Jokūbavo dvaras

XVII a. Kartenos dvaras su Babrūnės kaimu priklausė Sapiegų giminei, apie XVIII a. pirmąją pusę – Onai Sapiegaitei-Masalskienei, 1766 m. dvarą iš jos nupirko Jokūbas Nagurskis.

Oficialia Jokūbavo miestelio įkūrimo data laikoma 1777 m. birželio 8 d., kai Jokūbas Nagurskis pasirašė privilegiją, kuria paskelbė, jog kuriamas miestelis (Jokūbavas oficialiai miesteliu buvo laikomas iki 1945 m.).

Dvaras, bažnyčia ir miestelis įsteigti 1776–1779 m. Babrūnės kaimo žemėje. Naujoji vietovė pavadinta jos įkūrėjo Žemaičių kunigaikščio pakamario Jokūbo Nagurskio vardu.

1780–1790 m. pastatyti mūriniai tvartai, sandėlis, tarp kurių įrengta turgavietė, vėliau iškilo mediniai rūmai ir kiti pagalbiniai ūkiniai pastatai. 1777 m. karalius Stanislovas Augustas leido rengti savaitinius turgus.

Kas valdė iki 1846 m., tikslių žinių nėra išlikę. XIX a. pirmajame ketvirtyje dvarą dar valdė Joana Žukauskienė (Nagurskytė). XIX a. antrajame ketvirtyje Mišučių ir Jokūbavo dvarus jau valdo Parčevskių giminė. Apie 1865 m. savo šeimos rezidenciją Konstantinas Parčevskis (1843–1902, tituluojamas dvaro patarėju) iš Mišučių perkėlė į Jokūbavo dvarą. Tuomet dvaro žemės pradėtos tvarkyti intensyviam ūkininkavimui. Dvarininkas įveisė žirgyną, diegė naujoves. 1890 m. K. Gukovskis knygoje „Telševskij ujezd“ („Telšių apskritis“) Jokūbavą pristato kaip vieną pavyzdingiausių Telšių apskrities ūkių: „Jokūbavo dvaro savininkas – racionalaus ūkininkavimo pavyzdys. Tai retas atvejis, kai protingai suderinama žemės ūkio teorija su praktika. Esant pačioms nedėkingiausioms dirvos ir klimato sąlygoms, p. Parčevskis sugebėjo sutvarkyti ūkį taip, kad iš jo gauna garantuotas ir pastovias, nors ir nedideles pajamas. Jis išsinuomojo kaimyninio Gargždų dvaro žemes, kurių savininkai turėjo daug nuostolių, ir netrukus gavo nemažai pelno. <…> Pas p. Parčevskį tiksliai apskaičiuota, kiek pieno duoda kiekviena karvė, sufaryta detali karvių ir arklių genealogija, apskaičiuotas pagalbinių žemės ūkio šakų, kurioms jis teikė daug reikšmės, pajamingumas. Jo gyvuliai ir paukščiai (nepaprasto didumo vištos, kalakutės, antys) žinomi jau visoje Lietuvoje ir naudojami veislės pagerinimui net už apskrities ir gubernijos ribų“.

K. Parčevskis nuomojo Gargždų ir Lapių dvarų žemes, greta tradicinės grūdininkystės daug dėmesio skyrė pieninei gyvulininkystei, arklininkystei, kiaulininkystei, taikė daugialaukę sėjomainą. Konstantino Parčevskio valdymo metu Jokūbavas tapo savarankišku dvaru.

1892 m. duomenimis, bendras Jokūbavo plotas – 1289 dešimtinės, iš to ploto miškas užėmė 224 dešimtines, Jokūbavo miestelis – 59 dešimtines. Visi dvaro naudmenys sąlyginai suskirstyti į 3 dalis. Tuo metu užveistas 3 dešimtinių ploto sodas: apie 600 jaunų ir vidutinių obelų.

1902 m. mirus Konstantinui Parčevskiui, Jokūbavo valdas pasidalino sūnūs: vyriausiajam Vincentui teko Jokūbavas, Karoliui – Stončių palivarkas, jauniausiajam Kazimierui – turto dalis pinigais. Vincentas tęsė tėvo įsteigtas ūkininkavimo tradicijas. Jo laikais pagrindinė ūkio šaka buvo grūdininkystė, pagalbinės – pieno gyvulininkystė, arklininkystė, kiaulininkystė. Visi galvijai buvo olandiškos veislės, dauguma arklių – trakėnai. Greta dvaro rūmų buvo užveistas didelis vaismedžių sodas, kuriame augo apie 600 obelų. Vincentas, kaip ir tėvas, už racionalų ūkininkavimą ne kartą buvo giriamas spaudoje.

1903 m. nurodoma, kad pastatai tvarkingi, daug mūrinių, o mediniai yra ant aukštų akmens mūro pamatų su mūro stulpais. Tuo metu pastatai buvo apdrausti Kauno Savitarpio draudimo bendrovėje.

Jokūbavo miestelis, dvaras, bažnytėlė – tarsi atskiros dalys, tačiau praeityje sudarė vieną visumą. Tai lėmė, kad nors šios valdos ir pereidavo iš vienos giminės kitai, tačiau 1777–1926 m. visuomet išlikdavo viename ūkiniame vienete.

Jokūbavo dvaro valdos ribojosi: vakaruose su Petrikaičių, Būdviečių kaimais ir Kretingos grafo Tiškevičiaus dvaru; šiaurėje su Laumelių ir Mišučių kaimais; rytuose – su Raguviškių kaimu ir Kretingos grafo Tiškevičiaus dvaru; pietuose su barono Renne Gargždų dvaru.

Jokūbavo dvaro centras įsikūręs kiek autonomiškai nuo miestelio – šiaurinėje sankryžos skiltyje. Dvaro ūkinė dalis kiek nutolusi nuo reprezentacinio rūmų pastato, sudaro kompaktišką pastatų grupę.

Iš 28 įvairios paskirties pastatų net 8 buvo gyvenami: vienas naudojamas mokyklai, gyvenamasis pastatas iš rąstų, dengtas gontais, gydytojo trobelė iš rąstų, dengta šiaudais.

1925 m. abipus kelio į Raguviškius minimi du mūriniai pastatai išlikę iki šių dienų. Vienas jų įvardytas kaip klėtis, kitas taip pat vadintas „klėtimi“. Lietuvos ir Klaipėdos krašto pirklių jie buvo naudojami kaip prekių sandėliai. Vienas jų, buvęs kelio į Raguviškius dešinėje, prie tvenkinio, priskiriamas prie seniausių (skliautuotos lubos, krovinių pakėlimo anga). Kitas pastatas – kelio kairėje išmūrytas iš mišraus akmens ir plytų mūro. Šie pastatai statyti greičiausiai apie 1780–1790 m.

Gyvenamasis namas buvęs medinis, didelis, atbulos L raidės formos. Ilgojoje raidės dalyje buvo didelis salonas ir valgomasis kambarys, naudojami tik vasarą, nes buvo nešildomi. Kitoje salono ir valgomojo pusėje buvo trys mažesni kambariai: salonėlis, valgomasis-darbo kambarys ir pono kambarys. Gale namo – ilga medinė vynuogėmis apaugusi veranda, iš jos – durys į namą. Atvirkščios L raidės užlenkime buvo trys kambariai, kuriuose gyveno kas nors iš giminių. Raidės įlinkime buvo didžiulis kambarys cementinėmis grindimis, vadinamas kredensu. Dalį šio kambario užėmė duonkepė krosnis, kitą dalį – didžiulis ąžuolinis stalas. Šeštadienio vakarais už stalo sėdėdavo šeimininkas ir išmokėdavo algas darbininkams. Trumpojoje dalyje buvo tarnaičių kambarys, virtuvė, skalbykla, „mašinarnė“ (čia separuodavo pieną) ir keletas sandėliukų. Po šia namo dalimi buvo gilus rūsys, į kurį vedė durys, esančios virtuvės grindyse. Tarp kredenso ir virtuvės buvo nedidelis prieangis ir durys į mažąjį kiemelį. Vaikščiojama buvo būtent pro šias duris. Durimis iš verandos ir dar vienomis iš didžiojo valgomojo, puoštomis keturiomis medinėmis kolonomis, naudojosi tik svečiai.

Pietinėje namo pusėje buvo vaismedžių sodas, šiaurinėje – vėduoklės formos parkas su 5 alėjomis. Šiame parke buvo aikštelė, kurioje jaunimas rengdavo gegužines.

Tarp namo ir parko žaliavo pievelė, jos viduryje buvo gyvatvore apsodintas gėlių darželis. 1991 m. rugsėjo 29 d. šio darželio vietoje Klaipėdos Aukuro draugijos rūpesčiu pastatytas paminklas Lietuvos prezidentui Aleksandrui Stulginskiui (architektas Edmundas Giedrimas, skulptorius Motiejus Narbutas).

Rytinėje namo pusėje buvo mažasis kiemas, pro jį vingiavo upelis, iš kurio buvo semiamas vanduo daržams ir „inspektams“ laistyti. Dabar upelio jau nebėra. Už upelio buvo mažesnis namas, vadinamas palivarku. Jame buvo dviejų kambarių butas, kurį nuomodavo pradžios mokyklos mokytoja, bernų kambarys, mėsos rūkykla ir dar keli kambariai. Toliau – didysis kiemas. Iš jo darbininkai išeidavo ar išvažiuodavo į laukų darbus. Vienoje kiemo pusėje stovėjo mūrinis tvartas, kitoje – svirnas (palivarkas, tvartas ir svirnas tebėra išlikę). Didžiojo kiemo gale buvo arklidės, klojimas, kumečių gyvenami namai, lentpjūvė. Kiek toliau – bažnyčia, klebonija, kapinaitės.

Netoli dvaro rūmų, Stončių ir Kumponų kaimuose, buvę pastatyti ūkiniai pastatai ir kumetynai. Minijos ir senų ąžuolų link nuo šlaito vedė netašytų akmenų laiptai, kuriuos jokūbaviškiai pavadino Meilės laiptais.

Vienas iš ten tebeaugančių ąžuolų ypatingas: jis išsišakoja į du kamienus, kurie viršūnėje vėl suauga į vieną. Ąžuolo apimtis – per 4 metrus, jo amžius – apie 600 metų. Netoli ąžuolų ir laiptų išliko buvusio Stončių palivarko svirno pamatai ir arkinis rūsys.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje V. Parčevskis su šeima pasitraukė į Rusiją. Dvarą 1915–1918 m. administravo vokiečių valdžia. Po karo Parčevskiai ūkį rado nuniokotą: dirvos nualintos, pastatai neremontuoti, vaismedžių sodas – išretėjęs.

Iki 1920 m. reformos beveik visos 33 Jokūbavo kaimo sodybos priklausė Jokūbavo dvarui ir mokėjo tam tikrą činčo mokestį, V. Parčevskiui priklausė 1054 ha dirbamos žemės, miškų, pievų ir ganyklų. Valstybė nusavino mišką ir didžiąją dalį dirbamos žemės, palikdama tik 150 ha. Likusią žemę išdalijo savanoriams, kumečiams ir mažažemiams.

1922 m. mirus V. Parčevskiui, dvarą paveldėjo žmona Marija (Jasevičiūtė) ir duktė Felicija. Ištekėjusi už Grabševskio, 1926 m. duktė dvarą už 120 tūkst. litų pardavė buvusiam Lietuvos prezidentui Aleksandrui Stulginskiui.

1926 m. Jokūbave buvo vykdyta žemės reforma, kurios metu dvaras buvo išparceliuotas. Dalis dvaro žemių buvo priskirta Petrikaičių kaimui, o kita dalis pavadinta Suktinių kaimu ir išdalinta kariams savanoriams, bežemiams, mažažemiams ir kt. Sodyba su 150 ha žemės palikta paskutinio savininko Vincento Parčevskio (1870–1922) našlei Marijai Parčevskai ir dukrai Felicijai. Ištekėjusi už lenkų bajoro Grabševskio, duktė 1926 m. dvarą pardavė Aleksandrui Stulginskiui, o pati su motina išvyko gyventi į Lenkiją.

1927–1941 m. Jokūbavo dvare ūkininkavo antrasis tarpukario nepriklausomos Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis (1885–1969): pats veždavo į Kretingos turgų bulves, javus, sėdėdamas ant vežimo laukdavo pirkėjų. A. Stulginskis savo ūkyje diegė naujausią ūkininkavimo technologiją ir sukūrė pavyzdinį ūkį.

1941 m. dvare apsigyveno rusų kariai. Birželio mėnesį Aleksandras ir Ona Stulginskiai kartu su Karoliu Parčevskiu bei jo žmona Elena buvo ištremti į Sibirą. Elena ten ir mirė, Karolis 1944 m. grįžo pas gimines į Lenkiją. Į Lietuvą sugrįžti jam nebuvo leista. Jis mirė 1957 m.

Apie 1995 m. buvo nugriautas dvaro gyvenamasis namas.

Stončių ir Kumponų kaimų žemes susigrąžino Parčevskių palikuonė Danutė Ogden Vels: jos nurodymu buvo užtvertas kelias į buvusį dvarą. Jos motina Marija Dymšaitė-Ogden, Karolio ir Elenos Parčevskių anūkė, prie kelio, skiriančio Kumponų ir Šašaičių kaimus, pastatė medinį kryžių, nes buvo pažadėjusi savo motinai: jei atgaus jų žemę, pastatys kryžių.

Virtuali Jokūbavo dvarvietės panorama.

Jolanta Klietkutė, 2012

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Buv. dvaro sodybos fragmentai. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus] [žiūrėta 2012 m. kovo 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=316&lang=lt>.
2. JOCYS, Virginijus. Jokūbavo dvaro sodybos istoriniai tyrimai. Vilnius, 1995, p. 3, 5, 6, 9–10, 13. – Mašinraštis.
3. Jokūbavas. Iš Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, t. 2, p. 124.
4. KANARSKAS, Julius. Bajorų Parčevskių pėdsakai Kretingos žemėje. Švyturys, 1999, kovo 3, p. 3.
5. KAREČKAITĖ, Aldona. Jokūbavas minės 230 metų jubiliejų. Pajūrio naujienos, 2007 rugpjūčio 14, p. 4
6. KVIKLYS, Bronius. Mūsų Lietuva. Vilnius: Mintis, 1991, t. 4, p. 262.
7. SEMAŠKAITĖ, Ingrida. Jokūbavas. Iš Lietuvos dvarai. Vilnius, 2009, t. 1, p. 112-113. ISBN 978-9986-509-98-1.
8. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Jokūbavo apylinkėse dar menama bajorų Parčevskių giminė. Pajūrio naujienos. 2009, liepos 3, p. 13.
9. ŠUKEVIČIUS, Kostas Rimantas. Jokūbavo dvarvietė [interaktyvus]. Iš Lietuva panoramose. [Vilnius]: Panoramas.lt; UAB „Modernių elektroninių technologijų komunikacijos“, 2006 [žiūrėta 2012 m. rugsėjo 18 d.]. Prieiga per internetą: <http://panoramas.lt/m_katalog.php?p_id=2000&lg=2>.
10. ГУКОВСКИЙ, Kонстантин. Тельшевскiй уѣздъ. Ковна, 1890, p. 27–28.