Darbėnų vandens malūnas

Vandens malūnas yra 250 m į v. nuo Darbėnų kapinių, 380 m į š. r. nuo geležinkelio (Kretinga–Priekulė) tilto per Darbos upę, ant kairiojo Darbos upės kranto.

Pirmasis Darbėnų vandens malūnas paminėtas 1756 m. Palangos seniūnijos inventoriuje. Dokumente nurodyta, kad jis stovėjo šalia miestelio.

XIX a. pradžioje carinė Rusijos valdžia Darbėnų dvarą konfiskavo už jo savininkų skolas valstybei. Palangos valdas kartu su Darbėnų dvaru iš valstybės nusipirko rusų generolas K. Nesiolovskis, kuris Antaną Boguslovskį paskyrė valdytoju ir apgyvendino Darbėnų dvare.

Antano Boguslovskio rūpesčiu baigiančio sunykti senojo medinio Darbėnų dvaro malūno vietoje 1820 m. buvo pastatytas naujas akmenų mūro malūnas. Dvaro baudžiauninkai iš apylinkių rinko akmenis, dirbo statybose. Girnas suko vandens ratai. XX a. vid. malūnas jau buvo varomas elektra.

Nuo 1824 m. beveik šimtmetį Darbėnų malūnas (dar vadinamas Vainoros malūnu) priklausė grafams Tiškevičiams, kurie jį nuomojo daugiausia vokiečių kilmės malūnininkams. Žemės reformos metu, apie 1925 m., malūną nusipirko buvęs nuomininkas vokietis Vagneris, iš jo – P. Vainora, kuris 1930 m. atliko kapitalinį pastato remontą. Remonto metu pastatytas betoninis priestatas, kuriame veikė 1930 m. gamybos dyzelinis variklis. Jo gaminamos elektros energijos užteko ne tik malūno girnoms, kitiems įrengimams sukti, bet ir Darbėnų miesteliui apšviesti.

1831 m. sukilimo metu prie šio malūno buvo įrengta viena iš Telšių pavieto sukilėlių kariuomenės (įsikūrusios Darbėnuose) gynybinių linijų. 1915 m. malūnas atsidūrė karo fronto linijoje tarp Rusijos ir Vokietijos kariuomenių.

Daugelį kartų malūnas buvo perkamas ir parduodamas. Pokario metais perėjo kolūkio nuosavybėn.

Malūnas yra žemėje, seniau priklausiusioje Darbėnų dvarui. Jo sodyba stovėjo apie 700 m į šiaurės rytus nuo malūno, priešingame Darbos upės krante, šalia Laukžemės kelio. 1923 m. grafo Tiškevičiaus sudaryti malūno brėžiniai rodo, kad sodybos kompleksą sudarė malūnas, užtvanka, ūkinis pastatas, klėtis, pirtis ir kiemas.

Malūno pastatas – vieno aukšto, stačiakampio plano, vienu galu atsuktas į upę, ilgas, mūrytas iš akmenų, vadinamuoju prūsiškuoju stiliumi, dviejų galų: viename gale malūnas, kitame – gyvenamosios patalpos. Sienos mūrytos iš stambių lauko akmenų, į siūles prismaigstant smulkios akmens skaldos. Nuo tvenkinio pusės – įėjimas su dvišlaičiu stogu maišams su grūdais į mansardą įnešti. Malūno pastato ilgis – 28,4 m, plotis – 10,3 m, sienų aukštis – 2,8 m.

Viename iš sienos akmenų iškaltas tekstas lenkų kalba, liudijantis, kad malūną 1820 m. liepos 2 d. pastatė Palangos dvaro administratorius A. Boguslovskis. Greta esantis įrašas nurodo, kad 1930 m. pastatas buvo kapitaliai remontuotas.

Kairysis pastato sparnas – malūnininko gyvenamosios patalpos. Čia buvo priemenė, virtuvė ir keturi kambariai. Dešiniajame sparne – malūno įrenginiai, kurie užėmė pusrūsį, pirmą aukštą ir mansardą. Įrenginius suko du vandens ratai.

Viduje pietrytinio galo sienų dalis tinkuota ir dažyta, dalis apkalta lentomis ir apklijuota tapetais. Tarpaukščių perdengimai plokštieji. Grindys lentų, pusrūsio ir dviejų kambarių – betoninės. Lubos ir durys medinės (lentų). Langai keturkampiai, rėmai mediniai, dažyti baltai, iš lauko pusės – baltai dažytos medinės langinės. Pastato viduje – krosnis. Stogo pietrytinis galas trišlaitis, š. v. – dvišlaitis. Į mansardą veda laiptai ir įėjimas. Iš kiemo pusės – priebutis su įėjimu. Pamatai akmeniniai. Ties priekiniu malūno fasadu – 6,5 ha tvenkinys.

1930 m. malūnas buvo kapitaliai remontuotas, jame įrengta nauja (1930 m. gamybos) 22 arklio jėgų galingumo „Frenciso“ tipo vertikalinė turbina. Malūnas ne tik malė grūdus, bet ir tiekė miesteliui elektrą. Darbas nenutrūkdavo nei dieną, nei naktį.

Sovietmečio pradžioje malūnas buvo nacionalizuotas ir perduotas Kretingos apskrities pramonės kombinatui. 1940 m. Darbėnuose įkūrus kolūkį „Tarybinis pirmūnas“, pastatas atiteko kolūkiui. Malūnas veikė. Malūnininko patalpos naudotos kaip salė paskaitoms, čia būdavo apgyvendinami rudenį į talkas atvykstantys talkininkai. Ūkio vadovai planavo įkurti moterų seklyčią ir nedidelį muziejų.

Apie 1960-uosius metus į malūną atsikėlė Stepono Gaškos šeima, kuri restauravo patalpas, padarė turbinas, rekonstravo malūną. Maldavo tiek dieną, tiek naktį. Motoru „Robinson“ iki 24 val. miesteliui buvo tiekiama elektra. Kai užtvenktoje Darboje pritrūkdavo vandens, paleisdavo variklį.

1966 m. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis V. Milius moksliškai ištyrinėjo šį malūną, sudarė brėžinius.

1989 m., prasidėjus pertvarkai, malūnas sugrįžo buvusio savininko sūnui kretingiškiui Romui Vainorai. Savininkas malūną uždarė, ruošėsi restauruoti. 1994 m. pastatą nupirko UAB „Darbeliai“. Vėliau malūno savininkai dažnai keitėsi, kol jis tapo niekam nereikalingas. Šiuo metu malūno būklė apgailėtina. Pastatas apleistas, neprižiūrimas, nors yra privatizuotas.

2005 m. pastatas paskelbtas valstybės saugoma kultūros vertybe. Unikalus objekto kodas 1434. Šis malūnas rajone buvo vienintelis, kuriame išlikę kone visi veikiantys įrenginiai.

2007 m. naujieji savininkai darbėniškis Ramūnas Tamošauskas ir klaipėdietis Sigitas Uselis organizavo renginį – šventinę mokslinę konferenciją, skirtą Darbėnų vandens malūnui atgaivinti.

2012 m. išlikusios sienos, čerpių stogas nuardytas, gegnės nugriuvę (nuardytos), nugriuvę galiniai frontonai, išlikusios tik pastato liekanos. Statinio būklė avarinė.

Jolanta Klietkutė, 2013

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Darbėnų vandens malūnas. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b.d.] [žiūrėta 2013 m. balandžio 9 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=1434>.
2. DUNAUSKAITĖ, Danutė. Pajūrio naujienos, 2002, spalio 25, p. 8.
3. KANARSKAS, Julius. Darbėnų miestelio istorijos ir kultūros paminklai. Švyturys, 1991, rugpjūčio 28, p. 3.
4. KANARSKAS, Julius. Istorinė pažyma Darbėnų vandens malūno pastatui. Darbėnų vandens malūnas. KMMA, 1995, f. 4, b. 361.
5. KANARSKAS, Julius. Malūnai. Švyturys, 1990, kovo 29, p. 3.
6. Kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktas 2012-03-20 Nr. 27. Iš Kretingos rajono savivaldybė [interaktyvus]. Kretinga: Kretingos rajono savivaldybės administracija, 2007 [žiūrėta 2013 balandžio 15]. Prieiga per internetą: <http://www.kretinga.lt/files/file/kultura/paveldo_stebesena/2012/027.2012.pdf#page=1&zoom=auto,0,842>.
7. PAULIKIENĖ, Danutė. Buvusi dvaro sodyba. Darbėnų apylinkės architektūriniai, archeologiniai ir gamtos paminklai. Darbėnai, 2007, p. 20. Prieiga per Internetą: <http://www.kretvb.lt/media/public/dokumentai/pdf/krastotyra_darbenu_apylinkes_architekturiniai_archeoliginiai_gamtos_paminklai.pdf>.
8. PAULIKIENĖ, Danutė. Vandens malūnas. Darbėnų apylinkės architektūriniai, archeologiniai ir gamtos paminklai. Darbėnai, 2007, p. 21. Prieiga per Internetą: <http://www.kretvb.lt/media/public/dokumentai/pdf/krastotyra_darbenu_apylinkes_architekturiniai_archeoliginiai_gamtos_paminklai.pdf>.
9. SAMAS, A. Darbėnų vandens malūnas. Švyturys, 1970, rugsėjo 8, p. 3.
10. VITKAUSKIENĖ, Vitalija. Darbėnų vandens malūną nušvietė fakelai. Pajūrio naujienos, 2007, rugpjūčio 21, p. 12.