Kretingos dvaro vandens malūnas

Kretingos dvaro vandens malūnas, esantis Vilniaus g. 33.

1672 m. Karloštatą [Kretingą] valdant LDK didikui Kazimierui Jonui Povilui Sapiegai, buvo sudarytas dvaro inventorius, kuris liudija, kad dvarą sudarė sodyba, palivarkas ir dvarui priklausantys kaimai. Sodyba buvo prie Akmenos ir Dupulčio santakos; rūmai, vandens malūnas, kluonas ir kiti pagalbiniai ūkiniai pastatai stovėjo prie tvenkinio. Visi pastatai buvo mediniai.

Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio paskirtas matininkas Pranciškus Jodka 1771 m. sudarė išsamų Kretingos grafystės inventorių su žemių planais ir kt. Jame rašoma, kad dvaro sodyba tebestovėjo prie Dupulčio, ties santaka su Akmena. Prie užtvankos minimas senas vandens malūnas.

Pastatas dviaukštis, kompaktiško tūrio, ištęsto stačiakampio plano, r. fasadas pirmo, seniausio, aukšto lygyje užpiltas žemėmis keliant Vilniaus g. lygį (buvęs kelias Kretinga–Salantai). Matmenys: plotas 21,7 x 10,45 x 11,34 m. Kretingos malūnas turėjo ir ūkinių pastatų, tačiau jie neišliko.

XIX a. pab. grafas Juozapas Tiškevičius malūną rekonstravo, pristatydamas fachverkinį raudonų plytų mūro antstatą – pirmąją hidroelektrinę Lietuvoje, tiekiančią šviesą į rūmus ir žiemos sodą. 1878 m. įrengė dvaro stalių dirbtuves, kurių įrenginius suko vandens ratas. Tarpukariu čia veikė grafų Tiškevičių aliejaus fabrikas „Oelit“, medaus ir sirupo dirbtuvė „Šatrija“, saldainių dirbtuvė.

2001–2003 m. Kultūros vertybių departamento lėšomis likviduota avarinė pastato būklė. 2010–2011 m., vykdant Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansuojamą projektą „Kretingos dvaro sodybos paminklinių pastatų renovacija ir pritaikymas turizmui“, pastatas rekonstruotas ir pritaikytas Kretingos muziejaus etnografijos rinkinių ekspozicijai. Restauruojant stengtasi išsaugoti kuo daugiau autentiškų malūno detalių: išlikusius akmeninio ir raudonų plytų mūro fragmentus, nesutrūnijusias medžio sijas, senąjį malūno girnų mechanizmą. Tvarkybos darbų, restauracijos autorius archit. J. Tilvikas.

2011 m. malūne įrengta etnografinė ekspozicija „Saulės ratu“, vaizduojanti žemės dirbimo darbus ir įrankius pagal metų laikus. Tai viena svariausių etnografinių ekspozicijų Lietuvoje. Malūno rūsiuose įrengta edukacinė klasė ir parodų salė.

Kretingos dvaro vandens malūnas 1997 m. įtrauktas į kultūros vertybių registrą, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu. Unikalus objekto kodas 22503. Visas pavadinimas: Vandens malūnas. Priklauso Kretingos dvaro sodybos kompleksui.

Jolanta Klietkutė, 2013

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. DMN inf. Restauratoriai į Kretingos dvaro malūną įleido muziejininkus. Klaipėda, 2011, balandžio 6.
2. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 45, 53, 113.
3. KANARSKAS, Julius. Malūnai. Švyturys, 1990, kovo 29, p. 3.
4. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Vandens malūne – saulės ir žemdirbio kelias. Pajūrio naujienos, 2011, vasario 18, priedas „Žemė ir ūkis“, p. 10.
5. Vandens malūnas. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. m.] [žiūrėta 2013 m. balandžio 16 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC= 22503>.
6. Vandens malūno ekspozicija. Iš Kretingos muziejus [interaktyvus]. Kretinga: Kretingos muziejus, 2010 [žiūrėta 2013 balandžio 15 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.kretingosmuziejus.lt/apie-mus/vandens-maluno-ekspozicija>.