Šv. Antano altorius

Šv. Antano altorius yra Kretingos bažnyčios priekyje, dešinėje pusėje.

1759 m. liepos 22 d. Šv. Antano altorių kartu su Šv. Barboros ir Kristaus kančios altoriais Kretingos bažnyčioje konsekravo Žemaičių vyskupas Antanas Domininkas Tiškevičius.

Šv. Antano altorius tuomet stovėjo tarp dviejų puskolonių pirmas nuo įėjimo, dešinėje bažnyčios pusėje, tarp įėjimo ir sakyklos. Altorius buvo medinis, dviejų tarpsnių, viršų puošė paauksuotas kryžius be Nukryžiuotojo figūros. Šiuo metu retabulas yra 1138×311 cm, mensa 129×134 cm, tabernakulis 61×91 cm.

XIX a. pr. bažnyčios inventoriaus duomenimis, pirmajame altoriaus tarpsnyje, tarp keturių kolonų, įrėmintas mediniame paauksuotame rėme buvo sidabro bei aukso aptaisais puoštas paveikslas, tikriausiai nutapytas XVIII a., vaizduojantis šv. Antano regėjimą, kai jam besimeldžiant apsireiškusi Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Šv. Antanas buvo vaizduojamas su paauksuota virve apjuostu sidabro abitu, paauksuota lelija rankoje ir paauksuotais aureolės spinduliais. Mergelės Marijos apdaras buvo sidabruotas, karūna ir Jėzaus drabužėlis – paauksuoti. Antrajame tarpsnyje sidabruotuose dailidės darbo rėmuose kabėjo šv. apaštalo Judo Tado paveikslas.

Altoriaus viduje nuo pradžių buvo įdėtos šventųjų Simplicijaus ir Faustino relikvijos. Kad XVIII a. pab. – XIX a. pr. tikintieji šaukėsi ir sulaukė Kretingos šv. Antano pagalbos, liudija tuo metu ant altoriaus gausiai sukabinti votai – škaplieriaus, kryželio, širdies, rankos ar kojos pavidalo sidabro arba aukso dirbiniai, simbolizuojantys padėką už įvairias malones. Pagal tradiciją, praėjus šiek tiek laiko, seni votai būdavo sulydomi ir gaminami paveikslo apkaustai, puošiami šv. Antano drabužiai, monstrancija. Sovietiniais metais nemažai votų nuo Šv. Antano altoriaus dingo.

1862 m. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius dovanojo bažnyčiai šv. Antano Paduviečio relikviją savo anspaudu paženklintame paauksuotame sidabro relikvijoriuje, leisdamas antradieniais bei Viešpaties dienomis išstatyti viešai pagarbinti ir suteikdamas 40 dienų atlaidus „dievobaimingai tas relikvijas bučiuojantiems“.

Šv. Antano relikvijų atvežimo proga altorius buvo atnaujintas. XIX a. antrosios pusės bažnyčios vizitacijos aktai liudija, kad altorius buvo baltai nulakuotas, paauksuotas, vietoje medinės, pastatyta mūrinė mensa, kurios priekyje įrengti dviejų pakopų laipteliai maldininkams atsiklaupti. Vietoje Judo Tado paveikslo į antrąjį retabulo tarpsnį įdėtas Švč. Trejybės paveikslas. Pirmajame tarpsnyje atsirado ne keturios, o šešios kolonos (po tris iš abiejų paveikslo pusių). Tuo metu buvo pakeistas ir šv. Antano paveikslas: vietoje šv. Antano regėjimo, atsirado dabartinis paveikslas, vaizduojantis stebuklo su asilu siužetą.

Klebono Pranciškaus Bizausko rūpesčiu per 1908–1912 m. rekonstrukciją buvo pakeistas bažnyčios interjeras: Šv. Antano altorius perkeltas į bažnyčios kairiosios navos priekį ir pervadintas Šv. Barboros vardu. Pirmajame tarpsnyje įdėtas šv. kankinės Barboros paveikslas, antrajame tarpsnyje išliko Švč. Trejybės paveikslas.

Rekonstrukcijos metu Šv. Marijos Ėmimo į dangų ir Šv. Pranciškaus altoriai sukeisti vietomis: Šv. Pranciškaus altorius atsidūrė dešinėje, Švč. Mergelės Marijos – kairėje. Stebuklingas, tuomet labai gerbiamas, gausiai votais nukabinėtas šv. Antano paveikslas perkeltas į centrinės navos dešinėje pusėje pastatytą Šv. Pranciškaus altorių, pervadintą Šv. Antano vardu. Taip pat į šį altorių iš buvusio Šv. Antano altoriaus perkeltas antepedijus ir šventųjų Simplicijaus bei Faustino relikvijos mažuose mediniuose altorėliuose, pastatytuose abipus tabernakulio.

Šv. Antano altorių sudaro antepedijus, tabernakulis ir trijų tarpsnių retabulas. Mensa stačiakampė, jos medinį antepedijų puošia išraižyta Apvaizdos akis ovaliame augalinio motyvo ornamente, puoštame kaspinu su užrašu „Si quaeris miracula“ („Jei klausi apie stebuklą“, lot., – pirmoji eilutė iš himno šv. Antanui).

Pirmajame tarpsnyje tarp keturių kolonų (po dvi iš abiejų paveikslo pusių) kabo stebuklingas šv. Antano paveikslas su metalo aptaisais ir votų rinkiniu: votai sukabinti virš paveikslo, antablemento išlenkime, ir 2006 m. ant sienos prie paveikslo įrengtose dviejose didelėse lentose.

Antrajame tarpsnyje keturios kolonos rėmina šv. Jurgio paveikslą, virš kurio yra į viršų žvelgianti paauksuota angeliuko galvutė (panaši kaip Šv. Barboros altoriuje virš titulinio paveikslo), trečiajame tarpsnyje – paveikslas, vaizduojantis šv. Pranciškų, gaunantį stigmas. XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje jį buvo pakeitęs šv. Jono Bosko atvaizdas, tačiau 2015 m., restauruojant altorių, sugrąžintas šv. Pranciškaus, gaunančio stigmas, paveikslas.

Šv. Jurgio paveiksle šventojo figūra įkomponuota pirmame plane ir užima beveik visą paveikslo formatą. Fone už šv. Jurgio galvos ir pečių – dangus, dešinėje – kalvos šlaitas. Iki bažnyčios rekonstrukcijos šio paveikslo kairėje ir dešinėje buvo drožinėti sparnai, po rekonstrukcijos sparnų nebeliko, kairėje pusėje pastatytos šv. Pranciškaus, dešinėje – šv. Jono Nepomuko skulptūros.

Šv. Pranciškaus skulptūra apie XVII–XVIII a. drožta iš medžio, dažyta, 158 cm aukščio, vaizduoja pagyvenusį, su nedidele barzdele šventąjį, vilkintį virve sujuostu abitu, galva pakelta, kairėje rankoje, nuleistoje palei šoną, laikantį knygą, dešinėje – kryžių, priglaustą prie krūtinės.

Šv. Jono Nepomuko skulptūra yra 150 cm aukščio, vaizduoja senyvo amžiaus, kamža vilkintį šventąjį, kairėje rankoje priešais save laikantį atverstą knygą, nukreipusį į ją žvilgsnį, dešinėje ties krūtine sulenktoje rankoje laikantį kryžių.

Retabulo viršų vainikuoja trimituojančio angelo skulptūra, nežinomo meistro išdrožta iš medžio apie XVIII a., dažyta, 169 cm aukščio. Iki bažnyčios rekonstrukcijos darytoje nuotraukoje altorių taip pat puošia dvigubu trimitu trimituojančio angelo skulptūra, tik nuotraukoje esančios skulptūros sparnai ištiesti į nugarą, o dabartinio angelo – į viršų, vadinasi, kažkuriuo metu angelo skulptūra buvo pakeista nauja. Trimitas krikščionybės tradicijoje simbolizuoja Dievo balsą, kurį skelbia angelai, pūsdami trimitus.

Per 1937 m. rekonstrukciją buvo nuimti pirmojo ir antrojo tarpsnio šonus puošę medinių drožinių sparnai.

Šis altorius simbolizuoja tris pagrindines teologines dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę: šv. Antanas – tvirto tikėjimo įsikūnijimas, šv. Jurgis – blogį įveikiantis vilties nešėjas, o viršum visko iškylančią meilę simbolizuoja šv. Pranciškus.

Altoriuje esantis šv. Antano paveikslas – antrasis po Paduvos, Italijoje, sutraukiantis tokias minias maldininkų. Maldininkai Šv. Antano altorių apeina keliais.

Visose pasaulio bažnyčiose, kreipiantis asmeniniu prašymu ar maldomis, prie šventų paveikslų yra paliekamos uždegtos žvakės. 2007 m. Kretingoje prie Šv. Antano ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų altorių pastatytos kalvio darbo stačiakampio formos ornamentuotos žvakidės, pripildytos pajūrio smėlio, čia taip pat galima įsmeigti uždegtą žvakelę.

2013–2015 m. Šv. Antano altorių restauravo Stanislovo Stanionio įmonės restauratoriai. Altorius buvo labai sunykęs: reikėjo nugramdyti net kelis uždažymo sluoksnius, sutvirtinti patį altorių, atkurti trūkstamas detales, nugruntuoti, sutvirtinti altoriaus viršuje esančių paveikslų rėmus, detales padengti auksu ir sidabru.

Kretingos bažnyčios altoriai (Centrinis, Šv. Antano ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų) yra įrašyti į Kultūros vertybių registrą, unikalus objekto kodas 7952.

Esama nuomonių, kad po Šv. Antano altoriumi trykšta šaltinis, vadinamas šv. Antano vardu, iš po žemių išsiveržiantis už bažnyčios, pakalnėje, kitoje Vilniaus g. pusėje.

Jolanta Klietkutė, 2016

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Altoriai (3) su skulptūromis. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2016 m. gegužės 4 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/2ee5f813-8bbc-4036-9424-5743744b420b>.
2. BRNIUŠIENĖ, Irena. Pranciškonai kviečia pasidalinti brolio duona. Pajūrio naujienos, 2007, birželio 8, priedas „Smiltys“, p. 2.
3. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 51–52, 91–92. ISBN 978-609-404-057-3.
4. KANARSKAS, Julius. Šv. Antanas Paduvietis ir Kretinga. Iš Kretingos Pranciškonai [interaktyvus] 2012 [žiūrėta 2016 m. gegužės 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/indexe1ef.html?option=com_content&view=article&id=62:v-antanas-paduvietis-ir-kretinga&catid=20:parapijos-istorija&Itemid=69>.
5. MIDVERYTĖ, Monika. Šv. Antano atlaidai Kretingoje – visai Lietuvai. Iš Bernardinai.lt [interaktyvus], 2013, birželio 12 [žiūrėta 2016 m. balandžio 28 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-06-12-sv-antano-atlaidai-kretingoje-visai-lietuvai/102554>.
6. MIŠKINIS, Algimantas. Kretinga. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vilnius: Savastis, 1999, p. 296. ISBN 9986-420-57-1.
7. RUŠKYS, Petras. Kretinga ir jos vienuolynas. Šv. Pranciškaus varpelis, 1923, Nr. 2, p. 26.
8. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Šventasis Antanas sugrįžo. Pajūrio naujienos, 2015, balandžio 10, p. 4.
9. Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2014 m. spalio 1 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=27495&lang=lt>.