Gargždelės (Salantų) kapinių Šv. Barboros koplyčia ir varpinė

Gargždelės (Salantų) kapinių Šv. Barboros koplyčia – veikianti kapinių koplyčia su atskirai stovinčia varpine Kretingos rajone, Imbarės seniūnijoje, Gargždelės kaime. Kapinės įsikūrusios 1,7 km į pietryčius nuo Salantų miesto, tarp kelių  Salantai–Skaudaliai–Nasrėnai  ir Skuodas–Plungė. Priklauso Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijai.

Salantų miestelio kapinės prie senojo kelio į Plungę įrengtos apie XVII a. 1790 m. minimos Salantų dvaro inventoriuje. Jose nuo seno stovėjo Šv. Barboros koplyčia. 1750 m. duomenimis, ji buvusi medinė, su vienu altoriumi, o virš stogo kilo nedidelis kupolas su signatūriniu varpu. Šalia stovėjo varpinė, kurią sudarė keturi ąžuoliniai stulpai su malksnomis dengtu stogeliu, po kuriuo kabėjo nedidelis varpas. Pati varpinė aptaisyta akmeniniu aptvaru.

Kapinėms tapus parapinėmis, klebono Tado Laurinavičiaus (Tadeušo Laurinovičiaus) vadovaujami parapijiečiai Salantų dvarininko, Telšių apskrities maršalkos Leopoldo Gorskio lėšomis 1824 m. pastatė naują erdvią tinkuoto mūro koplyčią su apskardintu mediniu bokšteliu. Koplyčia konsekruota Šv. Barboros titulu. Kapinės aptvertos akmeniniu aptvaru.

Koplyčios eksterjere, virš pagrindinių durų, įmūryta fundacinė lenta, kurioje iškaltas Nalenčo herbas ir abipus jo užrašas lotynų kalba: „Hedificans edificavi domum in habitaculum tuum firmis simum solium tuum in sempiternum. 3. Reg. C. 8. V. 13“. Žemiau – kitas užrašas lotynų kalba: „FUNDATOR HUIUS ECCLESIÆ ILLUSTR. M. D. LEOPOLDUS NALĘCZ GORSKI MARESCH. DISTR. TELSENSIS EQUES ORDINIS TEUTONENSIS CUM AUXILIO PAROCHIANO RUM SALANTENSIUM A. D. 1824“. Vertimas: „Aš statyte pastačiau namus gyventi, tvirčiausią tavo sostą per amžius. 3 Kar 8,13“. „Šios bažnyčios fundatorius Jo šviesybė Leopoldas Nalenč Gorskis, Telšių pavieto maršalka, Teutonų Ordino, padedant Salantų parapijiečiams 1824 Viešpaties metai“.

Koplyčia renesansinio stiliaus, apsidės plano, priekiniu fasadu atsisukusi į Salantų miestą. Ji stovi senesnėje kapinių dalyje. Pamatai sumūryti iš akmenų, sienos –  iš plytų, kurios iš vidaus ir išorės tinkuotos. Fasadus skaido arkos, apskritimo ir pusapvalės formos langai. Priekiniame ir galutiniame fasaduose – keturkampės dvivėrės durys. Galutiniame bažnyčios fasade, virš durų kabo medinis kryžius. Pastato perdangos medinės. Stogas trišlaitis, anksčiau buvo dengtas čerpėmis. Virš jo kyla renesansinis bokštelis su vingraus silueto šalmu. Virš bokštelio ir presbiterijos iškilę kalvio darbo geležiniai kryžiai.

Viduje, virš įėjimo, buvo įrengtas choro balkonas, kurį laiko keturios masyvios mūrinės kolonos, su vargonais. Grindys dengtos lentomis, anksčiau buvo grįstos plytomis. Lubos lenkto skliauto formos.

1827 m. vizitacijos akte pažymėta, kad koplyčioje – trys altoriai, nutapyti ant drobės. Didžiojo altoriaus pirmame tarpsnyje įtaisytas šv. Barboros kankinės paveikslas, antrame – šv. Petro. Evangelijos pusėje (žiūrint į altorių, kairėje koplyčios pusėje) altoriaus pirmajame tarpsnyje – šv. Rozalijos, antrame – šv. Agotos paveikslai. Skaitinių pusės (žiūrint į altorių, dešinėje koplyčios pusėje) altoriaus pirmame tarpsnyje – šv. Roko, o kitame – šv. Izidoriaus paveikslai. Tapytų altorių mensa medinė, ant jos stovi dažytas tabernakulis. Už altoriaus – zakristija, iš kurios pro dvejas duris patenkama į presbiteriją. Ją nuo bažnyčios skyrė melsvai dažytos grotos. Sakykla, kuri įrengta virš klausyklos, – taip pat melsvai dažyta.

Šalia koplyčios, į pietvakarius nuo jos, stovi medinė varpinė, pastatyta XX a. 3 dešimtmetyje. Ji keturkampė, nežymiai į viršų siaurėjanti. Varpinę sudaro tašytų rąstų karkasas, prie kurių vertikaliai prikaltos pusapvalės skersinio pjūvio lentos. Langų angos keturkampės. Stogas keturšlaitis, dengtas skiedromis, o virš jo kyla ornamentais puoštas, ažūrinis kryžius. 1827 m. vizitacinio akto duomenimis, varpinėje buvo du varpai: vienas svėrė 6 akmenis, o antras – 10 svarų. Dar vienas varpas, svėręs 3 svarus, buvo koplyčioje.

Koplyčios dydis, planas, interjero įrengimas bei šalia esanti varpinė leidžia manyti, kad jos fundatoriaus sumanymu čia turėjo būti ne kapinių koplyčia, o bažnyčia, veikianti kaip Salantų parapinės bažnyčios filija. Tai patvirtina ir fundacinėje lentoje esantis užrašas, kuriame pastatas įvardijamas kaip „bažnyčia“ (lotyniškai „ecclesia“).

Nugriovus senąją Salantų bažnyčią, 1906 m. į Gargždelės koplyčią buvo perkelta dalis jos įrangos, o kol Salantuose iškilo laikina bažnyčia,  – vyko ir pamaldos. Vėliau pamaldos čia vykdavo tik per šventes. Kartu su kita įranga koplyčioje atsidūrė 1683 m. pagamintos meniškos stalės – aukšti suolai su atkaltėmis, liaudyje vadinami klaupkomis. Jas puošė pjaustyti ir polichromuoti augalinio motyvo ornamentai, tarp kurių – 16 aliejinės tapybos paveikslų, vaizduojančių šventuosius. Pastačius naująją Salantų bažnyčią, stalės nebetiko prie jos neogotikinio interjero, todėl buvo paliktos koplyčioje.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Gargždelės varpinė neteko 1810 m. Karaliaučiuje nulieto varpo: jį kaizerio kareiviai išgabeno į Vokietiją. 1925 m. A. Bendikas rašė: „<…> Vokiečių kaizeris visiškai apsilpnėjęs, užsakė atiminėti iš visų bažnyčių varpus, paliekant tik po vieną. <…> 1918 metuose <…> ir nuo parakvijos kapų iš Gargždelės atėmė vieną ir paskutinį, (nes ten vienas ir tebuvo) iš seniausių varpų, kurs turėjo arti 300 metų, bet tebebuvo labai maloningo ir garsaus balso, kurs savo maloningu balsu priiminėjo kiekvieną parakvijoną, atkeliaujantį ilsėtis į tą ramybės vietelę <…>“.

Laiko apnaikintą varpinę XX a. 3 dešimtmetyje parapijiečiai perstatė. 1994 m. medinė varpinė tvarkyta, pakeičiant sienų apkalimą ir stogo dangą. Iš kitų Žemaitijos regiono varpinių ji išsiskiria tuo, kad statinį sudaro tašytų rąstų karkasas, prie kurio prikaltos statmenos pusapvalės skersinio pjūvio lentos.

Sovietų valdžiai 1948–1949 m. nusavinant bažnyčių turtą, Šv. Barboros koplyčia su varpine buvo nacionalizuota ir atiduota Salantų valsčiaus (vėliau – Salantų miesto) savivaldybei. 6-ajame dešimtmetyje ja leista naudotis Kretingos kraštotyros muziejui, įrengusiam čia savo fondų saugyklas, kuriose buvo saugomi Salantų apylinkėse surinkti eksponatai. Titulinis Šv. Barboros paveikslas ir puošniosios stalės 1964 m. iškeliavo į Vilnių. Viena stalių dalis eksponuojama Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoje.

Tik prasidėjus Atgimimui, 1989 m. koplyčia ir varpinė grąžintos parapijai. Netrukus buvo restauruojama, prie to daug prisidėjo liaudies menininkas Vilius Orvidas.

Parengė Rita Vaitkienė, 2022

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Gargždelės koplyčia. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [2021 m. vasario 1 d.], [žiūrėta 2022 m. balandžio 6 d.]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Garg%C5%BEdel%C4%97s_koply%C4%8Dia>.
2. KANARSKAS, Julius. Gargždelė. Orvidų sodyba ir Vytauto Didžiojo paminklu besididžiuojantis kaimas. Pajūrio naujienos, 2022 vasario 25, priedas „Žemė ir ūkis“, p. 12–13.
3. VANIUCHINAS, Paulius. Gargždelės kapinės ir šv. Barboros koplyčia. Iš Salantiškis. Nuo Skilandžių iki Salantų [interaktyvus]. [b. l.], [žiūrėta 2022 balandžio 6]. Prieiga per internetą: <http://www.salantiskis.lt/staipsniai/91-gargzdeles-kapines-ir-sv-barboros-koplycia>.