Koplyčios

Koplyčios

Koplyčia – nedidelis katalikų arba anglikonų religinės paskirties pastatas. Koplyčia taip pat vadinama atskira nedidelė patalpa su altoriumi religinėms apeigoms atlikti.

Pavadinimas kilęs iš patalpos, kurioje buvo saugojamas šv. Martyno apsiaustas, pavadinimo (capella). Vėliau taip imti vadinti visi mažesni religinės paskirties statiniai, šventovės.

Koplyčios gali būti tiek atskiri statiniai, tiek ir integruoti į religinės paskirties pastatus (bažnyčias, katedras), arba pasaulietinius statinius (ligonines, įstaigas, universitetus ir kitus).

Lietuvoje nuo seno statyti sakraliniai pastatai yra reikšminga tautos kultūros paveldo dalis. Tai ne tik nuostabūs architektūros kūriniai, bet taip pat neįkainojami mūsų protėvių dvasinės kultūros paminklai, susiję ir su jų buitimi. Visas kaimo žmonių gyvenimas – gimimas, vestuvės, mirtis, kalendorinės šventės ir eiliniai sekmadieniai – buvo susietas su Bažnyčia. Bažnytinės doktrinos Lietuvoje įgijo tautinę formą, susilydė su vietine kultūra ir tradicijomis.

Pagal vietos žmonių pasaulėjautą ir skonį sukurtos Lietuvos koplyčios (taip pat medinės bažnyčios, varpinės) yra sudėtinė Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos zonos sakralinės architektūros dalis.

Istoriniai dokumentai, kuriuose atsispindi senųjų sakralinių pastatų autentiška architektūra, yra XVII–XIX a. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų bažnyčių inventoriai bei vizitacijų aktai. Bažnyčios plėtotę Žemaičių vyskupijoje plačiai aprašė vyskupas M. Valančius.

Liaudies kultūra yra kolektyvinės kūrybos vaisius, pasižymintis pastovumu, konservatyvumu. Tai būdinga ir liaudies architektūrai: sakralinio pastato archetipas yra stabilus, kinta tik sprendimų variantai.

Visada egzistavo ryšys tarp liaudies ir profesionaliosios sakralinės architektūros. Laikui bėgant profesionalioji architektūra vis labiau veikė liaudiškąją.

Lietuvos miestuose ir kaimuose yra daug koplyčių, koplytėlių (dažniausiai – medinių). Jos stovi pakelėse, bažnyčių šventoriuose, bet dažniausiai – kapinėse.

Mažutėse pakelių koplytėlėse pamaldų nebūdavo – čia suklupęs pasimelsdavo užklydęs pakeleivis. Didesnėse šventorių ir kapinių koplyčiose šarvodavo mirusiuosius. Kapinių koplyčiose aukodavo už juos gedulingas šv. Mišias, o šių koplyčių rūsiuose laidodavo kilmingus žmones. Lietuvoje pasitaiko ir ištisų koplyčių kompleksų – Kalvarijų. Medinės koplyčios ir jų ansambliai (Kalvarijos) Lietuvoje buvo itin populiari architektūra. Ji neatskiriamai siejosi su senosiomis kaimo žmonių tradicijomis, laidojimo papročiais.

Koplyčias, taip pat kaip bažnyčias, fundavo dvarininkai ir paprasti parapijiečiai. Ir vienų, ir kitų sakralinių pastatų istorinė lemtis buvo panaši, bet karų, carų priespaudos ir tarybiniais metais koplyčios nukentėjo dar labiau už bažnyčias. Mūsų laikus dauguma jų pasiekė apleistos ir apgriuvusios, nemaža dalis visai neišliko. Daug koplyčių įvairiu metu buvo suremontuotos: naujomis dangomis uždengti stogai, įstatyti šiuolaikiniai durys ir langai, o dar blogiau – lentomis užkalti portikai ir juose įrengti prienaviai. Koplyčių architektūra smarkiai pakito.

Lietuvoje esančios koplyčios neužfiksuotos bažnyčių rejestruose ir jas sunku suskaičiuoti. Autentiškas ar dar mažai pakeistas išlikusių ir neišlikusių koplyčių vaizdas užfiksuotas koplyčių natūros tyrimų medžiagoje bei įvairiuose muziejuose saugomose senose fotografijose.

Daugumos koplyčių statybos laikui nustatyti ir jų istorijai atkurti stinga duomenų, nes istoriniuose dokumentuose apie jas užsimenama mažai.

Koplyčių, dar labiau negu bažnyčių, architektūra konservatyvi. Joje plėtota nedaugelis tradicinių sprendimų, naudoti skirtingi jų variantai. Dauguma koplyčių primityvesnės už bažnyčias, jų kompozicijoje mažiau atsispindėjo stilių poveikis ir labiau išryškėjo lokaliniai savitumai.

Mažiausios, dažniausiai Žemaičiuose aptinkamos, koplytėlės yra stačiakampės, belangės, su vienvėrėmis, retai – dvivėrėmis, didžiąją priekinės sienos dalį užimančiomis durimis. Jas dengia piramidinis, rečiau – dvišlaitis stogelis su kryžiumi. Koplytėlių viduje – mažas altorėlis. Tokios koplytėlės pavyzdys – Imbarėje (Kretingos rajonas).

Kartenos (Kretingos r.) koplyčia – Žemaičiuose paplitusio ištęsto aštuonkampio plano pastato pavyzdys. Jos viename trisieniame gale įrengtas įėjimas, kitame – presbiterija, kurios gale, už altoriaus, yra atitverta zakristija. Tokių koplyčių priekyje išsiskiria puošnios durys. Ypač gražios, dekoruotos ornamentiniais raštais, su ažūriniais drožiniais praturtintu sandriku buvo Grūšlaukės (Kretingos r.) koplyčios durys. Koplyčių šoninėse sienose išdėstyti dideli stačiakampiai (Kartenos) ar pusapskričių (Grūšlaukės) arkų langai. Grūšlaukės koplyčios vidus buvo gausiai dekoruotas augalinių ornamentų polichromine tapyba. Altorius taip pat iliuziškai nutapytas.

Kretingos rajonas, kaip ir visa Žemaitija, yra gausus sakralinio paveldo. Be bažnyčių ir varpinių, čia yra daug koplyčių. Medinės ir mūrinės, stačiakampio ir daugiakampio plano, pasižyminčios įvairių architektūros stilių elementais ar tiesiog vadinamojo tradicinio liaudies stiliaus, didesnės, primenančios bažnyčias, ir mažutės koplyčios bei koplytėlės yra pabirusios po visą rajoną. Didžioji jų dalis stovi kapinėse, kitos iškilusios vietinių gyventojų šventomis laikomose vietose arba pastatytos minint svarbius įvykius ar tam tikromis intencijomis.

2023 m. Kultūros vertybių registre buvo įregistruota Kretingos rajone esančios:

• 125 koplytėlės, iš jų 12-ai panaikinta teisinė apsauga, tad saugomų mažosios architektūros vertybių – 113;
• 6 koplyčios (kapinių).

Kretingos rajone yra keletas koplyčių, kurioms būtina užtikrinti teisinę apsaugą, tačiau dar neparengta apskaitos dokumentacija ir jos į Kultūros vertybių registrą neįrašytos.

Parengė Rita Vaitkienė, 2023

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. [Medos Skersienės atsakymas į Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos užklausą dėl koplyčių], [el. laiškas], 2023-09-21. Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos Kraštotyros ir informacijos skyriaus fondas.
2. JANKEVIČIENĖ, Algė. Lietuvos medinė sakralinė architektūra. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998, p. 5–8, 240–286. ISSN 1392-0316.
3. Koplyčia. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. Atnaujinta 2023 rugpjūčio 10 d. [žiūrėta 2023 m. rugsėjo 5 d.]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Koply%C4%8Dia>.
4. Koplyčios Kretingos rajone. Iš Kretingos r. turizmo informacijos centras [interaktyvus]. [B.d.], [b.l.], [žiūrėta 2023 m. rugpjūčio 30 d.]. Prieiga per internetą: <https://aplankykkretinga.lt/ka-veikti/marsrutai/koplycios-kretingos-rajone/>.