Sukurta 2020-08-24
Atnaujinta 2020-08-24
Vienuolyno ir bažnyčios fundatorė, Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados J. K. Chodkevičiaus žmona Sofija Mieleckaitė-Chodkevičienė sirgdama 1619 m. gegužės 11 d. iš Liachavičų (Baltarusija) sugrįžo į Kretingą.
Nujausdama artėjančią mirtį, meldė Dievo trijų dalykų: kad mirtų Kretingoje Dievo Motinos dieną ir kad dar spėtų pamatyti iš Rusijos grįžusį savo vyrą bei jo globai pavestų vienintelę dukterį Oną Scholastiką.
1619 m. gegužės 18 d., šeštadienio rytą, prieš Sekmines, paprašė aukoti šv. Mišias, kuriose pati dalyvavo, priėmė Komuniją ir patepimą aliejumi. Mirė tą patį rytą šalia esant jos vyrui J. K. Chodkevičiui, Kretingos vienuolyno gvardijonui Albertui Opatauskiui, jos nuodėmklausiui Stanislovui Bžezinai, jos vyro nuodėmklausiui kunigui Zigmantui Tiškevičiui ir dar keliems vienuoliams bei namiškiams.
Palaidota 1619 m. liepos 19 d. pranciškonų vienuolyno bažnyčioje, šeimos kriptoje. Per laidotuves pamokslą bažnyčioje sakė garsus bernardinų pamokslininkas Andrejus (Andriejus) Grondskis. Vėliau pamokslą išspausdino Vilniaus jėzuitų spaustuvė.
K. Chodkevičius žmoną palaidojo itin iškilmingai ir prabangiai. Sarkofagas prašmatnus, lietas, alavinis, renesanso stiliaus, gausiai dekoruotas, pagamintas XVII a. pirmajame ketvirtyje Lietuvoje arba Rytų Prūsijoje. Jis siaurėja į kojūgalį, sudarytas iš dviejų dalių: dėžės, šiek tiek siaurėjančios į apačią, ir keturkampio dangčio. Stovi ant aštuonių grifo kojų, galuose atsuktų į išorę, kitos keturios kojos 45 laipsnių kampu lygiagrečiai pasuktos į kojūgalį. 25 cm aukštyje aplinkui sarkofago dėžę išdėstytos grifų galvų formos rankenos su snapuose įvertais žiedais. Dangtis kaustytas metaliniais 5 cm pločio augalinio ornamento aptaisais su vienodais tarpais išdėstytomis sparnuotomis angeliukų galvutėmis. Sarkofago aukštis galvūgalyje be kojų – 58,5 cm, kojūgalyje be kojų – 50,5 cm, kojų aukštis – 12 cm, kojų plotis – 10 cm, dangčio aukštis centre – 24 cm, galvūgalyje – 18,5 cm, kojūgalyje – 7,5 cm, dangčio ilgis – 191 cm, dangčio plotis galvūgalyje – 82 cm, kojūgalyje – 75 cm, antabos – 19 x 5 cm dydžio.
Sarkofago dangčio galvūgalyje išgraviruotas kryžius su Nukryžiuotuoju, stiebo viršuje – lentelė su užrašu „INRI“. Kryžiaus kryžmos pasibaigia dangčio šoninėse platumose.
Po kryžiumi išgraviruota kaukolė, apsupta ornamento. Žemiau – lauro lapų stačiakampiame apvade yra 27 eilučių įrašas: „*D*O*M*S [Deo optimo maximo sacrum] / SOPHIA A MIELEC NICO / LAI MIELECKI PALATINI PODO / LIEN[sis] FILIA ILL[ustrissi]MI IOANNIS CAROLI / CHOTKIEWICZ PALATINI VIL / NEN[sis] BCC BCC MAGNI ET FOELICIS / DE SVECO; MOSCHO; TVRCA / ET TARTARIS, SAEPIVS VICTO / RIS; ÆDIS ISTIVS SACRÆ AC / TOTIVS MONASTE[r]II LIBERALIS / SIMI FVNDATORIS CONIVNX / PIETATIS ET GRATIARV[m] ALVMNA / RELIGIONIS RELIGIOSORVMQ[ue] / PATRONA BENIGNISS[im]A. OMNI VIR / TVTVM SPLENDORE ORNATISS[im]A / VIVIS POSTERISQ[ue] SINGULARE / EXEMPLAR HIC QVIDQVID MOR / TALE RELIQVIDT. IVXTA CHA / RISSIMA PIGNORA SVA PONI VOLVIT / NATA ANNO• 1•5•6•7•~ / DENATA ANNO• 1•6•1•8• MAIJ / DIE 18. HORA 6. MATVTINA / SEPVLTA ANNO EODE MMEN / SIS IVLII DIE 4 / IN VITA HVMANA OPTIMVM HV / MANAS RES CONTEMNERE / HOC MONITVS LECTOR MEMOR ABET“ (Pašvęsta geriausiajam aukščiausiajam Dievui. Sofija Mieleckytė, Podolės vaivados Mikalojaus Mieleckio duktė, šviesiausiojo Jono Karolio Chodkevičiaus, Vilniaus vaivados ir t. t., ir t. t., didžiojo ir laimingojo švedų, maskvėnų, turkų ir totorių dažno nugalėtojo, šios šventovės ir viso vienuolyno dosniausiojo fundatoriaus žmona, kupina gailestingumo ir malonių, tikėjimo ir tikinčiųjų labdaringiausioji globėja, pasipuošusi visų dorybių spindesiu, ypatingasis pavyzdys gyviesiems ir ateities kartoms, čia paliko tai, ką turėjo mirtinga, panorusi atgulti šalia savo brangiausiųjų vaikų. Gimė 1567 metais, mirė 1618 metų gegužės 18 dieną 6 valandą ryto, palaidota tų pačių metų liepos mėnesio 4 dieną. Žmonių gyvenime geriausia – paniekinti žmogiškus reikalus. Tegul skaitytojas nueina tai prisimindamas). Meistras, iškaldamas mirties datą, apsiriko vieneriais metais. Žvelgiant į šį užrašą atrodo, kad karstas su visu įrašu ir gimimo data galėjo būti pagamintas anksčiau, mirties datai paliekant tuščios vietos, o mirimo metai buvo iškalti daug vėliau, gal net ilgam laikui praėjus po laidotuvių.
Sarkofago dangčio šoninėse plokštumose išgraviruota po angelą ir sceną, simbolizuojančią gyvenimo trapumo alegoriją, po jomis – įrašai: dešinėje „MEMENTO MORI“ (Atmink, kad mirsi), žemiau – keturių dalių sudėtinis Sofijos Mieleckaitės-Chodkevičienės herbas; kairėje – „HODIE MIHI CRAS TIBI“ (Šiandien man, rytoj tau), po juo – penkių dalių sudėtinis Jono Karolio Chodkevičiaus herbas. Po herbais abiejose pusėse apskrituose lauro lapų vainikų rėmuose įrašyti eiliuoti eleginiai distichai: dešinėje „COMPRIME CVM LACRYMIS / SINGVLE INCLITE CoNIVX / DISIVNCTOS IVNGENT FATA / BENIGNA BREVI*“ (Ašaras sulaikyk, vienišas garbingasis sutuoktini, išskirtuosius palankus likimas greit sujungs), kairėje – „TE VIR TE SOBOLES SACER ORD[o] / LVXIT ADEMPTAM / ILLE COR HÆC MATREM / TE DECVS ISTE SVVM“ (Vyras, duktė ir luomas šventasis gedėjo tavęs, mirties atimtos, jis – širdies, ji – motinos, jie – savosios puošmenos).
Pirmojo pasaulinio karo metais sarkofagą bandyta atidaryti, buvo likęs plaštakos dydžio plyšys, pro kurį matėsi įkapių liekanos.
Sarkofagas 1993 m. registruotas kultūros vertybių registre (u. k. 26014). 2008–2010 m. sarkofagą restauravo Gintaras Kazlauskas.
Jolanta Klietkutė, 2019
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- JOMANTAITĖ, Diana. Sarkofagas priminė pamirštą Kretingos mecenatę. Pajūrio naujienos, 2010, rugsėjo 28, p. 13.
- JUCEVIČIUS, Liudvikas. Mokyti žemaičiai. Vilnius, 1975, p. 71.
- KLIETKUTĖ, Jolanta. Sakraliniai kultūros paveldo objektai. In Kretingos pranciškonų bažnyčiai 400. Mažesniųjų brolių ordino Šv. Kazimiero provincija, 2017, p. 197–199.
- Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius, [b. d.] [žiūrėta 2019 m. birželio 15 d.]. Prieiga per internetą: <https://kvr.kpd.lt/#/heritage-detail/f863fbf5-4ee5-4374-8266-f0c1cb8f8470>.
- RUŠKYS, Petras. Kretinga ir jos vienuolynas. Šv. Pranciškaus varpelis, 1923, nr. 2, p. 23–24.
