Kretingos bažnyčios vargonai

Prieš tris šimtus metų gyveno žemaičiuose grafas Tiškevičius. Jis pastatė Kretingoje vienuolyną. Kai vienuolynas jau buvo užbaigtas, tai jis davė vienam meisteriui padirbti vargonus. Tas padirbo, bet buvo negerais balsais. Ir kitas meisteris dirbo, vargonai irgi negerą balsą turėjo. Tada grafas įdėjo tuos meisterius trejiems metams į areštinę.

Taip kartą atėjo vienas gizelis [jaunas amatininkas, meisterio pagalbininkas] iš Anglikų žemės. Jis nuėjo pas grafą ir sakė:

– Šviesiausias grafe, aš girdėjau, kad Jūs vargonus norit turėti.

– Je, – atsakė grafas, – aš noriu, bet rasi ir tu toks pat apgavikas esi kaip ir anie mano meisteriai. Jei tu nepadarysi tokių vargonų, kokių aš noriu, tai turėsi mirti.

– Šviesiausias grafe, o kokių Jūs norite?

– Aš noriu tokių vargonų, kad langai išbyrėtų, kai pradės groti.

Taip anuodu ir sulygo vargonus už tris tūkstančius muštinių. Grafas davė jam meisternę, kur jis galėjo dirbti. Jis dirbo metus laiko ir padirbo vargonus. Kai tuos vargonus pastatė ir vargonininkas pradėjo groti, taip ir išbyrėjo visi bažnyčios langai. Grafas apsidžiaugė, bet paprašė meisterį vargonus truputį lengviau užtaisyti. Jis pataisė, galėjo groti, visi langai drebėjo, bet neišbiro.

Senasis meisteris buvo tuo laiku savo kalėjimą atlikęs. Jis turėjo didelį apmaudą prie to gizelio, jis kalbėjo kitiems: „Aš jam akis išlupsiu.“ Atsirado vienas, kuris perspėjo tą gizelį, kad pasisaugotų to meisterio.

Tai tas gizelis nuėjo prie grafo prašyti pinigų, kadangi viską gerai buvo padaręs. Gavęs pinigus, jis dar sako:

– Mano mielasai grafe, aš noriu išeidamas jums dar vieną štuką ant bažnyčios padaryti.

– Gerai, gerai, – sako grafas, – padaryk.

– Bet aš prašysiu medžiagos.

– O kokios tu medžiagos nori?

– Man reikia šešiasdešimt mastų lininės austos drobės ir vielos.

Gavęs medžiagą, gizelis dirbo visą mėnesį, bet nuo senojo meisterio jis slapstėsi, kad šis jam galo nepadarytų. Kai jau viskas buvo paruošta, tada jis sakė:

– Mylimas grafe, šiandien suvadink visą savo vyriausybę, aš šiandien jums tą štuką parodysiu.

Taip suėjo ant bažnyčios šventoriaus visi ponai ir pastatė ilgas drobinas iki bažnyčios stogo. Tada mūsų gizelis užsilipo ant stogo viršaus, pastatė krasę, atsisėdo ir pradėjo abiem rankom sukti tokį vindą (ratą) – pasikėlė į orą ir nulėkė. Tik tuos vargonus jis paliko taip užkišęs, kad nė vienas meisteris nebegalėjo pataisyti. Ir šiandien taip tebėra.

Jolanta Klietkutė, 2015

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. BALYS, Jonas. Lietuvių tautosakos skaitymai. Tübingenas: Patria, 1948, p. 81–82.