Stalės su pranciškonų vienuolių ir šventųjų atvaizdais (34)

Stãlės [lot. stallum], mediniai arba akmeniniai suolai su aukštomis atkaltėmis ir turėklais. Statant vienuolynų bažnyčias, už altoriaus paprastai būdavo įrengiama dalis, skirta tik vienuoliams, vadinama vienuolių choru. Šioje dalyje stovėdavo suolai, vadinami choro stalėmis, kur vienuoliai skaitydavo, melsdavosi liturgines valandas. Pirmosios Kretingos vienuolyno stalės išliko iki mūsų dienų. Šiuo metu jos yra bažnyčios Kankinių koplyčioje, priglaustos palei apsidės sieną. Nėra žinoma, kas jų autoriai.

Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios stalės už didžiojo altoriaus buvo sumontuotos per pirmąjį bažnyčios statybos etapą, apie 1619 m., tuo pat metu ir tų pačių meistrų, dariusių didžiąsias ir zakristijos duris, sakyklą, sumontavusių vargonų chorą ir iki mūsų dienų neišlikusius senuosius altorius. Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro restauratoriaus Alfonso Šaulio nuomone, stalės sukurtos XVI a. Restauruojant paaiškėjo, kad jos buvusios permontuotos dar prieš tai, kai jas pastatė Kretingos bažnyčioje.

Stichinių nelaimių, karų laikotarpiu bažnyčia ir vienuolynas ne kartą nukentėjo, buvo rekonstruojami. Iš pradžių didysis altorius stovėjo vienoje linijoje su Šv. Antano ir Švč. Mergelės Marijos altoriais, už jo buvo pakankamai erdvės stalėms išdėstyti. Gali būti, kad jos stovėjo lygiagrečiai viena prieš kitą. XVIII a. vid. perstačius didįjį altorių, pasikeitė ir stalių išdėstymas. Šiuo metu stalės suspaustos, kai kurios detalės nukirstos, suapvalintos, nukirsti kartušiniai skydai, kuriuose buvo Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos monogramos.

Nuo XVIII a. vidurio stalės liko už altoriaus. XIX a. vid. inventorinėse knygose parašyta, kad jos nudažytos riešuto spalva. Senkų k. legendoje teigiama, kad stalės padarytos iš juodalksnio, tačiau jos yra ąžuolinės. Galbūt legendoje norėta pasakyti, kad jos tamsiai dažytos (beicuotos). Atidengus pirminį sluoksnį, rastas tamsus fonas (gal juodas, gal tamsiai rudas) su auksuotomis detalėmis.

Kretingos bažnyčios Kankinių koplyčios stalės – renesanso stiliaus kūrinys. Jos aukštos (2,4 m), dviejų dalių. Atkaltės ir puskolonės drožinėtos meniškais manierizmo stiliaus paukščių, vaisių ir žiedų reljefiniais polichromuotais, auksuotais, sidabruotais, dengtais spalvintu laku ornamentais.

Virš suolų ant sienų kabėjo 34 paveikslai. Koplyčioje liko 20 paveikslų, dar devyni, kurių nepavyko restauruoti, eksponuojami bažnyčios rūsio koridoriuje, vedančiame prie grafų Chodkevičių sarkofagų. Paveikslai tapyti aliejiniais dažais ant lentų, vaizduoja pranciškonus kankinius, žuvusius misijose. Tikėtina, jog kankiniai buvo konkretūs istoriniai asmenys, tačiau šiandien įmanoma įvardyti tik keletą: moteris, pavaizduota su Švč. Sakramentu, greičiausiai yra šv. Klara, viename paveiksle matyti juodo apsiausto ir balto abito dalis – taip turėtų būti vaizduojamas šv. Dominykas, 1605–1621 m. popiežius buvo Paulius V, tad gali būti, kad popiežiaus portretas stalėse vaizduoja būtent šį asmenį.

Menotyrininko Klemenso Čerbulėno nuomone, suolų priekyje išdrožtos portretinės žmonių pusfigūrės vaizduoja šių suolų fundatorius – Senkų (Ankštakių) k. bajorus, kadangi 1620 m. pradžioje Senkų k. bajorai prisidėjo prie Kretingos bažnyčios statybos: dovanojo medžiagų, iš kurių vienuolyno meistrai padarė suolus vienuolių ir pasauliečių chorams.

Kretingoje kurį laiką veikė ikonografijos mokykla, tad stales galėjo nutapyti ir patys broliai pranciškonai. Nežinomi autoriai kankinius nutapė su jų nužudymo įrankiais – kirviais, peiliais, durklais, lazdomis. Pranciškonų kankinių atvaizdai ne kartą atnaujinti, užtapyti. Kai kurie menotyrininkai linkę manyti, kad stalių portretai yra kelių dailininkų skirtingo laikotarpio darbas.

Apatinėje choro stalių dalyje klauptų skydeliai yra uždažyti, tačiau peršvietus rentgenu paaiškėjo, kad juose taip pat buvo piešinių – vienuolių atvaizdų, maždaug tokio pat stiliaus kaip ir viršutinėje stalių dalyje.

Per ilgą laiką stales beveik sunaikino įvairūs medžio graužikai, tad 1995 m. jos buvo išmatuotos ir išmontuotos. Dalis jų liko Kretingos bažnyčioje, dalis atvežta į Vilniaus P. Gudyno restauravimo centro Polichromijos skyrių, vadovaujamą Alfonso Šiaulio. Tapybą aliejiniais dažais restauravo Birutė Čerponienė. Atlikti sluoksnių, dažymo raidos tyrimai, atidengiant pirminį sluoksnį, šalinti vėlesnių uždažymų sluoksniai. Ant priekinių stalių skydų po dažų sluoksniu taip pat rasta paveikslų. Vieno paveikslo fragmentai atidengti, kito padarytos rentgeno nuotraukos, iš kurių matyti, kad ten taip pat yra paveikslas. Tai rodo, kad ir ateityje gali būti dar daug netikėtumų ir atradimų.

2005 m. stalės grąžintos į Kretingą. Kadangi jos buvo tik ištirtos, užkonservuota mediena, sutvirtinta tapyba, nuimti keli sluoksniai dažų, dengusių pirminį vaizdą, šiaulietis restauratorius stalius Antanas Žukauskas stalių medį restauravo, surinko Kretingos pranciškonų vienuolyno dirbtuvėse ir sumontavo bažnyčios Kankinių koplyčioje. Restauravimui buvo nupirkta 200 m. senumo medienos – ąžuolinės audimo staklės.

Lietuvoje tokio senumo ir dydžio stalės yra vienintelės. Yra vėlesnių, bet jos išlikusios tik fragmentiškai. 2000 m. stalės su pranciškonų vienuolių ir šventųjų atvaizdais (34) įrašytos į Kultūros paveldo registrą, 2013 m. paskelbtos kultūros paveldo objektu, turinčiu meninę ir istorinę vertę. Unikalus objekto kodas: 7949. Kretingos vienuolyno choro stalės – tai seniausias iki šiol išlikęs liaudiškai traktuotas ornamentinės medžio plastikos kūrinys, renesanso manierizmo meno paminklas, kuriame matyti drožybos subtilumų, auksavimas, sidabravimas, lesiravimas.

Jolanta Klietkutė, 2015

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. BENIUŠIENĖ, Irena. Į bažnyčią grįžta prieš keturis šimtmečius pagamintos stalės. Vakarų Lietuva, 2005, vasario 1–7, p. 5.
2. Įsakymas dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Iš Teisės aktų registras [interaktyvus]. [Vilnius]: Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, 2000, sausio 18 [žiūrėta 2014 m. rugsėjo 17 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.e-tar.lt/rs/legalact/TAR.D92D7A0ECBA9/>.
3. KANARSKAS, Julius. Kaimas, kurį įkūrė bajorai. Švyturys, 1994, rugpjūčio 3, p. 2.
4. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 34, 45–47, 90–91, 95. ISBN 978-609-404-057-3.
5. KANARSKAS, Julius. Kretingos bažnyčia ir parapija XVII–XVIII a. Iš Kretingos pranciškonai [interaktyvus] 2012 [žiūrėta 2012 m. vasario 14 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.kretingospranciskonai.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=105:kretingos-banyia-ir-parapija-xvii-xviii-a&catid=20:parapijos-istorija&Itemid=69>.
6. KOVALENKAITĖ, Inga. Kankinių koplyčia ir kriptos. Žemaičių žemė, 2007, Nr. 3, p. 46–48.
7. KUKLYS, Algis. Ar išgelbėsime choro stales? Klaipėda, 1997, spalio 25, p. 10.
8. LATONAS, Stasys. Kretingos bažnyčios stalės. Šv. Pranciškaus varpelis, Nr. 2, 1996, p. 64–66.
9. MULVINSKAS, Algirdas. Kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktas Nr. 070. Kretingos rajono savivaldybės administracija, Kultūros skyrius, 2013, spalio 18, p. 1.
10. PAULIKAITĖ, Genovaitė. Restauruojamos Kretingos bažnyčios meno vertybės. Pajūrio naujienos, 2002, kovo 5, p. 3.
11. Stalės su pranciškonų vienuolių ir šventųjų atvaizdais (34). Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2014 m. rugsėjo 19 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=7949>.