Kretingos pranciškonų vienuolyno pastatas

Kretingos pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios kompleksas yra senamiestyje, į š. nuo Rotušės a., ribojamas Vilniaus, J. Pabrėžos, J. K. Chodkevičiaus, Maironio bei Akmenės gatvių, prie Pastauninko upelio santakos su Akmenos upe.

1602 m. Žemaičių seniūnas, LDK etmonas, Kretingos dvaro savininkas grafas Jonas Karolis Chodkevičius su žmona Sofija pasikvietė iš Vilniaus į Kretingą 10 bernardinų: 8 kunigus ir du brolius. 1603 m. kitame Akmenos krante, nei buvo kaimavietė su mediniais vienuolyno trobesiais, grafas skyrė bernardinams žemės sklypą: 3 valakus 22 margus 10 kvadratinių rykščių. Vienuolyno ir bažnyčios statyboms paskyrė 12-os metų Kretingos dvaro pajamas. 1605 m. padėti vienuolyno pamatai, tačiau dėl karo su švedais statybos darbai užtruko. 1607 m. vienuolyno gvardijonas Vaitiekus Vaicekavičius pasirašė sutartį su Krokuvos mūrininku Kasparu Arkonu dėl vienuolyno, o paskui ir bažnyčios statybų pagal J. K. Chodkevičiaus pateiktą projektą.

1610 m. pastatytas mūrinis dviejų aukštų vienuolyno pastatas su uždaru kiemu, kurį pirmajame aukšte supo galerija. Iš galerijos buvo patenkama į bažnyčią, gvardijono celę, refektorių (valgyklą), virtuvę ir kitas pagalbines patalpas. Antrame aukšte abipus koridoriaus buvo vienuolių celės ir biblioteka. Trys vienuolyno pastatai ir bažnyčia sudarė uždarą kiemą. Vienuolyno galerija su atvira lože glaudėsi prie rytinio bažnyčios šono. Šalia vienuolyno statėsi pagalbiniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, buvo užveistas sodas, kuriame pastatytas saulės laikrodis. Užtvenkus Pastauninko upelį, pastatytas medinis vandens malūnas. Vienuolyną supo beveik 2 m aukščio ir 1 m storio akmens mūro tvora.

J. K. Chodkevičiaus sesers Kristinos Marijos Chodkevičiūtės vyras Livonijos vaivada Volmaras Farensbachas taip pat rūpinosi vienuolyno išlaikymu – dar XX a. pr. vienuolyno refektoriaus angą puošė inkrustuotas papuošalas su įrašu „Donum Magnifici Domini Volman Ferensbachi 1622“.

1659 ir 1710 m. vienuolyną apiplėšė ir nuniokojo švedų kariuomenė. 1639 m. ir 1672 m. J. K. Sapiegos iniciatyva vienuolynas su bažnyčia buvo remontuoti.

1794 m. dvaro savininkas I. J. Masalskis patvirtino vienuolyno žemės ribas: vienuolyno žemė buvo abipus Pastauninko upelio ir skyrė Karolštatą (Kretingą) nuo dvaro.

1819 m. bernardinai vienuolyno pastatą remontavo. 1821 m. vienuolynui priklausė 15 ūkinių pastatų ir mokykla: vizitacijos akte aprašyti dviaukščiai vienuolių pastato korpusai, sudarantys kvadratą, galais besiremiantį į bažnyčią. Vienoje linijoje pastatai buvo 56 uolekčių, kitose dviejose linijose – po 36,5 uolekčių. Šie pastatai su špitole ir mūrine koplyčia už jos stovėjo kvadratiniame šventoriuje. Vienuolyno kapinės buvo kitame sklype, prie Akmenos, aptvertos mūro tvora.

1828 m. vizitacijos akte minima, kad vienuolyno žemės fundacija – 3 valakai 22 margai 10 rykščių – suteikti 1603 m. lapkričio 10 d. ir 1618 m. vasario 6 d., patvirtinta 1619 m. kovo 13 d., matininko Jokūbo Gineičio išmatuota 1791 m. gruodžio 20 d.

XIX a. vid. – pab. bernardinų valdą sudarė vienuolynas, bažnyčia, 19 pagalbinių gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, kai kurie jų su priestatais. Sodybą supo akmenų mūro siena su vartais nuo tvenkinio pusės ir priešais bažnyčią. Priešais vienuolyną augo vaismedžių sodas, kuriame stovėjo saulės laikrodis ir sodininko namelis. Už vienuolyno – svirnas su rūsiu pienui laikyti, ledainė, šeimynos namas, arklidės su daržine, tvartai ir ratinė po vienu stogu, daržinė, sandėliai, paukštidės. Už sienos prie tvenkinio stovėjo kluonas, daržinė, vyno darykla, vandens malūnas, palivarko namas, kuriame buvo skalbiama, verdamas jovalas kiaulėms, auginamoms prie namo pristatytame tvartelyje. Prie Akmenos buvo pirtis, skalbykla ir 2 namai, skirti bažnyčios tarnautojams gyventi, šalia stovėjo mokykla. Beveik visi ūkiniai pastatai – akmens mūro, namai mediniai. Palei Pastauninko upelį driekėsi ganyklos, pievos ir miškas. Vienuolyno pirmajame aukšte buvo gvardijono celė su kamara, didysis ir mažasis refektoriai, virtuvė, ūkinės patalpos. Rūsyje po gvardijono cele saugomas bažnytinis vynas. Vidinį kiemą iš visų pusių supo galerija, vakarinėje dalyje besišliejanti prie bažnyčios sienos. Antrajame aukšte buvo 29 celės su kamaromis ir vienuolyno biblioteka.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. rugsėjo mėn., karinės valdžios įsakymu pranciškonai buvo priversti evakuotis, vienuolyno pastatą vokiečiai nuniokojo, ypač nukentėjo biblioteka. 1915 m. karinė vokiečių valdžia leido broliams grįžti ir jiems vienuolyne užleido keletą celių.

1919 m. Žemaičių kapitula atskyrė parapiją nuo vienuolyno, klebonu paskyrė kunigą pasaulietį Povilą Svilą, kuris 1920 m. su gvardijonu Pranciškumi Bizausku pasidalijo pranciškonų valdytą bažnytinį turtą: žemę, pastatus, inventorių. Vienuolyno pastatai buvo labai apleisti, tik 1921 m. didžiulėmis gvardijono Jeronimo Pečkaičio pastangomis pavyko iš jų iškeldinti kariškius, įvesti klauzūrą. Pastatas keletą kartų remontuotas, kambariai vėl perdaryti į celes. 1923 m. vienuolyne buvo 30 celių, kuriose gyveno 23 vienuoliai.

1928 m. Kretingos vienuolynui priklausė 80 hektarų ir 1925 ketv. sieksniai žemės, kur stovėjo vienuolyno pastatai, bažnyčia ir kiti namai. Vienuolyno žemė siekė kairįjį Akmenos upės krantą, per vienuolyno laukus čiurleno mažas upelis Dupultis, kurio vandenys suko vienuolyno malūno girnas bei dinamo mašiną vienuolyno elektrai. Ant vienuolyno žemės buvo senosios ir naujosios katalikų kapinės, tarp jų ėjo viešasis kelias (Vilniaus g.). Vienuolyno žemės ploto dirvos užėmė 23 hektarus be 108 ketvirtinių sieksnių, sodas – 1 hektarą ir 1404 ketv. sieksnius. Kitą žemės dalį užėmė pievos ir ganyklos. Vienuolyno sodas buvo apmūrytas dviejų metrų aukštumo ir beveik metro storumo akmens riedulių mūru. Pranciškonų pastatas aprašytas kaip 2 aukštų, nepaprastai storomis mūro sienomis, aukštai iškeltu stačiu stogu, refektorius užima 126 kv. metrus, susirinkimų salė – 81 kv. m., šios salės viduryje stovi kolona, laikanti lubas, lubos puoštos architektūros zigzagais. Virš šios salės antrame aukšte yra 81 kv. m. ploto biblioteka su 4 langais.

XX a. pr. pranciškonams priklausė žemė abipus Pastauninko upelio, aplinkui vienuolyną ir bažnyčią stovėjo pagalbiniai gyvenamieji, ūkiniai, gamybiniai pastatai, priešais bažnyčią esančiame skverelyje buvo neogotikinio stiliaus šv. Jurgio koplyčia. Tarp vienuolyno ir J. K. Chodkevičiaus gatvės plytėjo vaismedžių sodas, gėlynai, stovėjo pranciškonų globėjos Švč. Mergelės Marijos statula (dabar esanti šventoriuje), sodininko namelis, aviliai. Tarp sodo ir tvenkinio stovėjo svirnas, šeimynos namas, kalvė, daržinė, ratinė, galvijų tvartai, arklidės, kluonas, pavyzdinis vištų ūkis, kurio priežiūrai Žemės ūkio rūmai buvo pavedę ypatingos veislės gaidžius. Tvenkinyje veisėsi karpiai, skirti vienuolyno reikmėms ir parduoti. Prie užtvankos stovėjo nenaudojami akmenų mūro vyno / alaus daryklos (nugriauta 1933 m., akmenys panaudoti Lurdo statybai) ir vandens malūno pastatai. Už malūno buvo medinis ūkinis namas, kuriame veikė skalbykla, buvo ruošiamas jovalas kiaulėms, augintoms šalia namo pristatytame tvartelyje.

Kita vienuolynui priklausiusių pastatų grupė stovėjo prie Akmenos upės. Čia buvo vienuolyno skalbykla, namai bažnyčios ir vienuolyno tarnautojams, parapijos namai bei savivaldybei perduota pradinė mokykla. Netoliese stūksojo aukštas ornamentuotas medinis kryžius su 2 kryžmomis (šiuo metu stovintis šventoriuje).

1913 m. leidinyje „Połąga i Kretynga“ rašoma, kad Kretingos vienuolyne buvo šie paveikslai: Jono Karolio Chodkevičiaus ir jo žmonos Sofijos Mieleckaitės-Chodkevičienės; labai profesionaliai nutapytas nežinomo vyro portretas; teologijos magistro, Žemaičių vyskupijos prelato, kunigaikščio Marcijono Giedraičio (sūnaus Antano), mirusio 1809 m. gegužės 9 d., šalia kabėjo Vilniaus vyskupo Vaclovo Žilinsko portretas; grafo Nikolajaus Zubovo ir jo žmonos Aleksandros de Raimon-Moden portretai. Taip pat vienuolyne kabėjo labai įdomus brolių bernardinų gyvenamųjų vietų planas, braižytas Simono Angulevičiaus 1791 m. Net keliuose XX a. pr. leidiniuose minima, kad pranciškonų vienuolyno refektoriuje kabėjo meistriškai pagamintas odinis krucifiksas.

Vienuolyno refektoriaus nišoje stovi nežinomo autoriaus skulptūrinio tipo, paplitusio vėlyvojoje gotikoje, apie 140 m aukščio stovinčios Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu skulptūra, atvežta iš Vokietijos. Dievo Motina vaizduojama „S“ linijos stovėsena, karūnuota, dešine ranka laikanti Kūdikėlį Jėzų, dešinę ranką pakėlusį laiminimui, kaire laikantį Žemės rutulį.

1933 m. pranciškonų pasamdytas kaunietis statybos rangovas Rapolas Žigas prie vienuolyno namo pristatė rytinį priestatą – klierikų gimnazistų bendrabutį.

Pranciškonų vykdomos statybos ir pertvarkymai reikalavo daug lėšų: dalį jų pavyko surinkti geradarių aukomis, dalį pranciškonai paėmė kaip paskolą iš banko. Norėdami laiku grąžinti skolą bankui, pranciškonai pardavė savo žemės sklypus prieglaudai skirtame valake, greta naujųjų parapijos kapinių ir miesto parko. 1937–1940 m. statybų rangovas R. Žigas pradėjo tos vietos, pavadintos Savanorių gatve, užstatymą, statydamas joje mūrinius kotedžus. Nuo Savanorių gatvės prasidėjo šiandieninės Kretingos rytinio kvartalo formavimas.

Vienuolynas turėjo nenaudojamų sklypų bei namų Vilniaus g., tarp bažnyčios ir Akmenos upės, kuriuos iki 1938 m. pardavė, viename sklype buvo pastatytas banko pastatas – šiuo metu tai vienintelis išlikęs tarpukario bankininkystės istorijos paminklas Kretingoje. Besiplečiant miestui vienuolyno žemės buvo užstatytos: jose susiformavo J. Pabrėžos, Maironio, Savanorių gatvės, įrengtas miesto parkas ir vasaros estrada.

1940 m. liepos 26 d. bolševikų valdžia uždarė Kretingos vienuolyną, kurio patalpose apsistojo Raudonosios armijos ir pasienio kariuomenės daliniai. Tikinčiųjų poreikiams buvo palikta tik bažnyčia ir zakristija. Vėliau vienuolyno patalpose įsikūrė šeimos, netekusios namų, čia užaugo kretingiškis rašytojas Algis Kuklys.

1941 m. birželio 26 d. vokiečiams padegus sinagogą, ugnis persimetė į šalia stovėjusius namus, nusiaubė didelę dalį miesto, smarkiai apgadino bažnyčią ir vienuolyno pastatus. Tais pačiais metais provincijolo br. Kazimiero Čepulio vadovaujami pranciškonai uždengė bažnyčios stogą ir bokštą, vienuolyno pietiniam ir šiauriniam korpusams taip pat uždėjo laikinus stogus.

1960 m. vienuolyno ansamblis buvo restauruotas, rytinis vienuolyno priestatas pritaikytas meno mokyklai.

Valdžios sprendimu, vienuolyno likučius nutarta nugriauti, tačiau istorijai neabejingų žmonių pastangomis pastatas buvo paskelbtas architektūros paminklu, 1971–1977 m. vienuolyno pastatas restauruotas patalpas pritaikant muziejui.

1977–1992 m. vienuolyno patalpose veikė Kraštotyros muziejus, Centrinės bibliotekos knygų saugykla, Kultūros skyrius, muzikos mokykla.

1989 m. lapkričio 19 d. pranciškonai aukojo pirmas šv. Mišias sugrąžintoje bažnyčioje, 1989 m. restauruotas vienuolyno refektorius, 1990–1991 m. sugrąžintos visos vienuolyno patalpos.

Pabaigus atskirų vienuolyno patalpų remontą, 1990 m. balandžio 1 d. jas atšventino vysk. Antanas Vaičius. Iškilmėse dalyvavo Telšių vyskupijos kancleris prel. Juozapas Gedgaudas, Kretingos pranciškonai ir tikintieji.

1999 m. vienuolyną bei koridorių, skiriantį vienuolyną nuo bažnyčios, restauravo Mažesniųjų brolių ordino šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolyno individuali įmonė, vadovaujama inžinieriaus restauratoriaus Petro Kanevičiaus. Parapijiečių lėšomis vienuolyno koridoriuje įrengtos parapijos raštinės patalpos. Iki šiol žmonės laukdavo tamsiame bažnyčią su vienuolynu jungusiame kambariuke. Išgriovus nereikalingas koridorių skaidžiusias pertvaras, atsivėrė per 100 kv. m. plotas vienuolyno raštinės, pokalbių ir klebono patalpoms. Šalimais esantis koridorius tapo erdvus ir laisvai pereinamas, tinkamas procesijoms, koridoriaus sienos pritaikytos parodų ekspozicijoms. Sienose restauratoriai kai kur paliko atidengtus senojo mūro akmenis. Kitoje pirmojo aukšto koridoriaus atkarpoje Vokietijos-Lietuvos įmonė sumontavo liftą, kuriuo naudojasi pagyvenę broliai.

2006–2007 m. restauruota vienuolyno šiaurinė dalis (kurioje buvo muzikos mokykla), fasadas dažytas balta ir pilka spalvomis, nusausinta apatinė pastato dalis, stogas dengtas raudonomis betoninėmis čerpėmis.

Pranciškonų vienuolyno pastatas yra svarbus ir saugotinas kaip architektūrinis ir sakralinis palikimas. Vienuolyno pastatas yra XVII a. pradžios, renesanso stiliaus, uždaras, 38,18 m pločio, 83,01 m ilgio, dviejų aukštų, su rūsiu bei suformuotu vidaus kiemeliu, kuriame 1972 m. buvo įrengtas fontanas. Apie 2004 m. fontanas užlygintas, jo centre pastatytas saulės laikrodžio postamentas. Vidinio kiemelio v. fasade yra viduramžių pilies formos laiptinės iškyša.

Stogo forma sudėtingos konfigūracijos, valminė. Koridorinės struktūros mišrios, koridorius eina apie vidaus kiemelį. Fasadai neorenesansiniai, su barokiniu rizalitu pietiniame fasade, profiliuoti tinko langų apvadai. Pamatas akmens-plytų mūro, sienos plytų mūro. Skliautai plytų mūro: rūsyje – cilindriniai, pirmajame aukšte – kryžminiai su nerviūromis, refektoriuje – su profiliuotomis briaunomis.

Pirmajame aukšte yra zakristija, labdaros valgykla, dvi virtuvės, refektorius, kelios vyresniojo celės, šiuo metu pritaikytos darbuotojams. Antrajame aukšte – vienuolių celės, biblioteka, salė. XX a. antrojoje pusėje patalpos įrengtos ir palėpėje. Į vienuolyną patenkama iš bažnyčios ir p., š. bei r. pusėse esančių kiemų.

Dviaukščiai vienuolyno korpusai, prigludę prie r. bažnyčios fasado, formuoja vidinį vienuolyno kiemelį su buvusiu fontanu, tarp vienuolyno ir bažnyčios presbiterijos š. fasado yra mažasis vienuolyno kiemelis, tarp r. ir p. (buvusios muzikos mokyklos) vienuolyno korpusų bei gimnazijos – pusiau uždaras, o tarp p. vienuolyno fasado ir vienuolyno tvoros – vienuolyno kiemas.

Vienuolynas neprarado savo ansambliškumo, išliko pastatai: Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, vienuolyno rūmai, Šv. Antano rūmai, pranciškonų gimnazija, malūnas, špitolė, Lurdas, skalbykla, ūkinis pastatas, akmeninis namelis šventoriuje, šventoriaus tvora, vienuolyno tvoros likučiai, tiltas.

2003 m. Kretingos bernardinų vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios statinių komplekso bernardinų (pranciškonų) vienuolyno namas įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo registrą, 2008 m. paskelbtas valstybės saugomu kultūros paminklu, unikalus objekto kodas 27496.

Jolanta Klietkutė, 2016

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. BENIUŠIENĖ, Irena. Vienuolyne rengiami slaugos namai. Pajūrio naujienos, 2006, birželio 2, p. 5.
2. Broliai Lietuvoje. Iš Bernardinų istorinis-architektūrinis ansamblis [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. gegužės 17 d.]. Prieiga per internetą <http://www.bernardinuansamblis.lt/lt/index.php?option=com_content&view=article&id=3:broliai-lietuvoje&catid=7:broliai&Itemid=11>.
3. JUZUMAS, Vincentas. Žemaičių vyskupijos aprašymas. Varniai: Žemaičių vyskupystės muziejus, 2013, p. 287–290. ISBN 978-6099-55-910-0.
4. KANARSKAS, Julius. Bernardinų vienuolyno įkūrimas Kretingoje. Iš Kretingos pranciškonai [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. gegužės 17 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/indexd478.html?option=com_content&view=article&id=34:bernardin-vienuolyno-krimas-kretingoje&catid=21:vienuolyno-istorija&Itemid=68>.
5. KANARSKAS, Julius. Kretingos bernardinų vienuolynas XVII–XVIII a. Iš Kretingos pranciškonai [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. gegužės 17 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/indexebf3.html?option=com_content&view=article&id=106:kretingos-bernardin-vienuolynas-xvii-xviii-a&catid=21:vienuolyno-istorija&Itemid=68>.
6. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 33–35, 45–47, 55, 84–98, 193–200, 222. ISBN 978-609-404-057-3.
7. KANARSKAS, Julius. Kretingos vienuolynas – pranciškonų provincijos centras. Pajūrio naujienos, 1994, rugsėjo 27, p. 2.
8. KANARSKAS, Julius. Pranciškonų netektys ir sugrįžimas. Pajūrio naujienos, 1994, spalio 21, p. 4.
9. KARWOWSKI, Stanisław. Połąga i Kretynga. Poznań, 1913, p. 24, 28.
10. Kretingos bernardinų vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios statinių kompleksas. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2016 m. gegužės 11 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/6dabf731-729d-47ad-8c81-0c24b9532ee2>.
11. Kretingos bernardinų vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios statinių komplekso bernardinų (pranciškonų) vienuolyno namas. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2016 m. birželio 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/f7b1b93e-695f-402a-8bb2-6f96d052f80e>.
12. Kretingos pranciškonų vienuolynas. Lietuvos pranciškonų leidinys, 1989.
13. Kultūros vertybės pagrindinis dosjė. G386K Kretingos *bažnyčios, *vienuolyno ir *gimnazijos ansamblis. Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkos archyvas, 2002.
14. LAUKAITYTĖ, Regina. Kretingos pranciškonų vienuolynas XIX a. pab. – XX a. pr. Žemaičių praeitis. Vilnius: Mokslas, 1990–1997, p. 75–76.
15. MIŠKINIS, Algimantas. Kretinga. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vilnius: Savastis, 1999, p. 295–314. ISBN 9986-420-57-1.
16. Pranciškonai (OFM). Iš Pašvęstasis gyvenimas Lietuvoje [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. gegužės 13 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.vitaconsecrata.lt/pasvestojo-gyvenimo-institutai-lietuvoje/vyru-vienuolijos-lietuvoje/apastalines-vyru-vienuolijos/pranciskonai-ofm>.
17. RUMEIKA, S. Atšventintas pranciškonų vienuolynas. Švyturys, 1990, balandžio 5, p. 3.
18. RUŠKYS, Petras. Kretinga ir jos vienuolynas. Šv. Pranciškaus varpelis, 1923, Nr. 1–2.
19. RUŠKYS, Petras. Kretingos vienuolynas. Tiesos kelias, 1928, Nr. 2–3.
20. ŠVEBERAS, Povilas. Kretingos bernardinų vienuolynas ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Iš Lietuvos vienuolynai. Vadovas. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998, p. 141–149.
21. VALANČIUS, Motiejus. Raštai. T. 6: Žemaičių vyskupystė. Vilnius, 2013, p. 433–439. ISBN 978-609-425-110-8.
22. VAŠKYS, Justinas. Pranciškonai Kretingoje. Kretinga: pranciškonų leidinys, 1940.
23. VITKAUSKIENĖ, Vitalija. Vienuolynas vaduojasi iš sovietmečio kultūrinio sluoksnio. Pajūrio naujienos, 1999, rugpjūčio 20, p. 8.
24. ГУКОВСКIЙ, Kонстантин; ДРОБЕНКО, Алексей. Местечко Кретингенъ, Краткій историко-статистическій очеркъ. Отдельный оттискъ изъ Памятной книжки на 1906 годъ. Ковна, 1906.