Atnaujinta 2024-12-20
Lukauskių dvaras
Lukauskių dvaro ištakos – buvęs Lukauskių kaimas. Apie XIX a. vidurį, grafams Pliateriams plečiant palivarkinį lažinį ūkininkavimą, Lukauskių kaimas buvo panaikintas ir paverstas palivarku – Kartenos dvaro ūkiniu-gamybiniu padaliniu. Jo gyventojai iškeldinti į kitus dvarui priklausančius kaimus, o sodybos nugriautos.
Naujojo ūkinio vieneto medinė sodyba iškilo kelio į Kretingą kairėje pusėje, Kartenalės I upelio dešiniajame krante. Aplink sodybą abiejuose upės krantuose plytėjo dirbama palivarko žemė, o į pietvakarius nuo dvarvietės driekėsi palivarko miškai ir ganyklos, kurių link vedė tiesus kelias, Alksnos miške susisiekiantis su keliais, pareinančiais iš Kačaičių, Žutautų, Kalno Grikštų ir Baublių. Šiame kelyje per Kartenalę II ties dvarviete buvo pastatytas medinis tiltas.
Kartenalės I upelis nuo palivarko sodybos iki ryčiau esančios santakos su Kartenalės upe buvo užtvenkta ir čia įrengtas nemažas ilgas tvenkinys. Per jo užtvanką nuo kryžkelės su Kretingos–Kulių keliu lankstą darė kito svarbaus šio regiono kelio Kartena–Gargždai atkarpa, nuo Lukauskių einanti Žutautų link. Prie užtvankos, Kartenalės II kairiajame krante, iškilo medinis vienaukštis vandens malūnas su pusrūsiu ir palėpe. Viename pastato gale per visus tris aukštus buvo išdėstyti malimo įrenginiai, o kitame – įrengtas malūnininko būstas.
1859 m. Lukauskių palivarką nupirko bajorė Teklė Višomirska. Taip jis virto nedideliu privačiu dvaru, turėjusiu 655,5 ha žemės, iš kurios 546,25 ha sudarė ariami laukai bei po 54,625 ha – ganyklų ir miško.
Tarp 1881–1884 m. dvarelis atiteko carinės Rusijos armijos atsargos generolui Edvardui Višomirskiui.
Po baudžiavos panaikinimo reformos dvarą oficialiai imta vadinti Lukausko viensėdžiu, kuriame 1901 m. buvo registruoti 8 gyventojai. Jam tebepriklausė kitapus Kartenalės I stovėjęs vandens malūnas, šalia kurio, Pamelnyčia pradėtoje vadinti vietovėje, atsirado pora dvarui pavaldžių valstiečių sodybų.
Po generolo E. Višomirskio mirties dvarelį paveldėjo sūnus Edvardas Višomirskis, šeimos neturėjęs. Ilgą laiką dirbęs dvaruose privačiu muzikos, prancūzų ir lenkų kalbų mokytoju, jis neturėjo deramo supratimo apie ūkininkavimą. Ūkyje jam talkino sena šeimininkė Ona, vadinta Vone, kuri rūpinosi namais, karvėmis, avimis, kiaulėmis bei paukščiais. Ūkio darbus vykdė ir arklius prižiūrėjo bernas Antanas, naujojo pono vadinamas Antoša. Be žemaičiams įprastų naminių paukščių – vištų, žąsų ir ančių, jaunasis E. Višomirskis mėgo auginti kalakutus, namines patarškas (pentardas), povus. Malūno tvenkinyje laikė vėžlius.
1923 m., per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyvenviečių surašymą, dvare buvo registruotas 1 kiemas su 3 gyventojais.
1925 m., vykdant Lietuvos žemės reformą, E. Višomirskiui buvo palikta tik apie 80 ha žemės. Tuo metu jo valdą sudarė dvaro sodyba su vaismedžių sodu, gyvenamuoju namu, klėtimi, tvartais, daržine, jauja (kluonu), žemaičių kraštui būdinga koplytėle ir kt. ūkiniais-pagalbiniais statiniais. Tarp sodo ir Kretingos kelio (dab. Tvenkinio g.) 10 ha plote plytėjo ariamas Ožsodnio laukas. Į rytus nuo jaujos buvo apie 2 ha dydžio taip pat ariamas Ožjaujis.
Šalia sodybos 10 ha plote abipus Kartenalės I driekėsi Lonkalės – smėlingos pievos. Į pietus nuo trobesių buvusi apie 5 ha dydžio krūmais apaugusi ganykla, vadinama Aplouku. Atokiau į pietus nuo sodybos ir Kartenalės I augo apie 10 ha dydžio Beržtvos (Biržtvos) miškelis, o į rytus nuo jo plytėjo kitas, apie 40 ha dydžio, Ganyklalės miškas. Kita, apie 575 ha dydžio, E. Višomirskio valdos žemių dalis 1925 m. valstybės buvo nusavinta ir 1927 m. išdalinta Kačaičių bei Budrių kaimams. Pati dvaro sodyba oficialiai buvo priskirta prie Budrių, o vandens malūnas, kaip ir visa Pamelnyčė, – prie Žutautų kaimo.
Nusavintoje žemėje atsidūręs piliakalnis generolo Petro Šniukštos rūpesčiu perduotas saugoti ir prižiūrėti Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos rinktinės Budrių būriui.
1934 m., po dvarininko E. Višomirskio mirties, jo dvarelį su 79,15 ha žemės nupirko Kretingos apskrities notaras Jonas Kentra.
Atėjus sovietų valdžiai, Kretingos apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 31 d. nutarimu dėl Kartenos valsčiaus Žemės fondo sudarymo, valstybė iš J. Kentros nusavino 49,15 ha žemės, kurią ėmėsi dalinti apylinkės kaimų bežemiams ir mažažemiams.
Po Antrojo pasaulinio karo dvarelio apylinkėje veikė Žemaičių apygardos Kadugio–Buganto kuopos partizanai. 1946 m. birželio 6 d. į rytus nuo dvaro sodybos, šalia tvenkinio į Budrių stribų surengtą pasalą pateko ir buvo sunkiai sužeistas 25-metis Kardo rinktinės štabo narys ir Kadugio kuopos vadas Jonas Žutautas–Ramūnas–Šatkus Rokas.
Dvarui priklausiusiame Alksnos miške prie Kartenalės II upės partizanai buvo įsirengę žeminę. Ją 1949 m. vasario 11 d. apsupus Valstybės saugumo ministerijos (MGB) vidaus kariuomenės 24-ojo šaulių pulko kareiviams ir Kartenos valsčiaus stribams, slėptuvėje buvę Buganto kuopos būrio vadas Vladas Lukauskas–Prutenis, partizanai Vytautas Lukauskas–Plienas ir Antanas Beinoras–Liūtas susisprogdino.
Pokariu Lukauskių dvarelis su 30 ha žemės buvo nacionalizuotas, paverstas valstybinio ūkio dalimi, o 1949 m. priskirtas prie Budrių kaime įkurto Julijos Žymantienės kolūkio.
1950 m. į kolūkį buvo priverstas įstoti ir vienintelis tuometis Lukauskių viensėdžio gyventojas Juozas Eglinskas, valdęs 5 ha žemės, iš kurios 3,37 ha sudarė ariamos dirvos, 1 ha – pievos ir ganyklos, o likusią dalį – nenaudojami plotai (upė, kelias ir pan.).
Vėliau dvarelyje veikė „Aušros“–„Jaunosios gvardijos“–„Žemaitijos“ kolūkio gamybinis padalinys.
1966 m. sodyboje dar stovėjusi koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos skulptūra netrukus buvo nugriauta. Vėliau sunaikinti ir kiti sodybos statiniai. Išliko tik keletas senų medžių, juosiančių dvarvietę.
Sovietmečiu Lukauskių viensėdis visiškai dingo iš oficialių dokumentų, o vietovė susiliejo su Budrių kaimu. Kitapus Kartenalės upės stovėjusiame senajame mediniame vandens malūne 1968 m. dar tebebuvo visi įrenginiai. Vėliau tvenkinys buvo nuleistas, o malūnas ir pora už jo stovėjusių sodybų nugriauta. Ši dvaro dalis priklauso Žutautų kaimo Malūno gatvei.
Parengė Rita Vaitkienė, 2023
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI
- KANARSKAS, Julius. Išnykę Lukauskių kaimas ir dvaras. Pajūrio naujienos. 2023, rugpjūčio 23 d. Priedas „Žemė ir ūkis“, p. 10–11.
