Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Kretingos Apreiškimo vienuolynas

(Kretingos bernardinų vienuolynas)

(Kretingos pranciškonų vienuolynas)

Oficialus pavadinimas: Mažesniųjų brolių ordinas (Ordo Fratrum Minorum – OFM).

1209 m. šv. Pranciškus Asyžietis Italijoje įkūrė katalikų vienuolių – pranciškonų – ordiną, pavadintą Mažesniųjų brolių ordinu. 1223 m. Ordiną patvirtino Romos popiežius Honorijus III. Tai buvo pirmasis elgetaujančių vienuolių ordinas, svarbiausiu principu laikęs neturtą. 1274 m. pranciškonai susiskaldė į observantų ir konventualų atšakas. Viena ordino šaka, pagal reformos lyderio šv. Bernardino vardą, imta vadinti Bernardinais, arba Observantais. Observantai pasiliko sau Mažesniųjų brolių pavadinimą ir pagrindiniu principu tebelaikė neturtą. Konventualai laikėsi švelnesnės regulos.

Pirmieji misionieriai pranciškonai į Lietuvą atvyko kryžiaus karų metu XIII a., dalyvavo karaliaus Mindaugo krikšte. 1252–1253 m. Mažesnieji broliai atvyko į Klaipėdos kraštą skelbti Kristaus mokymą ir Dievo žodį Livonijos ordino riterių užkariautose pajūrio žemėse.

1530 m. pirmą kartą įkurta Lietuvos pranciškonų bernardinų provincija. Po karų ir marų sumažėjus brolių skaičiui, Lietuvos provincija panaikinta, prisijungiant prie Lenkijos provincijos. Didėjant brolių skaičiui ir statant naujus vienuolynus, 1627 m. dar kartą atkurta savarankiška Lietuvos provincija, kuri 1630 m. prijungta prie naujai įkurtos Mažosios Lenkijos ir Rusijos (Ukrainos) provincijos. Galiausiai 1729 m. Milano generalinė viso Mažesniųjų brolių ordino kapitula leido Lietuvoje įkurti provinciją. Ji buvo įkurta 1731 m. spalio 12 d., pavadinta Šv. Kazimiero vardu. Pradžioje ji turėjo 31 vienuolyną, po kelių dešimčių metų buvo 47 vienuolynai, 6 rezidencijos, 12 kapelianijų, tuo metu provincijoje galėjo būti per 400 narių. 1842 m. Šv. Kazimiero provincija buvo panaikinta carinės Rusijos valdžios įsakymu. Nuo 1731 m. pirmasis provincijolas buvo Pranciškus Andruševičius, paskutinis – Edvardas Juškevičius. 1931 m. lapkričio 19 d., maždaug po 80-ies metų priespaudos, Kretingoje buvo atkurta Šv. Kazimiero provincija, kurios centras sovietų okupacijos metais buvo perkeltas į Kennebunkportą (JAV) ir tik 1997 m. provincijos centras vėl sugrįžo į Kretingą.

Kretingoje pranciškonai įsikūrė 1602 m., kai Žemaičių seniūnas ir LDK etmonas bei Kretingos dvaro savininkas grafas Jonas Karolis Chodkevičius su žmona Sofija iš Vilniaus pasikvietė 10 bernardinų: 8 kunigus ir du brolius. Jiems patikėjo rūpintis pirmąja medine Kretingos bažnyčia ir valsčiaus gyventojų sielovada. Čia vienuoliai aktyviai vykdė misionierišką veiklą: lankė žmones, mokė krikščionybės pagrindų, aiškino tikėjimo tiesas, globojo parapijos prieglaudą. Tais pačiais metais, bernardinų įkvėpti, katalikų tikėjimą Kretingoje priėmė 4 evangelikai liuteronai ir 13 kalvinų. Vėliau į Kretingą priimti katalikų tikėjimo atvykdavo ištisos šeimos iš Livonijos ir Prūsijos.

Kartu su J. K. Chodkevičiumi į visas keliones ir mūšius visada vykdavo bent vienas bernardinas, į paskutinę kovą jį lydėjo bernardinai Andriejus Grondskis ir Zigmantas Tiškevičius. Pranciškonišką gyvenimo kelią J. K. Chodkevičius buvo skyręs vyriausiajam savo sūnui Jonui Jeronimui Krizostomui, kuris nuo vaikystės vilkėjo tretininko abitą.

J. K. Chodkevičiaus sumanymu, bernardinų vienuolynas turėjo tapti katalikybės tvirtove protestantiškų Prūsijos kunigaikštystės ir Livonijos pasienyje. 1603 m. kitame Akmenos krante, nei buvo kaimavietė ir mediniai vienuolyno trobesiai, grafas davė bernardinams žemės sklypą, vienuolyno ir bažnyčios statyboms paskyrė 12-os metų Kretingos dvaro pajamas. 1605 m. padėti vienuolyno pamatai. Dėl karo su švedais statybos darbai užtruko. 1607 m. vienuolyno gvardijonas Vaitiekus Vaicekavičius (Vaitiekavičius) pasirašė sutartį su Krokuvos mūrininku Kasparu Arkonu dėl vienuolyno, o paskui ir bažnyčios statybų pagal J. K. Chodkevičiaus pateiktą projektą.

1603 m. rugsėjo 2 d. už nuopelnus pranciškonams, ordino generolas Juozapas Piskulis grafui J. K. Chodkevičiui leido dalyvauti visose pranciškonų religinėse apeigose ir naudotis visomis Pranciškonų ordinui suteiktomis dvasinėmis malonėmis bei indulgencijomis.

1610 m. pastatytas dviejų aukštų vienuolyno pastatas su uždaru kiemu. 1610 m. bernardinai įkūrė ir išlaikė parapinę mokyklą, kurioje mokė miestiečių ir valstiečių vaikus ne vien tikybos, bet ir rašto, matematikos, kalbų. Mokykla veikė iki 1793 m., kol buvo perkelta į Telšius.

1619 m. Jonas Karolis ir Sofija Chodkevičiai skirtąją vienuolynui žemę oficialiai įteisino dokumentu ir vienuolynui paskyrė dalį Kretingos dvaro kasmetinių pajamų. Tuo pat metu fundaciją patvirtino Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza.

1619 m. gegužės 18 d. S. Chodkevičienę į amžinybę palydėjo Kretingos gvardijonas kun. Albertas Opatauskis, jos nuodėmklausys kun. Stanislovas Brezina ir jos vyro nuodėmklausys kun. Zigmantas Tiškevičius.

1622 m. vienuolyne gyveno 15 brolių.

1659 ir 1710 m. vienuolyną apiplėšė ir nuniokojo švedų kariuomenė, dalis brolių pasitraukė į Prūsiją, 5 broliai bandė išsigelbėti pabėgdami, bet buvo nužudyti, likusius bernardinus švedai bandė priversti išduoti vienuolyno turtų slėptuvę, jiems atsisakius tai padaryti, vienuolius bei miestiečius (apie 120 žmonių) suvarė į laidojimo rūsį ir gyvus užmūrijo.

1672 m. J. K. Sapiegos iniciatyva pranciškonams nusiųsta duonos, o vienuolynas su bažnyčia suremontuoti.

1709–1711 m. Kretingoje ir jos apylinkėse kilo maras, kurio metu išmirė daug žmonių ir vienuolių, tačiau jau ir seniau maru buvo mirę keli Kretingos vienuoliai: 1629 m. liepos 20 d. – br. Juozapas Rohoza, 1630 m. liepos 30 d. – t. Albertas Jamontas, tą pačią dieną t. Albertas Vienensis, 1630 m. rugpjūčio 4 d. – br. Dionyzius Hagrik, 6 d. – br. Jeronimas Šaulensis, 9 d. – t. Dydakas Bretuer.

1729 m. vienuolynas priskirtas šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijai.

Kretingos pranciškonai rūpinosi ir Klaipėdos katalikų reikalais: 1752 m. t. Jonas Stackis kreipėsi raštu į Varmijos vyskupą, prašydamas leisti jam Klaipėdoje klausyti išpažinčių, laikyti šv. Mišias ir eiti klebono pareigas. Atsakymas buvo teigiamas. 1752–1819 m. vienas Kretingos vienuolyno kunigas nuolat gyvendavo Klaipėdoje. 1819 m. vokiečių valdininkai, pastebėję, jog tėvas Protmanas vaikus moko lenkų kalba, uždraudė pranciškonams mokyti klaipėdiečių vaikus ir gyventi mieste.

1803 m. bernardinai Kretingoje vėl atidarė parapinę 3 skyrių mokyklą, kurią lankė apie 100 vaikų, nuo rugsėjo 1 d. iki liepos 1 d. besimokantys vaikai gyveno vienuolyne. 1836 m. carinė valdžia mokyklą perėmė savo žinion.

1804 m. vienuolyne gyveno 18 vienuolių, gvardijonas buvo Gerardas Žagaras. Panaikinus magistratą, parapijasu vienuolynu perėmė rūpinimąsi prieglauda. Kretingos vienuolynas visais laikais garsėjo savo gaminamu alumi.

1806 m. Kretingą įsigijęs stačiatikis dvarininkas Platonas Zubovas nebuvo palankus bernardinams, atsisakė mokėti vienuolynui priklausančią duoklę. 1809 m. vienuoliai, remdamiesi 1619 m. karaliaus Zigmanto Vazos patvirtinta Chodkevičių privilegija, padavė dvarą į teismą. Telšių apskrities teismas pripažino, kad privilegija neprarado galios ir nuo 1815 m. įpareigojo dvarą toliau mokėti fundatorių nustatytą duoklę. Po P. Zubovo mirties, 1822 m., gvardijonui vėl teko kreiptis į dvaro vietininką ir prašyti bernardinams priklausančios dalies. Tik 1834 m. gvardijonas Silvestras Stanevičius ir Dmitrijus Zubovas pasirašė sutartį dėl duoklės mokėjimo.

1818 m. Kretingos vienuolyne gyveno 9 kunigai ir 3 broliai. 1828 m. vizitacijos akte minima, kad vienuolyne gyveno 11 bernardinų kunigų: provincijolas Henrikas Skačkovskis, Placidas Grothmanas, Simonas Grosas, Karolis Petrosevičius, Kornelijus Jodzavičius, Silvestras Stanevičius, Ambrozijus Pabrėža, Kiprijonas Jankevičius, Grigas Juškevičius, Malachijus Dulevičius, Andriejus Urbanovičius, bei 8 broliai: architektas Fabianas Borkovskis, zakristijonas Pranciškus Tokaževskis, prievaizdas Simonas Volkas, stalius Pranciškus Gecevičius, siuvėjas Liucijus Salakovičius, padavėjas Dionyzas Verešila, račius Karolis Rimkevičius, felčeris Benediktas Lipinskis.

Po 1831 m. sukilimo, 1832 m., carinė valdžia Kretingos vienuolynui uždraudė palaikyti ryšius su Bernardinų ordino generolu bei priimti naujokus, į vienuolyną įstoti buvo galima tik gavus valdžios leidimą ir Vyriausybės dvasinių reikalų valdybos Sankt Peterburge sutikimą. 1839 m. Kretingos pranciškonų vienuolyne buvo 14 vienuolių.

1841 m. valdžia konfiskavo bernardinų žemę, vienuolyną priskyrė prie etatinių, įpareigojo mokėti vienuoliams algas, tuo metu vienuolyne gyveno 15 brolių.

1842 m. panaikinta bernardinų Lietuvos Šv. Kazimiero provincija, paskutinis provincijolas Domininkas Šukevičius († 1876) priverstinai apgyvendintas Kretingoje. Vienuolynas perduotas Žemaičių vyskupijos priežiūrai, o vienuolyno fundacija perimta į valstybės iždą.

Po 1863 m. sukilimo valdžiai uždarius Lietuvos vienuolynus, Kretingos vienuolynas liko veikti, buvo paverstas prieglauda senyvo amžiaus ir ligotiems vienuoliams. 1864 m. pab. apgyvendinta 15 vienuolių iš panaikintų Troškūnų ir Dotnuvos bernardinų bei Kolainių karmelitų vienuolynų. 1868 m. buvo 24 vienuoliai. 1886 m. uždarius Kęstaičių rokitų vienuolyną, prie kurio veikė ir kunigų prieglauda, į Kretingą perkelti jos gyventojai, turintys psichinių sutrikimų. 1888 m. buvo 15 vienuolių, 1889 m. – 9, 1895 m. – 8, 1905 m. – 6. Be jų, čia gyveno ir kunigai pasauliečiai, nubausti už vaikų mokymą lietuviškai bei uždraustos spaudos platinimą. 1858–1914 m. vienuolyne pabuvojo 68 atgailaujantys kunigai.

1872 m., pasikeitus dvaro savininkui, grafo Gabrieliaus Zubovo patikėtinis Fiodoras Baueris ir gvardijonas Feliksas Rimkevičius parašais pakartotinai patvirtino susitarimą, kuriuo vienuolyno išlaikymui skiriama duoklė.

1895 m. mirdamas t. Feliksas Rimkevičius Kretingos grafo savininkui Aleksandrui Tiškevičiui įteikė 5 000 rb misijoms palaikyti, 6 000 rb prieglaudai išlaikyti, 5 000 rb bažnyčios reikalams ir paprašė aukomis bei lėšomis paremti bažnyčios rekonstrukciją.

1905 m. liepos 27 d. mirė paskutinis Kretingos bernardinų vienuolyno gvardijonas ir parapijos klebonas t. Jeronimas Juozapas Beržanskis. Vienuolyne liko 6 broliai, kurių jauniausias buvo 62 metų amžiaus. 1911 m. kun. Kazimieras Petreikis palaidojo paskutinį bernardinų kunigą Higiną Martyną Dirmeiką.

Kunigas Antanas Bizauskas 1900–1905 m. buvo Kretingos klebonas. Nors carinė valdžia neleido, bet gavęs Romos popiežiaus sutikimą, 1912 m. balandžio 23 d. jis ir kun. Jonas Indrulis vyskupo Gasparo Felikso Cirtauto buvo apvilkti abitais, ir gavo Pranciškaus ir Bonaventūros vardus. Atvykę į Kretingą, vienuolyne jie rado vienintelį iš senųjų vienuolių – 83 metų subdiakoną br. Petrą Kazlauską, kuris mirė 1913 m.

1912 m. vienuolyne buvo trys broliai, gvardijonas – Antanas Pranciškus Bizauskas.

1913 m. rugsėjo 24 d. Ordino valdžia Kretingos vienuolyną priskyrė Vokietijos Silezijos Šv. Jadvygos pranciškonų provincijai, suteikė komisariato teises. Pirmieji komisarai buvo P. Bizauskas ir J. Pečkaitis, 1924 m. – Antanas Placzek, 1927 m. – Rapolas Muller. Atsikūrę Kretingos broliai nesivadino nei konventualais, nei bernardinais, o tik pranciškonais, oficialiai – Mažesniaisiais broliais (Ordo Fratrum Minorum – O. F. M.).

Po ilgo laiko, 1914 m. kovo 28 d., Kretingos bažnyčioje pirmą kartą įvyko priėmimo į vienuolius iškilmės. Broliais tapo kunigai Vincentas Juozapaitis (Juvenalis) ir Zenonas Živatkauskas (Antanas). Kretingoje ėmė burtis atgimstančios Lietuvos bernardinų vienuolijos branduolys.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. rugsėjo mėn., karinės valdžios įsakymu broliai buvo priversti evakuotis į Palėvenės (Kupiškio r.) vienuolyną. 1915 m. karinė vokiečių valdžia leido bernardinams grįžti, užleido keletą celių vienuolyne.

Nuo 1915 m. rudens P. Bizausko rūpesčiu atidarytas vaikų darželis, pradinė ir mergaičių namų ruošos mokyklos (mokykla 1919 m. perduota valstybei, dab. Marijono Daujoto pagrindinė mokykla), 1916 m. atidaryta labdaros valgykla, kurioje, nepaisant tautybės ar tikėjimo, buvo maitinama per 100 vargšų bei 50 vaikų. P. Bizauskas kūrė pranciškonų tretininkų kongregacijas, leido „Tretininkų kalendorių“, rašė dvasines knygas, platino spaudą ir pan. Atgaivinęs Lietuvoje pranciškonų vienuoliją, Kretingos vienuolyną pavertęs dvasiniu ir administraciniu pranciškonų centru, t. Pranciškus Bizauskas 1921 m. atsisakė pranciškonų komisaro bei vienuolyno gvardijono pareigų ir persikėlė į Kauną, kur 1924 m. Žaliakalnyje įkūrė naują pranciškonų vienuolyną.

1918 m. vienuolyne gyveno Lietuvos pranciškonų komisaras gvardijonas Pranciškus Bizauskas, parapijos klebonas Antanas Živatkauskas, kunigai Juvenalis Juozapaitis, Jeronimas Pečkaitis bei 5 broliukai.

1919 m. gruodžio 19 d. Kretingos vienuolyne kaip svečiai ir pakeleiviai ilsėjosi Antantės delegatai – anglas ir prancūzas.

1919 m. Žemaičių kapitula atskyrė parapiją nuo vienuolyno. Klebonu paskyrė kunigą pasaulietį Povilą Svilą, kuris 1920 m. pasidalijo su gvardijonu Pranciškumi Bizausku pranciškonų valdytą bažnytinį turtą: žemę, pastatus, inventorių.

1920 m. vienuolyne gyveno 4 kunigai – gvardijonas Pranciškus Bizauskas, klebonas Antanas Živatkauskas, vienuoliai t. Juvenalis Juozapaitis, t. Jeronimas Pečkaitis, 4 broliukai – meistras Didakas Kupšis, zakristijonas Paskalis Krukauskis, virėjas Feliksas Razma, vairuotojas Domininkas Grobzbarzdis ir 1 kandidatas į vienuolius Vitolis Krauzė.

1921 m. Kretingos vienuolyno gvardijonu paskiriamas Jeronimas Pečkaitis: 1921 m. jis sušaukė pirmąjį tretininkų kongresą, leido žurnalą „Šv. Pranciškaus varpelis“, įkūrė Bitininkų draugiją.

Vienuolyno pastatai buvo labai apleisti. Tik 1921 m. didžiulėmis J. Pečkaičio pastangomis pavyko iš jų iškeldinti kariškius ir įvesti klauzūrą. Pastatas keletą kartų remontuotas, kambariai vėl perdaryti į celes.

1922–1923 m. t. Jeronimo Pečkaičio iniciatyva Kretingos vienuolynas savo klierikams buvo įkūręs kunigų seminariją, kurioje mokytojavo Seinų vyskupystės prelatas kunigas Antanas Staniulis, kunigas kanauninkas Pranciškus Strakšas, kun. Petras Ruškys, p. Bronius Valiušaitis. Seminarija veikė tik dvejus metus, nes negavo teisės savo auklėtinių atleisti nuo karinės tarnybos. Klierikai išvyko mokytis į Vokietiją arba į Kauną.

1923 m. vienuolyne buvo 30 celių, kuriose gyveno 23 vienuoliai, dar 9 broliai buvo išvykę į Kauno ir Silezijos vienuolynus. 1928 m. buvo 6 kunigai, 10 brolių, 7 tretininkai, Kauno rezidencijoje – 2 kunigai, 1 Kunigų seminarijos klierikas, 8 tretininkai. Nuo 1922 m. Kretingos vienuolyno sodininkas buvo br. Serafinas Bikulčius (1895 m. –1979 m. rugsėjo 9 d.).

1924 m. pranciškonams vėl pavesta rūpintis Kretingos parapija, kurios klebonu paskirtas Antanas Butkevičius. 1925 m. vienuolyno gvardijonu paskirtas Antanas Juozapas Kudirka, 1927 m. – Kazimieras Pranciškus Čepulis.

1929 m. komisaru vėl paskirtas P. Bizauskas. Jo iniciatyva Lietuvos pranciškonai atsiskyrė nuo Silezijos Šv. Jadvygos provincijos ir 1931 m. įkūrė savarankišką Šv. Kazimiero provinciją.

1931 m. lapkričio 19 d. generolo dekretu Kretingos vienuolynas pripažintas savarankišku, gavo provincijos teises. Naujoji provincija turėjo pranciškonų vienuolynų ir kituose miestuose: 1929 m. atgaivintą vienuolyną Troškūnuose, nuo 1930 m. vienuolyną prie Vytauto Didžiojo bažnyčios Kaune, 1933 m. ant Nemuno kranto Nemunaityje veikė sanatorija, 1934 m. pranciškonų rėmėjas Kazimieras Nausėda Pajūryje (Šilalės r.) dovanojo pastatų, kuriuose 1935 m. įsikūrė naujokynas, nuo 1939 m. kunigas pranciškonas ir 2 broliai darbininkai gyveno Dambravoje.

1933 m. provincijolu paskiriamas Kazimieras Čepulis. Jo vadovaujami pranciškonai Kretingos vienuolyną pavertė reprezentacine Lietuvos pranciškonų būstine, kūrė naujus vienuolynus, platino katalikišką spaudą, rūpinosi novicijų rengimu, užmezgė glaudžius ryšius su išeivijos lietuviais, steigė ir rėmė katalikiškas organizacijas.

1931 m. iš Amerikos sugrįžo brolis Augustinas Dirvelė, kurio pastangomis 1932 m. iškilo Šv. Antano Misijų kolegija, 1933 m. pastatyta ir pašventinta Lurdo grota. Broliai rūpinosi ir išeivijoje gyvenusiais lietuviais. Norintiems sugrįžti ir tėvynėje apsigyventi garbingo amžiaus tautiečiams 1933 m. šalia Lurdo grotos pranciškonai pradėjo statyti prieglaudos namus, pavadintus Šv. Antano rūmais. 1936 m. Augustinas Dirvelė paskiriamas provincijolu.

1935 m. iš JAV atgabenta ir Šv. Antano rūmų rūsiuose sumontuota moderni spaustuvė, kuria rūpinosi pranciškonų rėmėjas, išeivijos lietuvių kunigas Pranciškus M. Juras.

1938 m. vienuolyne gyveno 53 broliai, 1939 m. jau buvo net 110 žmonių: 18 kunigų, 25 klierikai (5 iš jų diakonai), 6 klierikai novicijai, 34 broliai su įžadais, 5 broliai novicijai, 5 tretininkai profesai, 7 tretininkai postulantai, 10 kandidatų. Pranciškonai Šv. Antano rūmuose turėjo savo spaustuvę, knygrišyklą, kino salę, vienuolyne – turtingą biblioteką: 1788 m. vienuolyno bibliotekoje buvo 758 knygos lenkų, lotynų, graikų kalbomis, 1888 m. – 3 132 knygos, tarp kurių tikriausiai buvo ir uždarytų vienuolynų knygų, prieš Antrąjį pasaulinį karą – apie 10 000 (su archyvu) bei 40 inkunabulų. Biblioteką puošė ant sienų tapyti vienuolyno fundatorių Jono Karolio ir Sofijos Chodkevičių portretai.

1940 m. liepos 26 d. Kretingos vienuolynas bolševikų valdžios uždarytas, kai kurie vienuoliai ištremti, pastatuose apgyvendinta sovietų armija.

1941 m. birželio 22 d. vokiečių pėstininkų divizijai užėmus Kretingą, broliai sugrįžo į vienuolyną.

1941 m. birželio 26 d. vokiečiams padegus sinagogą, ugnis persimetė į šalia stovėjusius namus ir nusiaubė didelę dalį miesto, smarkiai apgadino bažnyčią ir vienuolyno pastatus. Tais pačiais metais provincijolo br. Kazimiero Čepulio vadovaujami pranciškonai uždengė bažnyčios stogą ir bokštą, vienuolyno p. ir š. korpusams taip pat uždėjo laikinus stogus.

1945 m. pranciškonai vėl bandė burtis į sudegusį vienuolyną, nors jų veikla buvo labai apribota, broliai atsisakė dalyvauti rinkimuose į okupacinės valdžios organus, vienuolyne priglaudė rezistencinio judėjimo dalyvius.

1947 m. vienuolynas uždarytas, dalis vienuolių ištremti į Sibirą, likusiems sovietų valdžia liepė persikraustyti į jiems skirtą ūkį Šateikiuose, tačiau likę 9 vienuoliai apsigyveno pas kunigą Jurgį Latvėną, pas kitus tikinčiuosius netoli bažnyčios. Vienuolyno patalpose apsistojo Raudonosios armijos ir pasienio kariuomenės daliniai. Tikinčiųjų poreikiams buvo palikta tik bažnyčia ir zakristija.

1978 m. Lietuvoje mirė kunigas pranciškonas, kuris prieš mirtį iš kun. Juozo Pačinsko OFM (g. 1935 m.) priėmė amžinuosius įžadus. Kun. J. Pačinskas Lietuvoje liko vienintelis kunigas pranciškonas.

Vis dėlto sovietmečiu pranciškoniška šeima išliko, kad ir išblaškyta, pogrindyje, jai vadovavo br. Bronius Poškus OFM, talkino br. Juozapas Pudžemis OFM (iš Mosėdžio), br. Juozas Pačinskas OFM, br. Stanislovas Dobrovolskis OFMcap. (iš Paberžės). Apie 30 brolių pranciškonų buvo dieceziniais parapiniais kunigais. Broliai Paulius Bytautas OFM ir Antanas Grabnickas OFM rūpinosi pogrindžio literatūra, nelegaliai atšviesdavo, platino ne vien pranciškoniškas, bet ir įvairias katalikų teologines knygas. 1984 m. buvo nuspręsta vykti į misijas Rusijoje: br. Benediktas Jurčys OFM išvyko į Dušambė, 1986 m. br. Paulius Bytautas OFM – į Novosibirską, br. Mykolas Letkauskas OFM – į Almatą. 1999 m. sugrįžusį į Lietuvą br. B. Jurčių Telšių vyskupas Antanas Vaičius įpareigojo įkurti katalikų bendruomenę Šventojoje.

1989 m. birželio mėnesį, po br. Astijaus Kungio OFM primicijų Palangoje, su br. Benediktu Jurčiu OFM ir jaunimo grupe broliai atvyko į Kretingos vienuolyno patalpose įsikūrusį Kraštotyros muziejų, paprašė darbuotojų leisti įeiti į vidinį vienuolyno kiemelį, kur nauji broliai pirmą kartą apsivilko pranciškoniškus abitus, meldėsi ir giedojo.

1989 m. rugpjūčio 31 d. prie tuometinės šalies vyriausybės veikusiam religijos reikalų įgaliotiniui buvo įteiktas prašymas susigrąžinti pranciškonams priklausiusius pastatus.

Parapijos klebonas Bronislovas Burneikis ir kanauninkas Bernardas Talaišis tėviškai perdavė broliams pranciškonams parapiją. 1989 m. rugsėjo 3 d. broliai, apsivilkę abitus, aukojo sugrįžimo į namus šv. Mišias, po kurių, gavę muziejaus direktorės leidimą, kvietė žmones į tuometinio Kretingos muziejaus kiemelį (buvusiose vienuolyno patalpose), dainavo dainas, kūrė ateities vizijas. Vyskupas A. Vaičius br. Juozapą Pudžemį OFM paskyrė klebonu, br. E. Atkočiūną OFM ir A. Kungį OFM – vikarais.

1989 m. lapkričio 19 d., Kristaus Karaliaus iškilmių metu, pirmas iškilmingas sugrįžimo šv. Mišias atgautoje pranciškonų šventovėje aukojo vienuolyno gvardijonas ir pirmasis atgautos bažnyčios klebonas t. Juozapas Pudžemys OFM, t. Rokas Edmundas Atkočiūnas OFM ir t. Silvestras Astijus Kungys OFM. Ši data laikoma pranciškonų grįžimo į Kretingą švente.

Trys pirmieji pranciškonai įsikūrė Parapijos namuose, nes penki vienuolyno patalpų kambariai antrame aukšte buvo grąžinti tik 1990 m. (juose įsikūrė 10 vienuolių: 3 tėvai ir 7 broliukai), o likusios patalpos – 1991 m.

1990 m. Amerikoje t. Placidas Barius OFM paskyrė Astijų Kungį (kuris tuo metu tik 8 mėn. tebuvo kunigu) provincijolo delegatu, atsakingu už pranciškonų atsikūrimą Lietuvoje. Į Kretingą sugrįžo br. Saulius Paulius Bytautas OFM, br. Mykolas Letkauskas OFM, br. Matas Jurevičius OFM, br. Antanas Grabnickas OFM (kuris tuo metu statė bažnyčią ir paliko įdirbį kitiems kunigams). Iš trisdešimties tik aštuoni kunigai palaikė pranciškonišką šeimą pirmaisiais išėjimo iš pogrindžio metais, daugelis kitų liko dieceziniai kunigai.

Pabaigus atskirų vienuolyno patalpų remontą, 1990 m. balandžio 1 d. jas atšventino vysk. Antanas Vaičius. Iškilmėse dalyvavo Telšių vyskupijos kancleris prel. Juozapas Gedgaudas, Kretingos pranciškonai ir tikintieji.

Pradžioje, be Kretingos, pranciškonai turėjo dar keturias parapijas – Tūbausius, Šventąją, Nidą ir Juodkrantę. Po Votyvos Kretingoje vienas brolis važiuodavo į Šventąją, kiti – į Juodkrantę ir Nidą, nakvodavo Nidos bute ir pirmadienį vesdavo tikybos pamokas.

Iš karto po atsikūrimo Kretingos bažnyčioje ketvirtadieniais pradėtos švęsti šv. Mišios, kuriose jaunimas šlovino gitaromis, po Eucharistijos skaitydavo Šventąjį Raštą, kas dar buvo neįprasta Lietuvos Katalikų Bažnyčioje. Tos jaunimo šv. Mišios buvo naujas proveržis, į jas jaunimas suvažiuodavo autobusais iš gretimų miestelių. Mažame kambaryje tilpdavo septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt žmonių.

Broliai aktyviai darbavosi su jaunimu: važiuodavo prie jūros, paplūdimyje giedodavo, laimindavo visas keturias pasaulio puses, šokdavo Dievo garbei; organizuodavo jaunimui keliones į Taize susitikimus, pranciškoniškus renginius užsienyje, Pasaulio jaunimo dienas, lankė Vakarų Europos katalikiškas bendruomenes, evangelizacijos mokyklas.

1991 m. sausio 13-osios naktį Kretingos miestelio gyventojus prikėlė bažnyčios varpų gausmas. Antrą valandą nakties, dalyvaujant tūkstantinei miniai, šv. Mišias už Lietuvos kankinius aukojo t. Placidas Barius OFM.

1991 m. pavasarį įvyko pirmoji vaikų bažnytinių chorų šventė, kurioje dalyvavo per 400 vaikų, 1992 m. gegužės mėn. Kretingoje surengtas tarptautinis jaunimo festivalis, į kurį atvyko svečių iš Danijos, Estijos, Prancūzijos, Rusijos ir kt. valstybių, birželio mėn. vyko VI Pranciškonų pasauliečių ordino kongresas, kuriame dalyvavo per 7 000 žmonių.

1992 m. brolis Gediminas Numgaudis OFM organizavo jaunimui stovyklą Giruliuose, kuri buvo visiškai nauja patirtis Lietuvos Bažnyčios gyvenime. Stovyklos idėją palaimino ir joje dalyvavo apaštalinis nuncijus Justo Mullor Garcia, prisijungė vyskupas Antanas Vaičius su dieceziniais kunigais, atvyko išeivijos kunigų delegacija. Iš viso stovykloje dalyvavo apie 600 žmonių, jaunimo ir kunigų. Stovykloje nusirito atsivertimų banga, kuri nusidriekė į visas Lietuvos parapijas.

1993 m. pabaigoje atlikti noviciato iš Kretingos į Kennebunkporto (JAV) vienuolyną išvyko dvylika brolių.

1995 m. vienuolyne buvo 13 kunigų, 3 broliai, 16 studentų, 8 kandidatai.

Vienuolyne yra biblioteka, nuo 1992 m. suremontuotame buvusios špitolės pastate veikia arbatinė-knygynas „Šv. Antano globos namai“, vėliau pavadinimas pakeistas trumpesniu – „Špitolė“, 1994 m. – labdaros valgykla „Rūpestėliai“, 1994–2012 m. veikė labdaros vaistinė, 1995 m. įkurta Kretingos pranciškoniškojo jaunimo tarnyba, 1999 m. – UAB „Anravita“ (automobilių remonto paslaugos), 2007 m. (programa pradėta 2004 m.) – Šv. Antano vaikų dienos centras, 2008 m. – VšĮ Pranciškonų gimnazija, 2011 m. – interneto tinklalapis www.kretingospranciskonai.lt.

2004 m. gruodžio 8 d. Lietuvos broliams sugrąžintas Šv. Kazimiero provincijos statusas.

2005–2006 m. muzikos mokyklą iškėlus į naujas patalpas, broliai pranciškonai atgavo šiaurinę vienuolyno pastato dalį, ją suremontavo. Buvo minčių čia įkurti senyvo amžiaus brolių ir kunigų slaugos bei svečių namus.

Pranciškonų pamokslininkai visais laikais buvo kviečiami vesti rekolekcijas vyskupijų katedrose, parapijų bažnyčiose, maldos grupėse, kunigai apaštalavo, dėstė tikybą mokyklose.

Jolanta Klietkutė, 2016

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. BENIUŠIENĖ, Irena. Vienuolyne rengiami slaugos namai. Pajūrio naujienos, 2006, birželio 2, p. 5.
2. Broliai Lietuvoje. Iš Bernardinų istorinis-architektūrinis ansamblis [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. birželio 3 d.]. Prieiga per internetą <http://www.bernardinuansamblis.lt/lt/index.php?option=com_content&view=article&id=3:broliai-lietuvoje&catid=7:broliai&Itemid=11>.
3. GIDŽIŪNAS, Viktoras. Lietuvos pranciškonų Amerikoje istorijos bruožai. Brooklyn, N. Y., 1987.
4. JURČYS, Benediktas. Pasakojimas brolio Benedikto. Naujasis židinys, 2001, Nr. 1–2, p. 6–10.
5. JUZUMAS, Vincentas. Žemaičių vyskupijos aprašymas. Varniai: Žemaičių vyskupystės muziejus, 2013, p. 287–290. ISBN 978-6099-55-910-0.
6. KAČERAUSKIENĖ, Aldona. Kretingos pranciškonai. XXI amžius, 1994, rugsėjo 9, p. 3.
7. KANARSKAS, Julius. Bernardinų vienuolyno įkūrimas Kretingoje. Iš Kretingos pranciškonai [interaktyvus] [žiūrėta 2013 m. balandžio 18 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/indexd478.html?option=com_content&view=article&id=34:bernardin-vienuolyno-krimas-kretingoje&catid=21:vienuolyno-istorija&Itemid=68>.
8. KANARSKAS, Julius. Kretingos bernardinų vienuolynas XVII–XVIII a. Iš Kretingos pranciškonai[interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. birželio 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/indexebf3.html?option=com_content&view=article&id=106:kretingos-bernardin-vienuolynas-xvii-xviii-a&catid=21:vienuolyno-istorija&Itemid=68>.
9. KANARSKAS, Julius. Bernardinų vienuolyno įkūrimas Kretingoje. Pajūrio naujienos, 1994, liepos 29, p. 4.
10. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 33–35, 45–47, 55, 84–98, 193–200, 222. ISBN 978-609-404-057-3.
11. KANARSKAS, Julius. Pranciškonų atgimimas. Pajūrio naujienos, 1994, rugsėjo 6, p. 3.
12. KARWOWSKI, Stanisław. Połąga i Kretynga. Poznań, 1913, p. 24, 28.
13. KATILIUS, Vytautas. „Jūs duodami gaunate“. Gimtasis kraštas, 1990, rugpjūčio 9–15, p. 7.
14. KAZLAUSKIENĖ, Erika. Bizauskas Antanas. Iš Kretingos personalijų žinynas [interaktyvus]. Kretinga: Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka, 2005 [žiūrėta 2013 m. rugsėjo 20 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.kretvb.lt/lt/krastotyra/personaliju-zinynas/44-kretingos-personaliju-zinynas/296-kpz-bizauskas-antanas>.
15. Kretingos pranciškonų vienuolynas. Lietuvos pranciškonų leidinys, 1989.
16. LAUKAITYTĖ, Regina. Kretingos pranciškonų vienuolynas XIX a. pab. – XX a. pr. Žemaičių praeitis. Vilnius: Mokslas, 1998, t. 8, p. 75–76.
17. MIDVERYTĖ, Monika. „Buvome apsvaigę kaip nuo jauno vyno“. Astijus Kungys OFM. Iš Bernardinai.lt[interaktyvus], 2015, balandžio 7 [žiūrėta 2016 m. gegužės 20 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-11-21-astijus-kungys-ofm-buvome-apsvaige-kaip-nuo-jauno-vyno/124443>.
18. MIDVERYTĖ, Monika. Kun. Astijus Kungys OFM: „Esame nedidelis veržlus upelis“. Iš Bernardinai.lt[interaktyvus], 2011, lapkričio 20 [žiūrėta 2016 m. gegužės 19 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-11-20-kun-astijus-kungys-ofm-esame-nedidelis-verzlus-upelis/72326>.
19. MIŠKINIS, Algimantas. Kretinga. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vilnius: Savastis, 1999, p. 295–314, ISBN 9986-420-57-1.
20. Pranciškonai (OFM). Iš Pašvęstasis gyvenimas Lietuvoje [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. gegužės 13 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.vitaconsecrata.lt/pasvestojo-gyvenimo-institutai-lietuvoje/vyru-vienuolijos-lietuvoje/apastalines-vyru-vienuolijos/pranciskonai-ofm>.
21. RUMEIKA, S. Atšventintas pranciškonų vienuolynas. Švyturys, 1990, balandžio 5, p. 3.
22. RUŠKYS, Petras. Kretinga ir jos vienuolynas. Šv. Pranciškaus varpelis, 1923, Nr. 1–2.
23. RUŠKYS, Petras. Kretingos vienuolynas. Tiesos kelias, 1928, Nr. 2–3.
24. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Istorinių vargonų lenta – į Jurgio Pabrėžos celę. Pajūrio naujienos, 2010, sausio 19, p. 1–2.
25. ŠVEBERAS, Povilas Kretingos bernardinų vienuolynas ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Iš Lietuvos vienuolynai. Vadovas. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998, p. 141–149.
26. VALANČIUS, Motiejus. Raštai. T. 6: Žemaičių vyskupystė. Vilnius, 2013, p. 433–439. ISBN 978-609-425-110-8.
27. VAŠKYS, Justinas. Pranciškonai Kretingoje. Kretinga: pranciškonų leidinys, 1940.
28. VITKAUSKIENĖ, Vitalija. Dešimt metų, kai į Kretingą sugrįžo pranciškonai. Pajūrio naujienos, 1999, lapkričio 23, p. 2.
29. ГУКОВСКIЙ, Kонстантин; ДРОБЕНКО, Алексей. Местечко Кретингенъ, Краткій историко-статистическій очеркъ. Отдельный оттискъ изъ Памятной книжки на 1906 годъ. Ковна, 1906.