Senosios Įpilties piliakalnis I

Piliakalnio aikštelė ovali, pailga š. r.–p. v. kryptimi, yra 60×40 m dydžio, užima 0,5 ha plotą. Ją žiedu nuo sausumos pusės juosia 8–10 m aukščio ir 36–40 m pločio galingas pylimas, o nuo upės pusės – 3 m aukščio ir 15 m pločio pylimas. Dėl ratu juosiančio pylimo aikštelė primena dubenį. Pylimo viršuje yra 3 m pločio ir 0,6 m gylio griovys, kuris seniau buvo gilesnis ir platesnis. Šlaitai statūs, 6–10 m aukščio. Vakariniu piliakalnio šlaitu tarp upelio slėnio ir pylimo eina kelias į pilį, o šiaurinėje papėdėje plytėjo senovės gyvenvietė, apimanti 5 ha plotą. Kita senovės gyvenvietė buvo į šiaurę nuo Alkos kalnu vadinamos kalvos, ant kurios veikė pagonių šventvietė – alka. Manoma, jog pagoniškos apeigos buvo atliekamos ir ant Aukuru vadinamo akmens, kyšančio iš Graistupio šlaito priešais Marijos kalnelį. Prie Šventosios ir Įpilties (Juodupio) veikė pora kapinynų, kuriuose mirusiuosius laidojo sudegintus ir nedegintus. Vienas kapinynas sunaikintas kasant gruntą ir statant fermas, o antrojo vietoje vėliau buvo įrengtos kaimo kapinaitės, vad. Maro, Karių kapeliais.

Piliakalnį I tūkstantm. po Kr. supylė šiose žemėse gyvenę kuršiai, kurie ant jo pastatė medinę pilį. Pilis priklausė kuršių Duvzarės žemei, X–XIII a. buvo svarbus Kuršo gynybos taškas, saugojęs Duvzarės pietinę sritį. Manoma, kad pagrindinę pilį iš šiaurės pusės dengė pora mažesnių pilių, kurių viena stovėjo prie Šventosios upės, ant Karių kalnu vadinamo piliakalnio, o kita buvo įrengta Graistupio ir Įpilties (Juodupio) santakoje, Marijos kalneliu vadinamojoje aukštumoje. Įpiltis (Empilten) pirmą kartą paminėta 1253 m. balandžio 5 d. Kuršo vyskupo Heinricho rašte Livonijos ordino magistrui dėl pietinio Kuršo žemių pasidalijimo. Pagal šį dokumentą Įpiltis atiteko Livonijos ordinui. 1261 m. Įpilties kuršiai sukilo: remiami žemaičių, puldinėjo Livonijos ordiną, trukdė sausumos keliais susisiekti su Klaipėdos pilies įgula. Neapsikentę Livonijos ordino riteriai, vadovaujami magistro Wernerio von Breithauseno, 1263 m. surengė karo žygį prieš Įpiltį (Ampille, Ampilten). Po nelygios kovos pilies įgula pasitraukė į Lietuvą, o pilį su joje pasilikusiais seniais, moterimis ir vaikais, ordinas sudegino. Nuo to laiko Įpilties pilis nebevaidino žymesnio vaidmens pajūrio krašto istorijoje.

Vėliau kryžiuočių dokumentuose Įpiltis (Ampilten, Ampillen) buvo minima dar 1290 ir 1291 m.: 1290 m. gegužės 9 d. dalis kryžiuočiams priklausančių Įpilties pilies žemių mainais už Klaipėdos vandens malūną atiteko Kuršo vyskupijai, o 1291 m. sausio 6 d. tapo Kuršo vyskupo Edmundo nuosavybe.

Tarpukariu Įpilties I piliakalniu susidomėjo Karo muziejaus įkūrėjas ir vadovas, gydytojas, generolas Vladas Nagevičius. Jis 1933 ir 1934 m., kartu su Lietuvos švietimo ministerijos ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus archeologine ekspedicija, kasinėjo piliakalnį. Jam talkino archeologai prof. dr. J. Puzinas, konservatorius K. Mekas, preparatorius P. Baleniūnas, geologas M. Žemaitis, pionierių bataliono vadas pulk. ltn. Gladutis, karo fotografas, aviacijos viršila Timukas. Braižytoju pradžioje dirbo Vytauto Didžiojo universiteto studentas Binkevičius, o vėliau – generolo įsūnis L. Nagevičius. Kasinėjimuose aktyviai dalyvavo ir kariškiai – kasimo darbus vykdė 15 kareivių, atvykusių iš Klaipėdoje dislokuoto 6-ojo pėstininkų pulko. Kasinėjimų vietoje rytais buvo pakeliama, o vakarais nuleidžiama tautinė vėliava, giedama Tautos giesmė, kalbama malda. Piliakalnyje lankėsi ir tyrinėjimais domėjosi prezidentas Antanas Smetona, Latvijos archeologas prof. Balodis ir kt. garbingi svečiai bei praeitimi besidomintys smalsuoliai. V. Nagevičius visus sutikdavo svetingai, pasakodavo apie piliakalnio praeitį ir tyrinėjimo rezultatus. Iš viso buvo ištirtas apie 1000 m² plotas, padarytas skersinis abiejų pylimų pjūvis ir tyrinėta pilies aikštelė. Archeologinių tyrinėjimai parodė, jog pirmaisiais amžiais po Kristaus piliakalnis žymesnių įtvirtinimų neturėjo. Aukštumos kyšulį nuo sausumos saugojo gulsčių rąstų tvora, kurią prilaikė stačiai įkalti stulpai. Šiai tvorai sudegus, žmonės supylė pylimą, ant kurio pastatė medinius gynybinius įtvirtinimus. Pastariesiems sudegus, pilies statytojai pylimą paaukštino ir ant jo pastatė naują gynybinę sieną. Po kiekvieno gaisro pylimas aukštėjo ir platėjo, kol XIII a. įgavo dabartinį pavidalą. Jo konstrukcijai ir sutvirtinimui buvo naudojami pušų, beržų, drebulių, ąžuolų ir kitų rūšių medžių rąstai, akmenys ir plūkta žemė. Nuo sausumos pusės pylimas dar buvo sustiprinamas mediniais kuoliukais, kurie turėjo apsaugoti šlaitą nuo slinkimo. Piliakalnio aikštelėje rasta lipdytos ir žiestos keramikos, suanglėjusių grūdų, vėlyvojo geležies amžiaus strėlių antgalių, sidabrinis ilgasis (pinigas). Didelio archeologų susidomėjimo susilaukė įvažiavimo į pilį vietoje tarp didžiosios pylimo dalies ir upelio slėnio aptikti vartai. Juos sudarė 8 m ilgio, 3 m pločio ir 2 m aukščio tunelis su ąžuolinių stulpų siena ir lubomis. Šiam tuneliui sudegus, įvažiavimas buvęs užpiltas 1,6 m storio žemių sluoksniu ir išgrįstas akmenimis, o viršuje įrengti nauji vartai. Archeologinių tyrinėjimų medžiaga išvežta į Vytauto Didžiojo karo muziejų.

1998 m. piliakalnį tyrinėjo R. Jarockis. Ištirtas 6 m² plotas, nustatyta, kad piliakalnio aikštelėje kultūrinio sluoksnio yra apie 1 m, o papėdės gyvenvietėje – 0,4 m storio. Rasta lipdytos ir žiestos keramikos, geležinio dirbinio ir žalvarinio smeigtuko dalys, sudegusių grūdų.

2003 ir 2007 m. gyvenvietę žvalgė ir kasinėjo J. Kanarskas, ištirtas 4 m² plotas, aptikta sunaikinto kultūrinio sluoksnio pėdsakų, šlako, II tūkstantm. pr. lipdytos ir XVI–XVII a. žiestos keramikos.

2003 m. šalia piliakalnio iškilo Įpilties vardo pirmojo paminėjimo 750 metų jubiliejui skirta skulptūra „Kuršis“, kurios autorius R. Puškorius. 2006 m. prie senųjų kaimo kapinių – kapinyno, vad. Maro kapeliais, Karių kapeliais pastatytas žemaitiškas stogastulpis, o 2007 m. prie tvenkinio pastatyta stulpinė kompozicija „Alka“, simbolizuojanti pagonių dievus Perkūną, Saulę ir Žemyną, įrengtas aukuras (dailininkė I. Vasauskienė, architektas G. Tiškus).

Piliakalnis (unikalus objekto kodas: 5243) ir senovės gyvenvietė (unikalus objekto kodas: 23782) sudaro Įpilties, Senosios Įpilties piliakalnio su gyvenviete kompleksą (unikalus objekto kodas: 23781).

Senosios Įpilties piliakalnio panorama.

Lina Buikienė, 2010; Aurelija Gelminauskienė, 2015

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Įpiltis. Iš Lietuvos piliakalniai [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. liepos 20 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=233>.
2. Įpilties istorija. Iš ipiltis.projektas.lt [interaktyvus]. [b. v.]: [b. l.], [b. m.] [žiūrėta 2010 m. balandžio 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.ipiltis.projektas.lt/>.
3. JAROCKIS, Romas, et al. Impilties piliakalnio gamtinės ir kultūrinės aplinkos raida: kompleksinio tyrimo rezultatai. Iš Praeities puslapiai: archeologija, kultūra, visuomenė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2005, p. 95–124. ISBN 9955-18-011-0.
4. JAROCKIS, Romas. Impilties piliakalnio žvalgomieji tyrinėjimai 1998 m. Iš Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 91-93.
5. JAROCKIS, Romas. Įpilties piliakalnis ir gyvenvietė, Senosios Įpilties piliakalnis ir gyvenvietė. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, t. 8, p. 204. ISBN 5-420-01574-9.
6. KANARSKAS, Julius. Impilties archeologinių paminklų kompleksas. Švyturys, 1993, lapkričio 13, p. 3.
7. KANARSKAS, Julius. Įpilties piliakalnis. Švyturys, 1997, spalio 11, p. 5.
8. KANARSKAS, Julius. Senosios Įpilties piliakalnio papėdės gyvenvietė. Iš Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2007 metais. Vilnius, 2008, p. 79-81.
9. Kretingos rajono piliakalniai ir alkakalniai. Kretinga: Kretingos muziejaus Turizmo informacijos skyrius, 2005, p. 5–6.
10. NEZABITAUSKAS, Adolfas. Seniausios kronikos – apie Įpiltį. Švyturys, 1968, rugpjūčio 17, p. 3.
11. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Senoji Įpiltis garsi piliakalniais, tradicinėmis Oninėmis ir vėjo jėgainėmis. Pajūrio naujienos, 2008, vasario 15, priedas „Žemė ir ūkis“, Nr. 2, p. 3.
12. ŠUKEVIČIUS, Kostas Rimantas. Senosios Įpilties piliakalnis [interaktyvus]. Iš Lietuva panoramose. [Vilnius]: Panoramas.lt; UAB „Modernių elektroninių technologijų komunikacijos”, 2006 [žiūrėta 2012 m. rugsėjo 18 d.]. Prieiga per internetą: <http://panoramas.lt/m_katalog.php?p_id=1999&lg=2>.