Kurmaičių piliakalnis

Kurmaičių piliakalnis, dar vadinamas Pilale, yra Kretingos r. sav. teritorijoje, Kurmaičių k. šiaurinėje dalyje, prie Akmenos ir Pilsupio santakos, Akmenos kair. krante. Iš vakarų jį juosia Akmena, iš šiaurės ir šiaurės rytų – Pilsupis, pietų pusėje yra aukštuma. Piliakalnį 1962 m. atrado ir apmatavo Kretingos rajono praeities tyrinėtojas Ignas Jablonskis. Šlaitai, besileidžiantys į Akmeną ir Pilsupį, statūs, 10–12 m aukščio. Į pietus nuo piliakalnio buvo 60 m ilgio ir 1,5 m aukščio pylimas (dabar sunykęs), skyręs jį nuo aukštumos; pylimas abiem galais rėmėsi į upių slėnius. Aikštelė netaisyklingo trikampio formos, 60 m ilgio ir 30 m pločio. 1979–1980 m. Istorijos instituto archeologai ištyrė (tyrimų vadovas A. Merkevičius) 495 m² aikštelės ir 100 m² pylimo ploto. Aikštelės kultūriniame sluoksnyje rasta ankstyvosios lipdytos brūkšniuotosios ir lygiu paviršiumi keramikos, geležinių peiliukų, ylų, akmeninių galąstuvų. Aikštelės pietrytinėje dalyje atkasta ~18 m skersmens pastato liekanų; viduje buvo 2,6 × 3 m dydžio akmenų grindinys ir 4 židinių duobės. Pylimas krautas iš akmenų ir plūktas moliu. Kurmaičių piliakalnis naudotas I tūkstm. pr. Kr. pab. ir I–III a. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

1993–1994 m. buvo sutvirtinti piliakalnio šlaitai, plaunami upių vandens.

Lina Buikienė, 2010

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Archeologiniai Igno Jablonskio tyrinėjimai. Parengė Julius Kanarskas. Kretinga: Kretingos muziejus, 2001, p. 21.
2. Kurmaičių piliakalnis [nuotrauka]. Iš Kretingos rajono kultūros paveldas. Klaipėda: Libra Memelensis, 2005, p. 8. ISBN 9955-544-45-7.
3. MERKEVIČIUS, Algimantas. Kurmaičių piliakalnis. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, t. 11, p. 307-308. ISBN 978-5-420-01613-8.
4. VAITKEVIČIUS, Vykintas. Alkai: baltų šventviečių studija. Vilnius: Diemedis, 2003, p. 49. ISBN 9986-23-113-2.