Lazdininkų vėjo malūnas

Lazdininkų vėjo malūnas yra Lazdininkų k., prie kelio Darbėnai–Šventoji.

Iki pasiekė Lazdininkų k. ir gavo šios vietovės pavadinimą, šis malūnas buvo pastatytas netoli Vilniaus, paskui perkeltas šalia Kretingos į Padvarius, iš kur 1907 m. į Lazdininkus jį perkėlė žydų tautybės darbėniškis vaistininkas Švatelis.

Keletą kartų buvo pirktas ir parduotas. 1925 m. Lazdininkų malūną iš Kazio Lenkauskio įsigijo ūkininkas Jurgis Končius už Amerikos anglies kasyklose užsidirbtus pinigus. Anuomet toks pirkinys kainavo tiek pat kiek 400 karvių. Šeimininkas pats dirbęs malūnininku, o bernus samdęs tik žemės darbams. J. Končius pirkinį labai brangino, o kai malūnas atiteko kolūkiui, dirbo čia malūnininku iki pat mirties. Sovietmečiu vietos kolūkiui atitekęs malūnas buvo nugyventas.

Iki 1961 m. malūnas buvo varomas vėjo jėga, vėliau – elektra. Nuo 1979 m. malūnas neveikia. 1985 m. nuspręsta jame įkurti malūnų muziejų, tačiau ši idėja neįgyvendinta, o pastarasis sumanymas statiniui atnešė nemažai žalos: išmestos girnos, dalis mechanizmų. 1993 m. parduotas kolūkio inžinieriui Vytautui Grinevičiui.

Apie 1998 m. J. Končiaus duktė Ona Stasė Končiūtė–Nausėdienė susigrąžino tėvo malūną. Jį restauruoja ir pritaiko turizmui: 2010 m. pakeistos stogo skiedros, uždėti nauji sparnai, viduje pakeistos išpuvusios sijos, iš vidaus pusės atnaujintas išpuvęs pamatinis vainikas, rekonstruoti laiptai, durys, atnaujinta malūno sparnus sukanti ašis. Meistrai išlaikė ašies autentiškumą: ant metalinės jos dalies išliko įrašas, kad ji nuliedinta 1846 m. Sparnai, kurių ilgis nuo vieno krašto iki kito sudaro beveik 12 metrų, atkurti pagal buvusiuosius, tik dabartiniai labiau dekoruoti. Keturi malūno aukštai užima per 500 m² ploto.

Lazdininkų vėjo malūnas yra tipiškas liaudies architektūros statinys, tačiau techniškai gudrus įrenginys: aštuonbriaunis kepurinis 11,5 m pločio, 14,5 m aukščio malūnas, su žaibolaidžiu siekiantis 21 m aukštį, turi pasukamą kepurę – specialiomis pavaromis kepurė pasukama ton pusėn, iš kurios tikimasi gero vėjo. Tokių malūnų reta.

Lazdininkų malūnas savo tikrosios funkcijos jau neatliks: kad būtų atkurta visa malūno mechanika, reikėtų milijoninių investicijų, tad malūno savininkai tokios idėjos atsisakė. Tačiau lankytojai gali pamatyti visa, ką pavyko išsaugoti per šimtmetį: pavaras, malūno ašį, keletą girnų, restauruotą kepurę, ją sukusius dantračius, sparnus.

Malūno kepurėje numatoma įrengti apžvalgos aikštelę su masyviais žiūronais: iš čia atsiveria vaizdas į Darbėnų miestelį, Šventosios miškus, jūrą. Keliautojai galės pasigrožėti apylinkėmis.

2005 m. Lazdininkų vėjo malūnas įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Unikalus objekto kodas 1436.

Jolanta Klietkutė, 2013

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Apskaitos kortelė. Kretingos raj., Darbėnų apyl., Lazdininkų km. Vėjo malūnas. KMMA, 1986, f. 4, b. 424, l. 19.
2. BENIUŠIENĖ, Irena. Malūnininko duktė tėvo palikimo nežada parduoti. Vakarų Lietuva, 2005, vasario 8–14, p. 4.
3. BIELIAUSKAITĖ, Lina. Pajūrio krašto puošmena – archajiškas vėjo malūnas. Klaipėda, 2010, spalio 20.
4. PAULIKIENĖ, Danutė. Kultūros paveldas Darbėnų apylinkėse. Darbėnų apylinkės architektūriniai, archeologiniai ir gamtos paminklai. Darbėnai, 2007, p. 41. Prieiga per Internetą: <http://www.kretvb.lt/media/public/dokumentai/pdf/krastotyra_darbenu_apylinkes_architekturiniai_archeoliginiai_gamtos_paminklai.pdf>.
5. PUIŠIENĖ, Audronė. Naujieji Lazdininkų malūno sparnai vėjo nebegaudys. Pajūrio naujienos, 2010, liepos 30, p. 5.
6. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Atgimsta šimtametis Lazdininkų malūnas. Pajūrio naujienos, 2009, kovo 23, p. 5.