Šv. Antano rūmai

Šv. Antano rūmai yra Kretingoje, Vilniaus g. 6, tarp II-ųjų senųjų miesto kapinių ir Lurdo bei Pastauninko upelio. Visas pavadinimas – Kretingos bernardinų vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios statinių komplekso Šv. Antano rūmai. Kiti pavadinimai: Šv. Antano namelis, Amerikonų rūmai, Šv. Antano kolegija, institutas.

Pastatas raudonų molio plytų mūro, monumentalios, simetriškos kompozicijos, dviejų aukštų, su šoniniais trijų aukštų rizalitais ir cokoliniu aukštu, atskirą aukštą sudaro pusrūsis. Pamatas akmens-plytų mūro. Stogo forma šlaitinė, sudėtingos konfigūracijos, valminė. Aukštų planas mišrios struktūros, atskirose dalyse salinis, kitur – koridorinis. Fasadų architektūrinis sprendimas – moderno sprendimo visuma, p.v. ir p.r. fasaduose – erkerinės iškyšos.

Popiežiaus Pijaus XI nurodymu, 1931-ieji metai buvo paskelbti šv. Antano Paduviečio garbei, minint 700-ąsias jo mirties metines. Atsižvelgę į šventojo troškimą būti misionieriumi, Kretingos broliai pranciškonai nusprendė šv. Antano garbei pastatyti jubiliejinį monumentą – misionierius rengiančią švietimo įstaigą. 1932 m. buvo pastatyta berniukams skirta gimnazija su bendrabučiu, pavadinta Šv. Antano misijų kolegija. Gimnazijos statybą aukomis rėmė išeivijos lietuviai, todėl atsidėkodami jiems pranciškonai pasiryžo pastatyti moderniai įrengtus prieglaudos namus, kuriuose galėtų apsigyventi iš užsienio grįžtantys senyvo amžiaus tautiečiai.

Prieglaudos namai pradėti statyti 1933 m. Lietuvos pranciškonų brolijos provincijolo Augustino Dirvelės iniciatyva. Darbams vadovavo inžinierius Rapolas Žigas, statybas finansavo JAV lietuviai, joms pabaigti pranciškonai ėmė paskolų iš bankų.

1934 m. lapkričio 11 d. prieglaudos namai pašventinti ir iškilmingai atidaryti, pavadinti Šv. Antano rūmais. Atidarymo šventėje dalyvavo Klaipėdos teatro aktoriai P. Bručkienė ir P. Bručkus.

Pastato, tuo metu dar vadinto Amerikonų rūmais, pirminė paskirtis – prieglauda per Pirmąjį pasaulinį karą į JAV emigravusiems ir senatvėje į Lietuvą sugrįžusiems tautiečiams, kurie prisidėjo prie pranciškonų Šv. Antano misijų kolegijos statybos, klierikų išlaikymo, materialiai ir dvasiškai rėmė Lietuvos pranciškonus. 1933 m. iš Amerikos buvo sugrįžę 5 lietuviai, kurie laikinai gyveno mieste pasamdytuose butuose, iš vienuolyno gavo visą išlaikymą. Pabaigus statybas jie persikėlė į Šv. Antano rūmus. Globotiniai už 10 tūkst. litų vienkartinį mokestį gaudavo visą išlaikymą iki gyvenimo pabaigos, atskirą kambarį ir vietą parapijos kapinėse. Tačiau tuo metu Europoje jau tvyrojo karo nuojauta, tad daugiau tautiečių iš JAV į Lietuvą grįžti neskubėjo. Pastate prisiglaudė apie 10 senelių iš Lietuvos, kuriuos prižiūrėjo pranciškonų vienuolės. 1935 m. pabaigoje kartu su aptarnaujančiuoju personalu (seserimis pranciškonėmis) prieglaudoje gyveno 18 žmonių.

Šv. Antano rūmai buvo didžiausia ir moderniausia prieglauda ne tik Kretingoje, bet ir tuometinėje Lietuvoje, įrengta pagal aukščiausius to meto inžinerijos laimėjimus: labai erdvi, joje įrengta kokybiška šildymo sistema, įvestas vanduo, kanalizacija, įrengtos vonios, pastatas elektrifikuotas (elektra tiekiama iš elektrinės prie gimnazijos tvenkinio). Kiekvienam globotiniui numatytas atskiras kambarys, gyventojai galėjo valgyti bendroje valgykloje arba atskirai savo kambariuose. Buvo didelė susirinkimų salė, virtuvė, valgykla, biliardo kambarys, bažnytinių drabužių siuvykla, koplytėlė ir 60 gyvenamųjų kambarių. Koplytėlėje, dekoruotoje dailininko Jono Mackevičiaus, nuolat buvo Švenčiausiasis Sakramentas, kasdien švenčiamos šv. Mišios. Šalimais – keturi ligonių kambariai, turintys sienose langą į koplytėlę. Iš šių kambarių pro langą galima buvo matyti altorių, klausyti šv. Mišių, priimti Švč. Sakramentą.

Kadangi didžiulis pastatas stovėjo apytuštis, nuspręsta kiek praplėsti jo paskirtį: pirmajame aukšte įrengta salė, skirta Pranciškonų gimnazijos moksleivių reikmėms, tačiau ja galėjo naudotis ir miestiečiai – buvo rodomi tuo laikotarpiu populiarūs kino filmai su garsiais to meto kino aktoriais. Salė buvo svarbus miesto kultūros židinys. Priešingame pastato gale įrengta pranciškonų rėmėjo Masačiūsetso valstijos (JAV) Lawrence lietuvių parapijos klebono kun. Pranciškaus Juro padovanota moderni spaustuvė ir knygrišykla, įsikūrė pranciškonų spaudos administracija. Nuo 1936 m. čia A. Dirvelės rūpesčiu buvo spausdinamos knygos bei religinio turinio leidiniai „Pranciškonų pasaulis“, „Šv. Pranciškaus varpelis“, „Sursum corda“, „Misionierius“, „Bitininkas“, „Kretingos R. K. parapija“, kalendorius žinynas „Misijų metraštis“, Šv. Antano misijų kolegijos rėmėjams skirtas „Šv. Antano kalendorius“ ir kt. Spaustuvėje buvo leidžiamos ir knygos.

Šio pastato ketvirtajame aukšte, kampiniame bute, kurio langai vėrėsi į Vilniaus gatvę ir kapines, 1936–1940 m. iki sovietinės okupacijos pradžios gyveno Kretingos pranciškonų gimnazijos mokytojo Juozo Gedgaudo šeima (sūnūs žymūs Lietuvos veikėjai: muzikologas, eseistas Edmundas bei radiologas Eugenijus).

Iki 1939 m. Kretingos mergaitės mokėsi Klaipėdoje. Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, Šv. Antano rūmuose įkurtos Pranciškonų gimnazijos mergaičių klasės, kurios veikė iki 1940 m. Buvo planuojama nuo 1940 m. rudens Šv. Antano rūmuose įkurti bendrabutį-pensionatą mergaitėms, kuriam būtų vadovavusios seserys pranciškonės.

1939 m. vyko derybos su savivaldybe Šv. Antano namelyje įkurdinti miesto ligoninę.

1940 m. viduryje, Lietuvą okupavus sovietinei armijai, pastatas nacionalizuotas, jame įsikūrė NKVD pasienio kariuomenės 105-osios rinktinės štabas. Rūmų koplyčia buvo paversta raudonuoju kampeliu. Rūsiuose ir pirmajame aukšte įrengta areštinė, kurioje buvo tardomi sulaikyti žmonės, vėliau išvežami į kalėjimus. Pastato teritorija aptverta aukšta aklina tvora, apraizgyta spygliuota tvora. Nedideliuose rūsio languose įstatytos grotos, patys langai užkalti aklinai, kad į vidų patektų kuo mažiau šviesos ir kaliniai prarastų paros laiko orientaciją. Nedidelėse patalpose uždarydavo po 10–12 žmonių, tardymai dažniausiai vykdavo naktimis. Nežinia kiek iš viso buvo kamerų, atrastos mažiausiai keturios.

1940–1941 m. šiame name buvo kalinami ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę: šauliai, buvę karininkai, labiau išsilavinę žmonės. Didelę dalį kalinių sudarė mėginusieji pereiti sieną ir patekti į tuometinį vokiečių užimtą Klaipėdos kraštą bei Klaipėdos krašte pas ūkininkus dirbę karo belaisviai lenkai, belgai, prancūzai, perbėgę į Lietuvą. Manoma, kad šioje areštinėje kalėjo 23 Rainių kankiniai. Iš viso rūsiuose galėjo būti kalinama per 300 žmonių.

Nuo 1939 m. tėv. Augustinas Dirvelė buvo Pajūrio vienuolyno vikaru. Susirūpinęs vienuolyno likimu, 1940 m. vasarą sugrįžo į Kretingą, tačiau iš karto saugumo buvo suimtas ir įkalintas Šv. Antano rūmų rūsyje, vėliau perkeltas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą.

1989 m. remontuojant pastatą, rūsiuose po tinko sluoksniu aptikti sienose įvairiomis kalbomis įrėžti užrašai (vardai, pavardės, gyvenamųjų vietų pavadinimai, įkalinimo priežastys).

1941 m. birželio 22 d. Kretingą užėmę hitlerininkai kalinius paleido, įrengė kažką panašaus į ekspoziciją, kurioje eksponavo enkavėdistų paliktus žiaurių kankinimų pėdsakus. Šv. Antano rūmuose įsikūrė hitlerinė civilinė apskrities administracija, rūsiuose buvo kalinami nespėję pabėgti tarybiniai aktyvistai ir žydų tautybės asmenys, kurie vėliau buvo sušaudyti Kvecių miškelyje bei Kretingos žydų kapinėse. Daugiau kalinių nebuvo, ir areštinė uždaryta.

Kelerius pokario metus Šv. Antano namelyje vėl buvo įsikūrusi kariškių įgula, rūsiuose vėl veikė areštinė, kurioje, spėjama, buvo kalinami ne sulaikytieji, o prasikaltę kareiviai.

Iki 1970 m. Šv. Antano rūmai Kretingos visuomenei tarnavo kaip kultūros centras, salėje vykdavo koncertai, visuomeniniai renginiai, buvo kino teatras „Audra“, viršutiniuose rūmų aukštuose buvo įsikūrusi Kretingos rajono valdžia: apskrities ir rajono partinės, valstybinės įstaigos.

1990 m., atkūrus nepriklausomybę, Šv. Antano rūmuose dirbo pirmoji demokratiškai išrinkta Kretingos rajono taryba.

1991 m. pranciškonams buvo grąžinti 1-asis ir 3-asis Šv. Antano rūmų aukštai, 2-ajame laikinai liko valdžios įstaigos. Susigrąžintose patalpose pranciškonai įsteigė Kretingos katalikiškąją mergaičių kolegiją. 1995–2005 m. čia veikė Šv. Antano religijos studijų institutas prie Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto.

Keletą metų pastatas stovėjo nenaudojamas. Buvo minčių grąžinti jam pirmykštę paskirtį – įrengti senelių globos namus, buvo ketinimų steigti evangelizacijos centrą ar perduoti Bažnyčios organizacijoms.

2009 m. Šv. Antano namelyje įsikūrė VšĮ Pranciškonų gimnazija.

2009 m. atliekant Šv. Antano namelio 7 m pločio ir 23 m ilgio salės remontą, meistrai atidengė raudonų plytų mūrą, atvėrė arkinius skliautus. Nuo sienų nuėmus sovietinių laikų tinką, aptiktos ir trys statybos metu suformuotos nišos. Aptikta netikėtų inžinierinių sprendimų: užmūrytos ventiliacijos angos, kurių funkcija šiandien nėra aiški. Po renovacijos salė pritaikyta kultūriniams renginiams: įrengtas profesionalus apšvietimas, 10 m ilgio scena, ložė, tinkamą akustiką užtikrinančios banguotos lubos. Modernumas suderintas su autentika, patalpoje palikta atidengta raudonų plytų siena. Salė naudojama VšĮ Pranciškonų gimnazijos ir parapijos bendruomenės reikmėms.

2010 m. baigti Šv. Antano rūmų restauravimo darbai: beveik visas pastatas atnaujintas, įrengta 16 klasių su naujausia technika, gimnastikos ir sporto salės su specialia grindų danga, renginių salė su scena, užkulisiais, balkonu, 43 nešiojamų kompiuterių skaitykla, keramikos, teatro studijos, dvejos drabužinės su asmeninėmis spintelėmis, 8 dušai, koplyčia, kavinė-valgykla „Geroms“. Pietinės pastato dalies pirmajame aukšte įsikūrė spaustuvė „Tomo reklama“, vairavimo mokykla, „Argus“ saugos tarnyba.

2011 m. pašventinta restauruota, į istorinę vietą sugrąžinta (buvusi ir prieglaudos, ir kolegijos bei instituto laikais) rūmų koplyčia. Pirmąsias šv. Mišias kartu su broliais pranciškonais aukojo Telšių vyskupas Jonas Boruta. Koplyčioje pakabintas kryžius vienuolyne buvo saugomas nuo seno. Altoriaus eskizą, atsižvelgdami į kanonus, kūrė broliai pranciškonai Carlo Bertagnin ir Paulius Vaineikis, pagamino meistras Tomas Pocius iš Darbėnų. Koplyčios restauravimą finansavo Lietuvių katalikų religinė šalpa iš JAV.

Pranciškonų vienuoliai kartu su gimnazijos vadovybe planuoja Šv. Antano namelio rūsiuose įrengti muziejų su rezistencijos, genocido ir gimnazijos istorijos ekspozicija.

Šv. Antano rūmų pastatas turi architektūrinę, istorinę ir memorialinę reikšmę. 2003 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, pripažintas valstybės saugomu objektu, 2008 m. paskelbtas kultūros paminklu. Unikalus objekto kodas: 27504. Priklauso Kretingos bernardinų vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios statinių kompleksui.

Jolanta Klietkutė, 2014

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. BENIUŠIENĖ, Irena. Rengiamos instituto „laidotuvės“. Pajūrio naujienos, 2005, birželio 10, p. 1.
2. BENIUŠIS, Romualdas. Ar atkursime Šv. Antano rūmų salės kultūrinę aurą? Pajūrio naujienos, 2013, gruodžio 20, priedas „Mūsų žmonės“, p. 16.
3. BENIUŠIS, Romualdas. Ko liūdi Šv. Antano namelio pieta? Pajūrio naujienos, 2013, lapkričio 15, p. 4.
4. JABLONSKIS, Ignas. Istorijai reikia tikslumo. Švyturys, 1989, liepos 18, p. 4.
5. JOMANTAITĖ, Diana. Duris atvėrė istorinė salė. Pajūrio naujienos. 2010, kovo 16, priedas „Vakarų Lietuva“, p. 10, 12.
6. JOMANTAITĖ, Diana. Į rūmus sugrąžinta istorinė koplyčia. Pajūrio naujienos, 2011, kovo 4, p. 1.
7. JOMANTAITĖ, Diana. Šv. Antano namelyje – gimnazistų klasės. Pajūrio naujienos, 2008, sausio 9, p. 4.
8. JOMANTAITĖ, Diana. Šv. Antano namelyje – modernūs pokyčiai. Pajūrio naujienos, 2008, lapkričio 28, priedas „Kuprinė“, Nr. 11 (157), p. 2.
9. KANARSKAS, Julius. Apie ką pasakoja „Šv. Antano namelio“ sienos. Švyturys, 1989, birželio 13.
10. KANARSKAS, Julius. Iš Kretingos apskrities istorijos. Švyturys, 1996, liepos 20, p. 4.
11. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 196–197.
12. KANARSKAS, Julius. Liudija Švento Antano namelis. Klaipėda, 2000, birželio 17, p. 18.
13. KANARSKAS, Julius. Pranciškonų netektys ir sugrįžimas. Pajūrio naujienos, 1994, spalio 21, p. 4.
14. KONTRIMAS, Justinas. Kas Kretingoje įkūrė gimnaziją? Švyturys, 1991, balandžio 3.
15. Kretingos istorijos fragmentai. Žemaičių žemė, 2005, Nr. 3, p. 21.
16. MENDEIKA, Aistas. Rūsio sienose įrėžti tragiškų likimų pėdsakai. Švyturys, 2014, kovo 26, p. 1, 7.
17. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Restauratoriai laukia Šv. Antano rūmų nuotraukų. Pajūrio naujienos. 2009, rugsėjo 22, p. 3.
18. Šv. Antano rūmai. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus] [žiūrėta 2014 m. balandžio 28 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=27504&lang=lt>.
19. Tėvo Augustino laiškas Amerikonams. Šv. Pranciškaus varpelis, 1933, Nr. 12, p. 369.
20. VAŠKYS, Justinas. Šv. Antano rūmai. Iš Pranciškonai Kretingoje. Kretinga: Pranciškonų leidinys, 1940, p. 104–105.