Nagarbos (Negarbos) piliakalnis

Kretingos r. sav. teritorijoje, ties Senkų k. ant deš. Tenžės up. kranto esančios aukštumos yra įrengtas Nagarbos (Negarbos) piliakalnis dar žinomas kaip Senkų, Jazdų kalnas dėl greta buvusio Jazdų dvaro. Nagarbos piliakalnis vietiniams žemaičiams geriausiai žinomas kaip „Bliūdkalnis“ (žem. „bliūds“ – dubuo) dėl savo ypatingos formos, primenančios dubenį. Dubenį jis primena todėl, jog 50 m skersmens aikštelę žiedu juosia aukštas ir galingas pylimas, kurio ilgis siekia 240 m. V. ir š. pusėje esanti 140 m ilgio pylimo dalis yra 40 m pločio ties pagrindu ir 6 m pločio viršuje, iki 7 m aukščio. R. ir p. pusėje pylimas 25 m pločio, virš aikštelės iškyla iki 2,2 m aukščio. Slėnio pusėje šlaitai statūs, iki 13 m aukščio. Senovėje ant pylimo stovėjo mediniai įtvirtinimai – sienos ir bokštai, o aikštelėje – gyvenamieji pastatai. Aikštelės p. dalyje yra įdubimas, kurį seniau užpildydavo šaltinių vanduo – juo apgulties metu naudodavosi pilies gynėjai. Ant piliakalnio stovėjo kuršių pilis „Nebarge“, pirmą kartą paminėta 1253 m. balandžio 5 d. Kuršo vyskupo Heinricho rašytame rašte Livonijos ordino magistrui. Manoma, kad šis vardas kilęs iš kuršių arba prūsų kalbos ir reiškia „ant kalno“ („na garbis“) esančią gyvenvietę. Kitur rašoma, jog kilęs iš baltų prokalbės. Sanskrito kalboje – „na garba“ reiškia „įsčios“. Spėjama, kad susiformavus teritorinėms bendruomenėms ir karinės demokratijos laikotarpiu čia jau būta vieno iš kuršių genčių žemių centrų, o pilyje gyveno tos bendruomenės kunigaikštis su savo kariauna ir šeimyna. Nagarbos pilis priklausė kuršių Mėguvos žemei, kurią XIII a. viduryje užkariavo Livonijos ordino riteriai. Nuo XIV a. piliakalnis nebenaudojamas, pateko į šalia įkurto Jazdų (Jazdaičių) dvaro valdas. Po Lietuvos žemės reformos naujakuriai į dvaro žemę patenkantį kaimą pavadino piliakalnio vardu – Nagarba (lietuvių kalbos įtakoje rašoma Negarba). 1983 m. piliakalnis su senovės gyvenviete ir kapinynu atsidūrė Rūdaičių k. priskirtoje žemių dalyje. Jo teritorija buvo išimta iš žemės naudmenų ir perduota Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos rinktinei. Šauliai piliakalnį šienavo, prižiūrėjo želdinius, jame rengdavo Rasas ir gegužines. XX a. 7 dešimtm. ant Nagarbos kalno buvo pasitikta Kretingos rajone apsilankiusi Amerikos lietuvių delegacija. Piliakalnis pasiekiamas važiuojant keliu Ankštakiai–Tarvydai ties Senkais pasukus į kairę ir pervažiavus Tenžę.

Archeologinėje literatūroje piliakalnis minimas nuo 1899 m., o nuo 1972 m. – valstybės saugomas archeologijos paminklas. Nagarbos (Negarbos) piliakalnis (unikalus objekto kodas: 5253) priklauso Nagarbos piliakalnio su gyvenviete (unikalus objekto kodas: 23790) kompleksui (unikalus objekto kodas: 23789), kurio bendras teritorijos plotas siekia 6,257 ha.

Prie piliakalnio yra X–XII a. datuojamas Negarbos (Jazdų) plokštinis kapinynas, įrengtas Tenžės upelio deš. kranto aukštumoje, į š. nuo piliakalnio. Manoma, kad šiame kapinyne buvo laidojami pilies gyventojai ir gynėjai. Nagarbos piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1966 m. atliko Lietuvos Mokslų Akademijos istorijos institutas, 1974 m. – Ignas Jablonskis, 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba, o 1992 m. – Lietuvos Kultūros paveldo mokslinis centras. Pats piliakalnis nėra tyrinėtas. Į vakarus nuo piliakalnio yra papėdės gyvenvietė (plotas 3 ha). 2003 m. J. Kanarskas ištyrė gyvenvietės 2,5 m² ploto, kuriame aptiko X–XIII a. 76 cm storio kultūrinį sluoksnį su ugniaviete. Rasta apžiestos ir žiestos keramikos šukių lygiais bei horizontaliais grioveliais puoštu paviršiumi, aptiktas pilko smiltainio akmens galąstuvėlis su skylute kampe. Ariamoje papėdės gyvenvietės teritorijoje randama židinių liekanų, lipdytos, apžiestos ir žiestos keramikos šukių, įvairių metalo ir akmens dirbinių.

2003 m. prie Nagarbos piliakalnio atidengtas stogastulpis „Nagarbai – 750“. Jo autorius medžio drožėjas Romas Mažeika iš Kurmaičių k.

Apie Nagarbos piliakalnį yra išlikę daugybė legendų – nuo seno ant jo būta plačiai pagarsėjusios vaiduoklių vietos. Piliakalnis visas apaugęs pušimis, kurios suteikia dar daugiau paslaptingumo ir žvelgiant iš tolo jis iš tiesų atrodo vaiduokliškai. Vietiniai dažniausiai pasakoja, kad kalne šmėklojasi: sekmadieniais pasirodo velniukai, mėgstantys su vaikais mušti tekinį; ponaitis, prašantis pauostyti tabako ar siūlantis pripilti pilną prijuostę auksinių pinigų, kurie vėliau paaiškėja tėra tik angliukai. Kas tris šimtų metų pasirodo užburta kalno mergina, maldaujanti išvaduoti – reikia pabučiuoti siaubingą rupūžę, kuri nuo kiekvieno bučinio pučiasi ir darosi dar baisesnė. Vis atsirasdavo drąsuolių, tačiau niekam taip ir nepavyko užduoties įvykdyti iki galo. Kai kurie žemaičiai aiškina, jog Nagarba jis vadinamas todėl, jog yra užkeiktas ir niekas jo nemėgsta, ypač vėlais vakarais žmonės vengia eiti pro šalį. Sakoma, kitados ant jo stovėjo dvaras, kurio ponai buvo pikti, žiaurūs ir ištvirkę – nuolat skriausdavo bei mušdavo žmones, o patys tik puotaudavo. Dievas baisiai supyko ir dvarą, kartu su jame gyvenusiais ponais skradžiai nugramzdino, o toje vietoje liko žiojėti gili duobė – kūdra.  Į duobę ne vienas smalsuolis, prisiklausęs legendų yra bandęs leisti akmenuką, pririštą prie siūlų kamuoliuko, tačiau šis ilgai krisdavo arba neužtekdavo siūlo.  Apstulbę visi tik gūžčiodavo pečiais ir kalbėdavo, kad kalnas iš tiesų yra prakeiktas. Sakoma, jog norint patekti į nugrimzdusį dvarą, reikia vidurnaktį ateiti prie Nagarbos kalno ir geležiniu strypu stuktelti tris kartus į šlaitą bei ištarti burtažodį. Tada išeis mergina su raktais, atrakins požemio vartus ir įleis į dvaro menes. Sykį Rūdaičių k. vyrai sumanė nuleisti piliakalnyje buvusį vandens telkinį, kurio dugne tikėjosi rasti įėjimą į piliakalnio požemius. Nuo Tenžės pusės jie pradėjo kasti griovį, dirbo visą dieną, iki sutemų. Vidurnaktį piliakalnyje pasirodė didelė kiaulė ir pakilo baisi audra, kuri išnešiojo kasėjus į visas puses. Jie į namus grįžo tik po trijų parų ir negalėjo prisiminti kur per tą laiką buvo nunešti. Šios legendos ir pasakojimai giliai įstrigo žmonių atmintyje, jog vykdant žemės reformą, niekas nenorėjo imti žemės, kur yra piliakalnis.

Apie piliakalnį pasakojama dar ir tai, jog seniai seniai šiose apylinkėse gyveno milžinai. Vienas gyveno ant Nagarbos, kitas – ant netoliese esančio Rūdaičių Alkos kalno. Jiedu vienas kitam paduodavo kirvį. Įdomu, jog vasaros saulėgrįžos rytą žiūrint nuo Rūdaičių Alkos kalno, saulė pateka per Nagarbos kalną (piliakalnį), o leidžiasi per Rūdaičių piliakalnį.

Viena gražiausių legendų apie Nagarbos piliakalnį užrašė žemaičių vyskupas, švietėjas Motiejus Valančius. Legendoje pasakojama, kad prie Tenžės upelio žemaičiai pastatė pilį, dažnai ten meldėsi, bet savo kariaunos joje niekada nelaikė. Kartą jūra atplaukė gudai, rado pilį, joje apsigyveno ir nutarė užkariauti žemaičių žemes bei tapti vieninteliais ponais. O tam, kad žemaičiai jų neišvarytų, pastatė bokštą, kuriame laikė savo įgulą ir maisto atsargas. Apie nekviestus svečius netrukus sužinojo žemaičių aukščiausias valdovas Gintenis, kuris siaubingai įtūžo ir surinkęs būrį pačių geriausių karių, liepė vadui Kirkučiui išvaryti atėjūnus. Priartėjus prie pilies, gudai it skruzdės nukritus šapui, puolė slėptis ir užsidarė bokšte. Įvyko įnirtinga kova – žemaičiai nuožmiai ir ilgai kovėsi, tačiau užslinkus kaitrai, vyrai pailso ir ištroško. Matydamas kritusius ir pavargusius vyrus, Kirkutis liepė pūsti ožio ragą, jog atsitrauktų. Valgydami ir malšindami troškulį vyrai šnekėjosi apie kritusius ir sužeistuosius, linkėjo žuvusiems lengvo kelio į Dausas ir meldė Dievų pagalbos kovoje. Netrukus nuo jūros atslinko juodai raudoni debesys, pakilo siaubingas viesulas paskui save laužydamas pušis, grėsmingai sudundėjo Perkūnas. Žemaičiai tai matydami labai apsidžiaugė, jog Perkūnas juos išgirdo ir iškėlę rankas į dangų, garsiai šaukė melsdami: „Perkūne dievaiti, nemušk žemaitį, bet muški gudą, kaip šunį rudą!“. Vos tris kartus pakartojus šią maldą, Perkūnas sviedė žaibų tuntą į gudų bokštą, jog net žemė sudrebėjo. Bokštas susmigo į žemę su visais jo gynėjais, o toje vietoje liko gili duobė su vandeniu ir žmonės kalną praminė „Bliūdkalniu“.

Lina Buikienė; Aurelija Gelminauskienė, 2015

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. KANARSKAS, Julius. Iš Nagarbos praeities. Švyturys, 1993, rugpjūčio 11, p. 2.
2. KANARSKAS, Julius. Nagarbos piliakalnio papilys. Iš Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais.Vilnius, 2005, p. 38–39.
3. Kretingos rajono kultūros paveldas. Klaipėda: Libra Memelensis, 2005, p. 4, 10. ISBN 9955-544-45-7.
4. Legendos pasakoja: Lietuvos geografiniai objektai. Sud. Gitana Kazimieraitienė. Kaunas, 2008, p. 47 – 48. ISBN 5-430-04769-4.
5. Negarbos piliakalnis. Iš Vikipedija: laisvoji enciklopedija [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m liepos 7 d.].Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Negarbos_piliakalnis>.
6. NEZABITAUSKAS, Adolfas. Senkų piliakalnis. Švyturys, 1966, liepos 5.
7. Nagarba istorijoje, padavimuose ir žmonių prisiminimuose [elektroninis išteklius]. Parengė L. Kalniuvienė. Kretinga: Kretingos r. savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka, 2008, p. 1–33. Prieiga per i nternetą: <http://www.kretvb.lt/media/public/dokumentai/pdf/istorija_nagarba_padavimuose_zmoniu_prisiminimuose.pdf>.
8. Negarbos piliakalnis, Negarbos kalnas, Bliūdkalnis. Iš Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius: Mokslas, 1981, t. 8, p. 128.
9. STONKUVIENĖ, Laima. Nagarbiškiai paminėjo savo kaimo jubiliejų. Švyturys, 2003, liepos 30, p. 6, 8.
10. VAITKEVIČIUS, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. Vilnius, 1998, p. 87-88. ISBN 9986-23-037-3.
11. VALANČIUS, Motiejus. Senkų kalnas. Iš Raštai. Vilnius, 1972, t. 1, p. 365–367.
12. ZABIELA, Gintautas. Negarbos piliakalnis ir kapinynas, Jazdų piliakalnis, Bliūdkalnis. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009, t. 16, p. 187. ISBN 978-5-420-01660-2.