Kankinių kripta

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės ir karo veikėjas, Vilniaus vaivada, Kretingos miesto, bažnyčios bei vienuolyno įkūrėjas Jonas Karolis Chodkevičius, 1610–1617 m. pastatęs Kretingoje bažnyčią, kaip tais laikais buvo įprasta, po pagrindiniu altoriumi įrengė rūsį šeimos kapavietei. Šalia Chodkevičių mauzoliejaus buvo įrengti laidojimo rūsiai vienuoliams, vienuolyno geradariams, garbingiems miesto piliečiams. Kitiems miestelėnams laidoti šventoriuje buvo atidarytos kapinės.

Šalia grafų Chodkevičių kapavietės buvo įrengtas vienuolių laidojimo rūsys, į kurį buvo patenkama iš vienuolyno galerijos, dabartinės bažnyčios dešiniosios navos ties Šv. Antano altoriumi.

Šiuo metu į kriptą patenkama iš Kankinių koplyčios nusileidus laiptais, perėjus Chodkevičių laidojimo rūsį, kurio gale dešinėje pusėje yra Klaipėdos kalvių nukaldinti varteliai vedantys į kriptą. Varteliuose iškaldintas pranciškonų herbas – dvi sukryžiuotos – Šv. Pranciškaus ir Jėzaus – rankos.

Apie kriptą buvo nežinoma iki XX a. pr. Apie tai, kaip ir kada buvo atrastas įėjimas sklando net kelios versijos: 1) įėjimas buvo rastas atsitiktinai prieš Pirmąjį pasaulinį karą (galbūt bažnyčios rekonstrukcijos metu 1908–1912 m.): užgavus sieną plaktuku, pasigirdo duslus garsas; 2) kriptą Pirmojo pasaulinio karo metu aptiko vokiečių kareiviai, ieškoję relikvijų ir turtų; 3) užmūrytų vienuolių palaikai atistiktinai aptikti 1922 m.

Priimtiniausia yra pirmoji versija, kadangi bažnyčios rekonstrukcijos metu vyko daug statybų darbų. Šį faktą patvirtina ir tai, kad 1913 m. leidinyje „Połąga i Kretynga“ prie Chodkevičių kapavietės jau minima kripta, kurioje yra vienuolių kaulai, stovintys palei sienas.

Iškirtus angą viduje rasta kripta, kurioje gulėjo daugybė susikryžiavusių žmonių griaučių, galbūt prieš mirtį kai kurie buvo vienas kitą apkabinę, kai kurie sėdėjo atsirėmę į sienas. Kriptos lubose žvakėmis išdeginti kryžiai – nežinia, ar palikti užmūrytų kankinių, ar juos atradusių žmonių. Čia rasti 130 žmonių palaikai: 1710 m. švedų kariai įsibrovė į Kretingos bažnyčią, užpuolė vienuolius ir bažnyčioje buvusius miestiečius. Padavimai sako, kad švedai, tikėdamiesi sužinoti kur paslėpti vienuolyno turtai, nunankino keletą vienuolių nukapodami ausis, išdurdami akis, nukirsdami rankas, veidus perverdami kardais. Po kankinimų išlikusius gyvus vienuolius nuvedė į požemius po centriniu bažnyčios altoriumi ir kartu su miestiečiais užmūrijo gyvus. Virš kriptos yra išlikę švedų sumūryti akmenys. Manoma, kad vienuolių buvo 30, kiti – pasauliečiai. Apie 1938 m. kankinių kaulai buvo surinkti ir sudėti į medinius karstus.

Kriptos matmenys: 7×5 m. Vienintelis jos akcentas – Vilniečio menininko Rimanto Sakalausko kūrinys: iš spalvoto stiklo mozaika sudėliotas altorius, kurio viršus dengtas marmuro plokšte. Kiekvienam ornamentui autorius suteikė sakralų prasminį akcentą. Altorių juosia įrašas lotynų kalba: „Brolių, mažesniųjų kankinių, kančia“. Altoriaus kolona turi kelis „langelius“, viduje sudėtos keturios kankinių kaukolės. Kolona eina gilyn ir pasibaigia 2×2 m šachta, kurioje palaidoti visų rastų kankinių kaulai. Pagal katalikų tradiciją šv. Mišios buvo aukojamos ant kankinių, žuvusių katakombose, palaikų, todėl ir žuvusių kankinių palaikai palaidoti po kriptos altoriumi. Tikima, kad visi kankiniai dėl išgyventos kančios prilyginami šventiesiems.

Kriptos sienos mūrytos iš raudonų plytų, kurias įdėmiai apžiūrėjus galime rasti daugybę pirštų antspaudų, bylojančių, kad šios plytos buvo gamintos rankomis. Grindų plytelės atkurtos pagal senovines plyteles, rastas kuopiant kriptą.

Kripta restauruota klaipėdiečių geradarių – Bronės ir Vytauto Paulių – lėšomis.  Buvo minčių šią kriptą pavadinti Šv. Kazimiero koplyčia, tačiau vis dėlto ji pavadinta Kankinių kripta.

2005 m. spalio 3 d. šv. Pranciškaus iškilmių metu kriptą bei joje esantį altorių pašventino Telšių vyskupas Jonas Boruta.

2013 m. rugsėjo 26 d. galinėje kriptos sienoje įmūryta urna su iškilaus tautos šviesuolio, lietuvybės puoselėtojo, spaudinių leidėjo pranciškono Pranciškaus Gedgaudo, mirusio JAV Kenebunporto vienuolyne, palaikais.

2016 m. sausio 12 d. galinėje kriptos sienoje įmūryta urna su iškilaus tautos šviesuolio, lietuvybės puoselėtojo, ilgamečio Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministro tėv. Placido Bariaus, mirusio JAV Kenebunporto vienuolyne, palaikais.

Kankinių kriptoje įvairiomis progomis aukojamos šv. Mišios, į kurias kviečiami ir lankytojai.

Rūsius gali apžiūrėti lankytojai, susitarę su vienuolyno ar bažnyčios vadovais.

Jolanta Klietkutė, 2016

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. BENIUŠIENĖ, Irena. Bažnyčią ir vienuolyną nuglostė savamokslių restauratorių rankos. Pajūrio naujienos, 2008, vasario 26, p. 3.
2. BENIUŠIENĖ, Irena. Kripta vėl priglaudė miesto geradarių palaikus. Pajūrio naujienos, 2005, rugpjūčio 16, p. 8.
3. BENIUŠIENĖ, Irena. Pašventinta Kankinių koplyčia. Pajūrio naujienos, 2005, spalio 4, p. 3.
4. BENIUŠIENĖ, Irena. Vienuolyne rengiami slaugos namai. Pajūrio naujienos, 2006, birželio 2, p. 5.
5. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 34, 45-47, 90-91, 95. ISBN 978-609-404-057-3.
6. KANARSKAS, Julius. Kretingos bažnyčia ir parapija XVII-XVIII a. Iš Kretingos Pranciškonai [interaktyvus] 2012 [žiūrėta 2015 balandžio 13 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/index644a.html?option=com_content&view=article&id=105:kretingos-banyia-ir-parapija-xvii-xviii-a&catid=20:parapijos-istorija&Itemid=69>.
7. KANARSKAS, Julius. Kretingos bažnyčios kapinės. Iš Kretingos Pranciškonai [interaktyvus] 2012 [žiūrėta 2015 balandžio 13 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/index76d6.html?option=com_content&view=article&id=208:kretingos-banyios-kapins&catid=20:parapijos-istorija&Itemid=69>.
8. KARWOWSKI, Stanisław. Połąga i Kretynga. Poznań, 1913, p. 27.
9. Kretingos pranciškonų vienuolynas. Lietuvos pranciškonų leidinys, 1989.
10. KVIKLYS, Bronius. Mūsų Lietuva. Lietuvių enciklopedijos leidykla, Vilnius: Mintis, 1991, t. 4, p. 257.
11. P. N. informacija. Kretingoje laidos pranciškonų patriarchą. Pajūrio naujienos, 2016, sausio 12, p. 2.
12. VAŠKYS, Justinas. Pranciškonai Kretingoje. Kretinga: pranciškonų leidinys, 1940, p. 40.