Atnaujinta 2024-12-20
Kretingos (Bajorų) sunkiųjų darbų kalėjimas
Kretingos (Bajorų) sunkiųjų darbų kalėjimas – 1925–1939 m. Bajoruose, vokiečių muitinės patalpose ir teritorijoje (dab. Klaipėdos g.) veikusi įkalinimo įstaiga.
1925 m. Lietuvos Vyriausybė už 60 tūkst. litų iš bendrasavininkių Dorfmano ir Telkės įsigijo pastatus, numatytus kalėjimui steigti. Čia nuspręsta kalinti izoliuotus nuo visuomenės valstybės vardu kaltais padarius nusikaltimą pripažintus ir laisvės atėmimo bausme už kriminalinius bei politinius (antivalstybinius) nusikaltimus nubaustus asmenis.
Iki tol Kretingoje nebuvo nuolatinio kalėjimo. Iš pradžių suimti nusikaltėliai buvo laikomi apskrities savivaldybės išsinuomotuose rūsiuose advokato Jono Kentros namuose, vėliau – Aušros gatvėje (dab. Rotušės aikštės šiaurės rytinėje dalyje) veikusioje Kretingos nuovados areštinėje (daboklėje). Apskrities policijos vadui persikėlus į Lietuvos ūkio banko pastatą (buvusioje „Gintaro“ restorano vietoje), pagrindinė areštinė veikė šio pastato rūsiuose. Net esant karinei padėčiai kalinių nebuvo itin daug. Kretingos areštinėje 1921–1925 m. pabuvojo 89 kaliniai, iš kurių 1921 m. buvo kalinami 3, 1922 m. – 7, 1923 m. – 14, 1924 m. – 28, 1925 m. – 37 asmenys.
Pavojingi kriminaliniai nusikaltėliai ir už antivalstybinę veiklą nuteisti politiniai kaliniai buvo vežami į Šiaulių arba Kauno, rečiau – Raseinių kalėjimus.
Bajoruose įsteigta įkalinimo įstaiga, oficialiai pavadinta Kretingos sunkiųjų darbų kalėjimu, pradėjo veikti 1926 m. vasario 1 d. Paskirtis – Vakarų Žemaitijos regione – Kretingos ir Klaipėdos apskrityse – nuteistiems kaliniams laikyti.
Kalėjimo kameros su karceriu buvo įrengtos karantino pastate, kuris labiausiai tiko kalėjimo paskirčiai. Jo langai buvo sumažinti ir susiaurinti, įdėtos tvirtos grotos. Kalėjimo pastatas su į šiaurę nuo jo buvusiu sienos perėjimo kontrolės punkto pastatu buvo sujungtas aukšta betonine tvora su masyviais, plačiais, aukštais ir aklinais dvivėriais vartais. Visa kalėjimo teritorija buvo apjuosta aukšta aklina betonine siena, o aptvaro kampuose, prie vartų ir prie kalėjimo pastato įrengti sargybos bokšteliai.
1926 m. kalėjime buvo laikomi 65 asmenys: 27 nuteisti sunkiesiems darbams, 33 – paprasto kalėjimo, o 5 – areštuoti. 1933 m. jame buvo 628 kaliniai: 553 vyrai ir 75 moterys. Pagrindinę kontingento dalį sudarė kriminaliniai nusikaltėliai, o taip pat vadinamieji politiniai kaliniai, t. y. už priešvalstybinę veiklą nuteisti aktyviausi komunistinio ir nacistinio pogrindžio dalyviai. Sovietinių šaltinių duomenimis, iš viso 1926–1939 m. kalėjime pabuvojo apie 200 komunistinio pogrindžio dalyvių: iki 1932 m. daugiausia moterų-„revoliucionierių“, o 1937–1939 m. – 41 vyras-„revoliucionierius“. Čia kalinti ir 1933–1934 m. Klaipėdos krašte veikusių pusiau slaptų nacistinių organizacijų – Krikščionių socialistų darbininkų sąjungos (jos įkūrėjo Teodoro Zaso vardu vadintos zasininkais) bei krašto nacių vado, veterinaro Ernsto Noimano vadovaujamos Klaipėdos krašto socialistinės tautos sąjungos – nariai, organizavę sukilimą siekiant atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos.
Kalėjimo kameros buvo erdvios, vienoje tilpo iki 25 žmonių. Pataisos įstaigos režimo nesilaikantys ir prižiūrėtojams nepaklūstantys asmenys buvo uždaromi į karcerį. Kaliniai privalėjo dirbti visuomenei naudingus pataisos darbus. Moterys kalinės kiekvieną darbo dieną prižiūrėtojų buvo varomos pėsčiomis į darbus Tenžės slėnio durpyne, o javapjūtės ir rudens darbymečio metu dirbo apylinkės ūkininkų laukuose, kur pjaudavo javus, kasdavo bulves, pešdavo žąsis ir kt. Už darbą gaudavo po 30 centų per dieną.
Vyrai kaliniai dirbo kalėjimo teritorijoje veikusiose paminklų dirbtuvėse. Jie skaldė akmenis, gabesnieji iš akmenų kalė antkapius ir antkapinius paminklus, kryžius, kiti tašė trinkeles keliams ir gatvėms grįsti, akmens bortelius kelkraščiams, gamino akmens skaldą ir pan. Antkapinius paminklus vadovybės nurodymu sustatydavo Klaipėdos gatvėje palei kalėjimo sieną, kad klientai galėtų pasirinkti jiems labiausiai patikusį. Iš čia gaminiai keliaudavo į Kretingos ir Klaipėdos krašto kapines. Už parduotus paminklus ir kitus akmens gaminius gautos lėšos papildydavo kalėjimo iždą, iš kurio kaliniams buvo mokamas atlyginimas už atliktą darbą.
Paminklai taip pat buvo gaminami pagal išankstinius užsakymus. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kretingos skyriaus užsakymu 1928 m. buvo pagamintas obeliskas Kazio Grižo (1902–1927) atminimui. 1932 m. notaro Jono Kentros lėšomis senosiose Kretingos parapijos kapinėse kaliniai įrengė prašmatnų granitinį kapą-mauzoliejų, kuriame amžinam poilsiui atgulė notaro žmona Felicija Kentrienė (1867–1932).
Bajorų kaliniai nutašė trinkeles, kuriomis 1937–1939 m. buvo grindžiama Kretingos miesto aikštė ir gatvės, taip pat pagamino ir Žemaitės alėjos grindinį, kurį kelininkai išardė 2017 m. rekonstruodami gatvę. Atlikdami pataisos darbus kaliniai įgaudavo vertingų profesinių akmentašio įgūdžių. Atlikusieji bausmę kalėjime, taip pat ir kriminaliniai nusikaltėliai, turėję kokybiškus akmens kalimo įrankius, kurie tada nemažai kainavo, buvo vertinami kaip patyrę akmentašiai ir be jokios atrankos buvo priimami į gerai mokamą darbą.
Be paminklų dirbtuvių, prie kalėjimo veikė baldų gamybos ir remonto dirbtuvės. Kalėjimo teritorijoje kaliniai buvo iškasę nemažą kūdrą.
Darbo diena, kaip ir visoje Lietuvoje, trukdavo 10 valandų. Po darbo kaliniai turėjo laisvalaikį. Jo metu nuteistieji galėjo naudotis kalėjimo bibliotekos paslaugomis, skaityti joje sukomplektuotas knygas, žurnalus ir laikraščius. Laisvalaikiu kalėjime veikė nelegalus politinius kalinius vienijantis būrelis, kuris apie 1934 m. ėmėsi leisti slaptą sienlaikraštį „Akis į sieną“.
Kalinių globa rūpinosi Lietuvių katalikių moterų draugijos Kretingos skyrius, o nuo 1938 m. – Bajorų skyrius.
Kalėjimo administraciją sudarė viršininkas, apie 20 prižiūrėtojų (tarp jų ir moterys-prižiūrėtojos), felčeris (gydytojas) ir kapelionas. Kalėjimo viršininku dirbo Korževskas, Morkus Akstinas, Šalkauskas. Prižiūrėtojais tarnavo Stankevičius, Kazlauskas, kretingiškiai Juozapas Zapalis, Leopoldas Kupšys, Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ir DLK Gedimino ordinų kavalierius, Klaipėdos sukilimo dalyvis Juozas Arlauskas ir kiti. Visi kalėjimo tarnautojai priklausė Lietuvos šaulių sąjungai ir sudarė Klaipėdos šaulių rinktinės Bajorų būrio branduolį. Felčeriu dirbo Končius, o vėliau kalėjimo gydytoju buvo Kretingos apskrities ligoninės gydytojas Antanas Stropus. Kapelionu ilgesnį laiką tarnavo chorvedys, kunigas Tadas Budraitis. Kalėjimo teritorijoje įrengtoje koplyčioje kapelionas sekmadieniais ir kalendorinių švenčių metu aukodavo šv. Mišias, į kurias susirinkdavo kaliniai ir tarnautojai. Kunigas Tadas Budraitis buvo aktyvus chorinio dainavimo propaguotojas, todėl netruko suburti Bajorų chorą.
Kalėjimas buvo gerai saugomas, tačiau kai kuriems nuteistiesiems pavykdavo pabėgti.
Iš kalėjimo bėgo ne tik kaliniai. Su nusikaltėliais buvo susidėjęs kalėjimo prižiūrėtojas Kazlauskas. Jis tapo pavojingu plėšiku, subūrusiu savo gaują, kurios policijai ilgai nesisekė pagauti. Tik 1934 m. buvo susektas Darbėnuose ir per susišaudymą nukautas.
Vokietijai pareikalavus grąžinti Klaipėdos kraštą, 1939 m. kovo 22 d. kaliniai, kalėjimo biblioteka ir pagrindinis turtas buvo evakuoti į Šiaulių kalėjimą. Vokietijos kariuomenei kraštą aneksavus, į Bajorus atvyko čia kalėję Klaipėdos krašto naciai. Prie apleisto kalėjimo jie surengė antilietuvišką mitingą, po kurio Klaipėdos krašto nacių vadas Ernstas Noimanas pastatą padegė.
Išlikusios kalėjimo sienos su bokšteliais ir vartų vieta sovietmečiu buvo užkonservuotos ir nuo 1970 iki 1993 m. saugotos kaip vietinės reikšmės istorijos paminklas. Buvusių vartų vietoje buvo įrengti simboliniai betoniniai vartai su metalo skaičių data „1925 1939“, o priešais vartus esančiame granite iškaltas memorialinis užrašas: „čia 1925–1939 m. Kretingos (Bajorų) sunkiųjų darbų kalėjime buvo kalinami Lietuvos revoliucinio judėjimo dalyviai“.
1971–1991 m. kalėjimo liekanos buvo įrašytos į vietinės reikšmės istorijos paminklų sąrašą.
Parengė Rita Vaitkienė, 2023
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- BENIUŠIS, Romualdas. Bajorų sunkiųjų darbų kalėjimo palikimas. Iš Bernardinai.lt [interaktyvus], 2012-11-23 [žiūrėta 2023 m. spalio 27 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.bernardinai.lt/2012-11-23-romualdas-beniusis-bajoru-sunkiuju-darbu-kalejimo-palikimas/>.
- KANARSKAS, Julius. Sunkiųjų darbų kalėjimas. Švyturys, 2017, gruodžio 9, p. 5–6.
- Kretingos (Bajorų) sunkiųjų darbų kalėjimo sargybos bokštelio liekanos. Iš LIMIS [interaktyvus], [b.d.], [b.l.], [žiūrėta 2023 m. spalio 19 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.limis.lt/valuables/e/805661/42555494?menuIndex=1&digitalObjectId=42555514>.
