Atnaujinta 2024-10-15
Kalno Grikštų II piliakalnis
Kalno Grikštų II piliakalnis yra Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pietinėje dalyje, Mišučių miško pakraštyje, prie Kalno Grikštų kaimo (Žalgirio seniūnija), kelio Kretinga–Raguviškiai–Budriai dešinėje pusėje, už 470 m nuo kryžkelės su Baublių keliu, Minijos upės kairiajame krante.
950 m į pietryčius yra Kačaičių piliakalnis, 650 m į pietus – Kalno Grikštų piliakalnis su priešpiliu, 1,05 km į pietvakarius – neįtvirtinta senovės gyvenvietė ir kapinynas.
Teritorijos plotas – 15 tūkst. 44 kv. m.
Įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį iš šiaurės ir pietų pusių juosia gilios šaltiniuotos daubos, o iš vakarų – platus upės slėnis. Pietryčiuose toliau tęsiasi aukštuma. Šlaitai statūs, šiaurėje ir pietuose – 15–16 m, o nuo slėnio pusės – iki 25 m aukščio.
Aikštelė beveik ovali, 25 m ilgio šiaurės vakarų–pietryčių kryptimi, 20 m pločio. Vidurinė jos dalis išgaubta, o rytinė žemėja krašto link.
Piliakalnio šiaurės vakariniame šlaite, 3 m žemiau aikštelės, yra iki 5–6 m pločio ir apie 20 m ilgio terasa. Kita apie 2–3 m pločio terasa išliko apie 4 m žemiau aikštelės šiaurinio krašto.
Piliakalnis priskiriamas kuršiams, datuojamas I tūkst.–II tūkst. pradžia.
Manoma, kad piliakalnio aikštelėje stovėjo gyvenamieji ir gynybinės paskirties pastatai, nuo aukštumos pusės saugomi dviejų įtvirtintų gynybinių pylimų. Pirmasis – apie 20 m ilgio, 20 m pločio ir 0,5 m aukščio – eina palei aikštelės pietrytinį kraštą. 2 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į priešais pylimą iškastą 5 m pločio ir 1 m gylio gynybinį griovį. Už griovio supiltas antras, apie 10 m pločio ir 0,50 m aukščio pylimas, kurio išorinis šlaitas leidžiasi į lygiagrečiai iškastą 10–12 m pločio ir 0,50 m gylio antrąjį gynybinį griovį, skiriantį piliakalnį nuo aukštumos.
Piliakalnis neturėjo priešpilio, tačiau buvo gerai įtvirtintas, patikimai apsaugotas dviejų pylimų gynybinės užtvaros.
Ant piliakalnio stovėjo Kalno Grikštų pilis. Istorikas ir archeologas Julius Kanarskas piliakalnio paskirtį įvardija kaip grynai gynybinę – kovų su vikingais laikais apsaugoti pilį nuo netikėto užpuolimo. VIII–XIII a. piliakalnis, kartu su kitais, buvo labai svarbus, nes patikimai saugojo nuo priešo didžiausios kuršių genties žemės – Cėklio – vakarines prieigas.
Kuršiai piliakalnius apleido XIII a. 6–7 dešimtmečiais. Nuo XV a. teritorija priklausė Kartenos valsčiaus žemėms, kurioms administruoti XVII a. įkurtas Mišučių dvaras. Pradėjus kurtis valstiečių gyvenvietėms, piliakalnis pateko į Gudų (XIX a. vadinti Gudgaliais) kaimui priskirtas žemes. XV–XVIII a. teritorija greičiausiai buvo ariama. XIX a. netoli augo Mišučių miškas.
Piliakalnis apaugęs mišku, apgadintas ilgalaikių arimų ir iškastų duobių. Šlaitai vietomis šiek kiek erodavę. Vidinis pylimas smarkiai nuskleistas ir suplokštėjęs, o išorinis – šiek tiek deformuotas. Gynybiniai grioviai iš dalies užslinkę. Pirmosios terasos pietiniame gale buvusi iškasta apie 5 m skersmens ir 1 m gylio duobė. Tai – prieš Antrąjį pasaulinį karą likusių vadinamajai Molotovo gynybinei linijai priklausiusių dotų (ilgalaikės frontalinės ugnies kulkosvaidžio lizdų) reliktas.
Pagal Lietuvos žemės vardyno anketą ir Valstybės archeologijos komisijos medžiagą, 1935 m. vietos gyventojai apie piliakalnį nieko nežinojo.
2016 m. piliakalnį išaiškino biologas Darius Stončius. Žvalgė Kultūros paveldo centro archeologai Algirdas Skrupskelis ir Arūnas Strazdas.
2017-uosius paskelbus Piliakalnių metais, piliakalnis buvo registruotas Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre kaip nacionalinio reikšmingumo lygmens registrinė kultūros vertybė, turinti archeologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį. Unikalus objekto kodas – 40563.
Parengė Rita Vaitkienė, 2022
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- Kalno Grikštų II piliakalnis. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija. [Atnaujinta 2022 sausio 2], [žiūrėta 2022 spalio 4]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Kalno_Grik%C5%A1t%C5%B3_II_piliakalnis>.
- KANARSKAS, Julius. Kalno Grikštų priešistorės liudininkai. Švyturys, 2017, rugs. 23, p. 5–6.
