Atnaujinta 2018-10-12
Malūnai. Istorija, kilmė
Malūnas – grūdų malimo įmonė, įrenginys. Pagal naudojamą energiją skiriami vandens, vėjo, raumenų (žmonių, arklių, jaučių) jėga varomi, varikliniai (gariniai, dyzeliniai, elektriniai) malūnai. Pirmieji malūnai turėjo sukamąsias girnas.
Lietuvoje vandens ir gyvulių jėga varomų malūnų atsirado XIII a. 1290 m. Kuršo vyskupo raštuose pirmą kartą paminėtas Klaipėdos vandens malūnas. Vėjo malūnų Lietuvoje atsirado XIV a., garinių – XIX a. Matyt, tuomet jų atsirado ir Kretingos apylinkėse. Lietuvoje malūnai daugiausia naudoti grūdams malti, kitur neretai ir vandeniui pumpuoti.
Teisę statyti malūnus turėjo tik bažnytiniai ir pasaulietiniai feodalai. XVII–XVIII a. malūnai buvo statomi prie dvarų ir miestų. XVIII a. antrojoje pusėje Vakarų Žemaitijoje paplito paprotys vandens malūnus statyti prūsišku stiliumi, dažniausiai mūrytus iš akmenų. XVIII a. antrojoje pusėje mūriniai malūnai pastatyti prie Kretingos bernardinų vienuolyno ir Kretingos dvare.
Malūnus administruodavo dvarininkų skirti malūnininkai. Jie gaudavo valaką ar daugiau žemės ir 1/3 malūno pajamų, tačiau turėjo prižiūrėti ir taisyti malūną savo lėšomis, šiuo tikslu galėjo naudoti priverstinį valstiečių darbą.
Iki šių dienų išlikę objektai rodo, kad malūnų meistrai buvo gerai susipažinę su medžiagų savybėmis ir technologija. Senieji įvairios paskirties, konstrukcijų tipų ir variantų malūnai saugotini kaip architektūros ir technikos, taip pat ir kaip istorijos paminklai.
Malūnai pradėjo nykti, kai buvo išrasta garo mašina, vidaus degimo variklis. Šis procesas Lietuvoje prasidėjo XIX a. pab. XX a. vid. malūnus beveik visai išstūmė galingi našūs elektriniai malūnai. Šiais laikais malūnai jau yra netekę savo funkcinės paskirties, tapę egzotiška kraštovaizdžio puošmena.
Žemaitijoje labiausiai buvo paplitę vandens malūnai. Suręsti iš rąstų ar mūryti iš akmenų ir plytų, šiaudiniais stogais malūnai stovėjo prie upių, upelių ties dvarais, stambesniais palivarkais arba kaimais: Kretingoje, Salantuose, Darbėnuose, Grūšlaukėje, Senojoje Įpiltyje, Vaineikiuose, Pesčiuose, Rubuliuose, Kašaičiuose, prie Kartenos, ties Laiviais ir kitur.
Rečiau Žemaitijoje buvo statomi vėjo malūnai. XVIII a. jų būta Rūdaičiuose ir Šašaičiuose, XX a. pradžioje – Padvariuose, vėliau – Lazdininkuose.
Malūno patalpa paprastai būdavo trijų aukštų. Viršutiniame aukšte sukraunamos dėžės grūdams supilti, viduriniame – girnos, apatiniame – įtaisai miltams į maišus pilti. Malama girnomis, kurias sukantys įrenginiai vandens malūnuose būdavo apatiniame aukšte, vėjo malūnuose – kepurėje.
Prasidėjus sovietizacijai, malūnai buvo atimami iš teisėtų savininkų ir perduodami apskrities vykdomajam komitetui ir besikuriantiems kolektyviniams bei tarybiniams ūkiams. XX a. antrojoje pusėje, pradėjus plačiau naudoti elektros energiją, didžioji dauguma vandens malūnų buvo apleisti.
1971 m. sudarant Lietuvos kultūros paminklų sąrašus geriausiai išlikę Kretingos miesto, vienuolyno, Darbėnų ir Senosios Įpilties vandens malūnai bei Lazdininkų vėjo malūnas paskelbti vietinės reikšmės architektūros paminklais.
Malūnams netrūksta ir paslapčių bei mistikos: senovės žmonės manė, kad tai ypatinga vieta, kurioje gyvenama velnių ir laumių. Tačiau anot krikščionių, malūne kviečiai malami į miltus, iš kurių kepama tikinčiųjų duona. Todėl malūnas dar yra ir tvirtumo, pastovumo bei soties simbolis.
Jolanta Klietkutė, 2013
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- BIELIAUSKAITĖ, Lina. Pajūrio krašto puošmena – archajiškas vėjo malūnas. Klaipėda, 2010, spalio 20.
- GENIENĖ, Z. Vandens malūnas Kretingoje Birutės g. 17. Vietinės reikšmės architektūros paminklas Kretingoje. Vandens malūnas Birutės gt. 17. Istorinė apybraiža. KMMA, 1980, f. 4, b. 39, p. 3
- KANARSKAS, Julius. Istorinė pažyma Darbėnų vandens malūno pastatui. Darbėnų vandens malūnas. KMMA, 1995, f. 4, b. 361, p. 2.
- KANARSKAS, Julius. Malūnai. Švyturys, 1990, kovo 29, p. 3.
- Malūnas. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, t. 24, p. 179–180. ISBN 978-5-420-01646-6.
- PUIŠIENĖ, Audronė. Restoranas „Vienaragio malūnas“ kuria naują legendą. Pajūrio naujienos, 2009, vasario 13, p. 9.
