą gaubė ilgas apsiaustas), dėvintis šalmą, dešine ranka pilantis vandenį ant degančios bažnyčios, kaire laikantis vėliavą, kurios koto galas įbestas į žemę ties kaire pėda, stovėjo veidu į miestą (į pietų–pietryčių pusę). Postamento vidurinio ir viršutinio tarpsnio pietų pusėje buvo po nišą. Viršutinėje stačiakampėje nišoje buvo paveikslas, vidurinėje su pusapskrite arka – medinės polichromuotos Nukryžiuotojo ir dviejų šventųjų skulptūrėlės. Greičiausiai per 1941 m. balandžio 26-osios gaisrą Šv. Florijono skulptūra sudegė. Po Antrojo pasaulinio karo vietos valdžia uždraudė skulptūrą atstatyti, postamentą nugriovė XX a. 6-ajame dešimtmetyje.

Paveldosaugininko Algirdo Mulvinsko rūpesčiu Kretingos šv. Florijono skulptūros atstatymas įtrauktas į 2013–2015 m. Kretingos rajono kultūros paveldo apsaugos programą.

Jolanta Klietkutė, 2013

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. DRUNGILIENĖ, Genė. Šv. Florijono skulptūra žuvo ugnyje. Pajūrio naujienos, 2003, kovo 7, p. 7.
2. KANARSKAS, Julius. Ar saugos Kretingą šventasis Florijonas. Švyturys, 1990, spalio 20, p. 3.
3. KANARSKAS, Julius. Kretinga, Chodkevičiaus g., ties 3. Šv. Florijono paminklas. Iš Nukentėję paminklai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 86.
4. KANARSKAS, Julius. Kretingos Šv. Florijonas. Iš Kretingos Pranciškonai [interaktyvus]. Kretinga: Kretingos Pranciškonai, [b. m] [žiūrėta 2013 m. rugsėjo 18 d.]. Prieiga per internetą <http://kretingospranciskonai.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=76:kretingos-v-florijonas&catid=19:kretingos-istorija&Itemid=70>.
5. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Ketinta atstatyti šv. Florijoną. Pajūrio naujienos, 2013, vasario 22, priedas „Mūsų žmonės“, p. 14.