Saulės laikrodis pranciškonų vienuolyno kiemelyje

Pirmieji paros laiko matavimo prietaisai buvo kolonos arba obelisko formos Saulės laikrodžiai. Vakarų Europos miestų centrinėse aikštėse stovėdavo obeliskai, pagal kurių metamą šešėlį buvo nustatomas tikslus laikas. Saulės laikrodžiai jau XVI a. Lietuvoje buvo plačiai paplitę kaip dekoratyvinis parkų ar rūmų elementas. Iki šių dienų išlikę seniausi Saulės laikrodžiai yra Kretingos vienuolyne (apie 1610 m.), Šiauliuose ant bažnyčios sienos (1625 m.), Pažaislio architektūriniame ansamblyje (apie 1700 m.), Švėkšnoje (XIX a.). Klaipėdoje, Liepų g. 12, Laikrodžių muziejaus parke yra suformuotas uždaras Saulės laikrodžių kiemelis.

Saulės laikrodį sudaro postamentas, jo viršutinė dalis – plokštuma su valandomis sužymėtu ciferblatu – kadranas ir strypas arba plokštelė, kurios šešėlis lėtai slenka ciferblato paviršiumi.

1610 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, pastatęs Kretingoje pranciškonų vienuolyną, tuo pat metu keli šimtai metrų nuo refektoriumo (valgomojo) p. r. kampo vienuolyno sode pastatė Saulės laikrodį – seniausią iš šiuo metu Lietuvoje žinomų parkų Saulės laikrodžių. Deja, neišliko žinių, kur jis buvo pagamintas.

J. Mickevičiaus nuomone, šio Saulės laikrodžio akmuo praeityje buvęs menhiras (neolito ir ankstyvojo žalvario amžiaus akmuo, susijęs su mirusiųjų kultu).

Kretingos vienuolyno Saulės laikrodis – tai 152 cm aukščio stulpo pavidalo natūralus, neapdorotas, tamsiai pilkos spalvos trikampio suapvalintais kampais formos lauko riedulys. Paviršiaus kraštinių matmenys ~47 x 38,5 x 47–49 cm, viršus (52,5 x 39,5 cm) platesnis už apačią, akmens apimtis viršuje 159 cm. Anuomet žemės paviršiuje esančios dalies aukštis buvo 120 cm. Paviršius lygus, juodos spalvos, labai gerai nušlifuotas. Paviršiuje švinu buvo prilydytas kadranas. Pagal akmens paviršiuje iškaltus griovelius galima nustatyti, kad kadranas buvo 21 x 21 cm dydžio. Paviršiuje 1 mm storio grioveliais įrėžti trys kvadratai. Pirmojo kvadrato kraštinė – 26 cm, antrojo – 24,5 cm. Pirmojo kvadrato atstumas nuo antrojo – 6 mm. Trečiojo kvadrato kraštinė – 21 cm, jo atstumas nuo antrojo kvadrato – 19 mm. Per trečiojo kvadrato centrą nubrėžta linija, kuri kvadratą dalija pusiau. Trečiojo kvadrato centre yra 5 x 3 cm įdubimas, kurio centre buvo žalvarinis 20 mm skersmens stovas. Už jo, 18–20 mm į dešinę, buvo antras toks pat žalvarinis stovas. Abiejų stovų pakraščiai padengti 2 mm storio švino ar cinko sluoksneliu.

1958 m. pavasarį Kretingos vidurinės mokyklos kraštotyros būrelio vadovas, braižybos mokytojas S. Bladžius, nežinodamas Saulės laikrodžio istorinės vertės, perkėlė jį į vidurinės mokyklos meteorologijos kampelį, buvusį pranciškonų vienuolyno sode, akmens viršūnė buvo nudažyta baltais aliejiniais dažais. Tuo metu ant akmens dar buvo strypas ir ciferblatas. Vėliau ilgą laiką akmuo gulėjo vienuolyno kiemelio pasienyje.

Šiuo metu iš Saulės laikrodžio išlikęs tik postamentas – akmuo, kyšantis iš žemės apie 79 cm, esantis Kretingos pranciškonų vienuolyno vidiniame kiemelyje. Apie 2000 m. remontuojant vienuolyno kiemelį, akmuo buvo pastatytas kiemelio centre, buvusio fontanėlio vietoje. Dažų sluoksnis nuo paviršiaus nušveistas, gerai matyti išraižyti kvadratai ir stovų tvirtinimo vieta.

Jolanta Klietkutė, 2015

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. KLIMKA, Libertas. Saulės laikrodžiai Lietuvoje. Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 58, 60.
2. MICKEVIČIUS, Juozas. Kas tai yra ypatingieji akmenys? Komjaunimo tiesa, 1958, birželio 22.
3. MICKEVIČIUS, Juozas. Kretingos saulės laikrodis. Muziejai ir paminklai, 1967, p. 91.
4. MICKEVIČIUS, Juozas. Kretingos saulės laikrodis. Samogitia, Nr. 8, p. 14–15.
5. VAITKEVIČIUS, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. Vilnius: Diemedis, 1998, p. 81. ISBN 9986-23-037-3.