Etnografinis namas Erlėnų k.

Erlėnų kaimo etnografinė sodyba yra Salantų regioniniame parke, Kretingos r. sav., Erlėnų k. (Imbarės sen.), Salantų g. 29. Žemaitijos regionui būdingos stilistikos, pastatyta 1834 m. Tvartas nugriautas 1971 m., kluonas – 1974 m. Ilginant pastatą, 1971 m. svirnas rekonstruotas į tvartą. Namas būdingas Platelių–Telšių apylinkių pasiturinčių ūkininkų namui.

Pastatas yra tradicinio liaudiško – etninio – stiliaus, stačiakampio plano, vieno aukšto, su pastoge, pusvalmiu skiedromis dengtu stogu, pirminė jo danga buvo šiaudinė. Pamatas su lauko akmenų cokoliu, rąstų sienos, medinės perdangos. Pastato ilgis – 17,60 m, plotis – 8,70 m, aukštis – 2,90 m. Sodybos teritorijos plotas – 2505 kv. m., trobos – 140 kv. m.

1971 m. tvarkymo metu pakeistos medinės stogo konstrukcijos, stogo danga, apkalimas, atliktas vidaus remontas. Namas restauruotas 2006 m. Autentiški išliko rankomis tašyti trobos rąstai, senosios durys, išklota moliu asla, piramidės formos kaminas, rąstų tarpai prikimšti senoviniu būdu – kiminais. Sodyba apjuosta žilvičių tvora. Restauruojant viename rąste pastebėta skylutė, kurioje buvo stiklinis buteliukas, o jame – sudžiūvęs augalas: veikiausiai prieš pradedant statyti namą būdavo tradicija jame įmūryti savotišką kapsulę. Trobos kampai išraižyti gėlių raižiniais – šie puošybos elementai būdingi tik Žemaitijai.

Kieme yra šulinys, kurio požeminė dalis suformuota iš akmenų, viršutinė dalis – medinė, perdaryta XXI a. pr.

Erlėnų k. namas, 1992 m. įrašytas į kultūros vertybių registrą, 2012 m. paskelbtas valstybės saugomu kaip turintis etnokultūrinę ir architektūrinę vertę. Unikalus objekto kodas: 5211.

Sodyba priklausė Martinkų giminei. Šeimininkė Marija Martinkienė atsisakė savo trobą atiduoti sovietmečiu pradėtam kurti Rumšiškių muziejui, išsaugodama ją Erlėnų kaimui. Mirus paskutiniam savininkui Antanui Martinkui, sodybą giminės pardavė pas Martinkus tarnavusios Barboros Petrutytės–Venslauskienės anūkei Danguolei Letukienei. Barbora Petrutytė–Venslauskienė pasakojusi, kad šeimininkai buvę geri žmonės, draugiški, gerbę samdinius. Šią sodybą vietiniai gyventojai buvo praminę „Martinkynu“, taip pat vadindavo ir „Varnynu“, kadangi šalia – miškelis, kuriame būdavę daug varnų lizdų.

Nusipirkus sodybą, troboje beveik nieko iš buities daiktų nebuvo likę, tik senas šventųjų paveikslas ir suolas. Šiuo metu yra kraičio skrynia, audimo staklės, senos lovos, spintos, klėtyje – mažieji „Varnių“ rateliai. Šie daiktai įsigyti iš giminaičių ir aplinkinių kaimų gyventojų.

2014 m. pr. Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai surengus konkursą „Gražiausi etnografiniai namai Lietuvos saugomose teritorijose“, Danguolės ir Rimanto Letukų troba pripažinta gražiausiu rekonstruotu etnografiniu namu Lietuvoje.

Rumšiškių liaudies buities muziejuje yra tarybiniais metais išvežta erlėniškio Antano Stropaus troba, kiek mažesnė, bet beveik identiška Letukų statiniui.

Jolanta Klietkutė, 2014

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. BERŽANSKIENĖ, Aldona; ir KUKTOROVIENĖ, Asta. Erlėnų XIX a. etnoarchitektūrinis namas. Erlėnų ir aplinkinių kaimų etnokultūros lobynas. Kretinga, Erlėnai: Kretingos r. sav. M. Valančiaus VB, 2006, p. 55.
2. Kretingos rajono kultūros paveldas. Klaipėda: Libra Memelensis, 2005, p. 70. ISBN 9955-544-45-7.
3. Namas. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2014 m. sausio 20 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=1451>.
4. RAPALIS, Aurimas. Etnografinis namas Erlėnuose – gražiausias Lietuvoje. Pajūrio naujienos, 2014, sausio 14, priedas „Vakarų Lietuva“, p. 1.