Buvusios Kretingos katalikų bažnyčios kapinės

Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčiosšventoriuje ir už jo, kitapus Vilniaus g., veikė kapinės, įrengtos XVII a. pr., pastačius bernardinų vienuolyno bažnyčią. XVI–XVIII a. tradiciškai bažnyčios buvo statomos veikiančiose kaimų ar miestelių kapinėse, tačiau jei steigėjai sumanydavo bažnyčią statyti naujoje vietoje, aplinkui ją aptvertame šventoriuje būdavo įrengiamos naujos, bažnytinės, kapinės.

1619 m. liepos 7 d. Kretingos bažnyčios kapines šventoriuje pašventino Žemaičių vyskupas Stanislovas II Kiška, tą pačią dieną konsekravęs bažnyčią Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Pranciškaus titulu.

Kapines juosė aukšta akmenų mūro tvora. P. tvoros dalyje buvo masyvūs tinkuoto mūro vartai su dvivėrėmis aklinomis storų lentų durimis.

Pradžioje parapijos kapinės apėmė v. ir š. dabartinio šventoriaus dalis. Jas ir bažnyčią juosė akmenų siena. Čia buvo laidojami Kretingos miesto gyventojai, dvaro tarnautojai, vienuoliai, bažnyčiai ir vienuolynui nusipelnę asmenys. Garbingiausios vietos buvo šalia bažnyčios ir po ja išmūrytuose rūsiuose. 1908 m., rekonstruojant bažnyčią, dalis rūsyje buvusių palaikų perlaidota šventoriuje.

Laikui bėgant kapinės plėtėsi, nebetilpo tvora apjuostoje teritorijoje. Mirusiuosius imta laidoti į v. nuo dabartinio šventoriaus, už tvoros. Tai liudija 1984 m. du suardyti griautiniai kapai, rasti kasant dabartinės špitolės pastato rūsius bei šiluminės trasos tranšėjas tarp šio pastato ir banko. Kapai orientuoti galvomis į v. 1990 m. šventoriaus š. pusėje kasamuose parapijos namų rūsiuose aptikta žmonių griaučių liekanų. Kapai datuojami XVIII a., priskiriami XVII–XVIII a. čia veikusioms bažnyčios kapinėms.

1795 m. bažnytinės ir valstybinės valdžios nurodymu, visose parapijose įrengtos naujos parapinės kapinės už gyvenviečių ribų, negyvenamoje vietoje. To buvo reikalaujama sanitariniais sumetimais, kadangi laidojant senosiose kapinėse dažnai būdavo užkliudomi nuo užkrečiamųjų ligų mirusių žmonių kapai. Tai tapdavo dažnų epidemijų priežastimi. Naujos Kretingos parapijos kapinės pradėjo veikti bernardinų vienuolyno žemėje, Akmenos upės ir Pastauninko upelio santakos š. pusėje esančioje aukštumoje. Šiandien jos vadinamos Senosiomis parapijos kapinėmis.

Kai seni kapai šventoriuje susmego, mediniai kryžiai sunyko, šventorius buvo sutvarkytas. Šventoriaus pakraščiuose, palei tvorą, pastatyta 13 mūrinių koplytėlių, vadinamų stacijomis.

Bažnyčios kapinės bernardinų vienuolyno ir bažnyčios inventoriuose iki XIX a. antrosios pusės vadinamos senosiomis kapinėmis. Nurodoma, kad jose tebestovėjo Šv. Jurgio koplyčia, o palei tvorą – 13 mūrinių koplytėlių. Minima dar viena medinė koplytėlė senųjų kapinių centre.

1908 m. rekonstruojant bažnyčią Kretingos klebonas kun. Kazimieras Petreikis liepė dalį kaulų surinkti ir palaidoti šventoriaus viduryje šalia bažnyčios. Dalis kaulų liko po bažnyčia. Tikriausiai tuo par metu p. šventoriaus dalyje, priešais bažnyčią, sumūryta akmeninė Šv. Jurgio koplytėlė (jos vietoje dabar stovi paminklas J. A. Pabrėžai).

XIX a. antrojoje pusėje labai išgarsėjo bernardinų vienuolyno pamokslininkai ir išaugo šv. Antano paveikslo populiarumas, didžiųjų švenčių metu į bažnyčią negalintys patekti tikintieji iškilmingų pamaldų klausydavosi šventoriuje, jame pradėta rengti atlaidų procesijas, tad kapines teko perkelti kitur.

1809 m. apleistoje kapinių dalyje, už šventoriaus, kunigaikštis Platonas Zubovas pastatė medinį namą bernardinų mokyklai. Tarp miesto ir mokyklos vienuolynas pastatė gyvenamuosius namus zakristijonui ir vargonininkui bei parapijos namus (šie pastatai stovėjo banko ir špitolės pastatų vietoje).

Bažnyčios kapinių pakraščiuose, už tvoros, XIX a. pab. – XX a. pr. buvo išlikę kryžių ir paminklų. Didžiulis ornamentuotas kryžius su koplytėle 1875 m. stovėjo ties dabartiniu banku. 1886 m. nuo dizenterijos išmirus daugeliui miestelio gyventojų, kretingiškiai bažnyčios kapinėse, greta pradžios mokyklos, pastatė aukštą ornamentuotą kryžių su dviem kryžmomis, Nukryžiuotojo ir šv. Benedikto skulptūromis, skirtą visų mirusiųjų atminimui. XX a. 3-iajame dešimtmetyje aptręšę kryžiai tebestūksojo į š. nuo dabartinės špitolės, buvusios pradžios mokyklos kieme. Po Antrojo pasaulinio karo, tvarkant sudegusios mokyklos teritoriją, nugriauti paskutiniai kryžiai.

Jolanta Klietkutė, 2015

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 35. ISBN 978-609-404-057-3.
2. KANARSKAS, Julius. Kretingos bažnyčia ir parapija XVII–XVIII a. Iš Kretingos pranciškonai [interaktyvus] 2012 [žiūrėta 2014 m. gruodžio 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/index644a.html?option=com_content&view=article&id=105:kretingos-banyia-ir-parapija-xvii-xviii-a&catid=20:parapijos-istorija&Itemid=69>.
3. KANARSKAS, Julius. Kretingos bažnyčios kapinės. Iš Kretingos pranciškonai [interaktyvus] 2012 [žiūrėta 2014 m. gruodžio 4 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/index76d6.html?option=com_content&view=article&id=208:kretingos-banyios-kapins&catid=20:parapijos-istorija&Itemid=69>.
4. KANARSKAS, Julius. Kretingos bažnyčios kapinės. Pajūrio naujienos, 1994, birželio 3, p. 4.
5. KANARSKAS, Julius. Kretingos muziejaus archeologinių tyrinėjimų apžvalga (1958–2008 m.). Kretinga: Kretingos muziejus, 2008, p. 17.
6. RUŠKYS, Petras. Kretinga ir jos vienuolynas. Šv. Pranciškaus varpelis, 1923, Nr. 2, p. 25.