Gaudučių piliakalnis (Čerčesnagio kalnas)

Gaudučių piliakalnis, vadinamas Čerčesnagių kalnu, Čerčesnagiu, Pilimi, Pilale, Zablockio pilale, Gaudučių kalnu, yra rytinėje Kretingos r. sav. teritorijos dalyje, Kartenos sen., prie Gaudučių k., apie 900 m į rytus nuo Vėlaičių piliakalnio, juos skiria tik Alanto upė.

Tai gamtinės kilmės paskutiniojo ledynmečio tirpsmo metu susiformavusi atskira moreninė kalva, kurią beveik iš visų pusių juosia kažkada buvęs klampus ir pelkėtas slėnis, o pietinis galas remiasi į upę. Piliakalnio, datuojamo I tūkst., šlaitai statūs, 8–24 m aukščio. Aikštelė netaisyklingo trikampio formos, pailga šiaurės-pietų kryptimi, 42 m ilgio, 14 m pločio šiauriniame gale. Piliakalnis apaugęs lapuočiais. Pietinis galas paplautas upelio, eroduoja. Įtvirtinimų, kultūrinio sluoksnio ant kalno nepastebėta, archeologo Petro Tarasenkos nuomone, tai „apeiginis piliakalnis“, t. y. alkakalnis. 1996 m. B. Dakanis aikštelėje ištyręs 39,5 kv. m. plotą, kultūrinio sluoksnio taip pat nerado.

1972 m. kalnas įrašytas į kultūros paminklų sąrašą kaip respublikinės reikšmės archeologijos paminklas – Gintarų (Gaudučių) piliakalnis, vadinamas Pilale (AR-501). Pilalėmis pajūrio žemaičiai tradiciškai vadina vaizdingus aukštumų kyšulius ir upių slėniuose stūksančias morenines kalvas. Jose buvo rengiamos įtvirtintos gyvenvietės, pilami piliakalniai, statomos medinės senųjų šių krašto gyventojų kuršių pilaitės. Dėl to pilales žemaičiai nuo seno tapatina su piliakalniais, apie juos pasakoja legendas ir padavimus.

Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Mitologinių vietų sąraše Čerčesnagis įrašytas kaip kalnas, turintis archeologinį, kraštovaizdžio ir mitologinį vertingųjų savybių pobūdį (unikalus kodas – 5219).

Archeologinėje literatūroje Gaudučių piliakalnis pirmąkart paminėtas Vilniaus senienų muziejaus vadovo Fiodoro Pokrovskio 1899 m. išleistame Kauno gubernijos archeologiniame žemėlapyje.

1930 m. kalną nufotografavo kraštotyrininkas, etnografas, fotografas Balys Buračas.

1948 ir 1966 m. žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (vadovai Pranas Kulikauskas ir Adolfas Tautavičius), 1956 m. – kraštotyrininkas Vladas Šaulys (Vilnius), 1982 m. – Kultūros ministerijos Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (vadovas Romas Olišauskas), 1984 m. – istorikas Julius Kanarskas, 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (vadovas Vilnius Morkūnas).

1996 m. archeologas Bronius Dakanis (Kultūros paveldo centras) kalvos viršūnėje ir papėdėje ištyrė 39,5 kv. m plotą, kuriame kultūrinio sluoksnio, pavienių archeologinių radinių ar piliakalniui būdingų įtvirtinimų bei statinių pėdsakų nerado. Centrinėje išlikusios aikštelės dalyje buvo aptikta labai senos laužavietės liekanų, kurią datuoti nesant radinių nepavyko. Piliakalnis-slėptuvė preliminariai datuojamas I tūkstantmečiu.

Čerčesnagio kalno rytinėje–pietrytinėje papėdėje yra apie 100×100 m dydžio terasa lygiu paviršiumi, kiek žemėjanti į pietvakarius. Palei jos šiaurės rytinį kraštą eina pylimą primenanti apie 4–6 m aukščio ketera, vadinama Pilale. Apie 100 m nuo jos į rytus stūkso dar viena, 100×50 m dydžio, šiaurės–pietų kryptimi pailga kalvelė, irgi vadinama Pilale. 1966 m. terasas žvalgiusių Lietuvos istorijos instituto archeologų nuomone, abi šios kalvos galėjo būti slėptuvės moterims ir vaikams. Archeologas Gintautas Zabiela kalvą priskiria prie piliakalnių-slėptuvių. Jiems buvo panaudojamos atskiros, pelkių apsuptos kalvos, į kurias apylinkės gyventojai subėgdavo slėptis iškilus pavojui. Piliakalniai-slėptuvės neturi nieko bendro su gynybinę paskirtį turėjusiomis medinėmis pilimis, stovėjusiomis ant piliakalnių su gynybiniais įtvirtinimais.

Kalvos vardai turi paaiškinimus. Čerčesnagių kalno (kitaip – Čerčesnagio) vardą gavo todėl, kad šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyse šlaitu žemyn leidžiasi gūbriai (pakilimai), primenantys skeltanagio kanopinio gyvūno kojos pėdą, žemaitiškai vadinamą čerčesnagiu.

Kitas pavadinimas – Gaudučių kalnas – atsirado iš laikų, kai slėnis nebuvo apaugęs medžiais ir krūmais, kalva ryškiai dominavo aplinkoje, iš tolo primindama didelį kalną, kurį gyventojai praminė Gaudučių kalnu pagal Gaudučių kaimo (dvaro) žemės pavadinimą.

Tarpukariu kalvos papėdėje apsigyveno naujakurys Kazimieras Zablockis. Siekiant kalvą atskirti nuo kitų paalantės pilalių, ji pradėta vadinti Zablockio pilale.

Pilimi kalva vadinama todėl, kad, pasak padavimų, ant kalno stovėjusi pilis, o jos papėdėje, upės slėnio terasoje, buvęs miestas.

Kalnas apipintas legendomis. Vienoje pasakojama, kad ant kalno vaidenasi, o jo papėdėje Alanto upelyje laumės vakarais skalbia rūbus. Kalno šlaite esą buvusios durys, kurios dabar užgriuvusios. Kartą vienas vaikas netyčia papuolė į kalno vidų ir pamatė ten gyvenančius žmones ir jų lobius. Pavaišintas jis pasižadėjo niekam nepasakoti, ką matęs. Visgi prasitarė draugams, iš kurių vienas, trokšdamas užburtų turtų, įlindo į kalną ir nebegrįžo. Tik jo kepurę kalnas išmetė.

Lina Buikienė, 2010. Papildė Rita Vaitkienė, 2022

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Gaudučiai. Iš Lietuvos piliakalniai [interaktyvus]. [b. v.]: [b. l.], [b. m.] [žiūrėta 2010 m. liepos 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=230>.
2. VAITKEVIČIUS, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. Vilnius: Diemedis, 1998, p. 65-66. ISBN 9986-23-037-3.
3. Gaudučių piliakalnis. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2022 vasario 14], [žiūrėta 2022 rugsėjo 23]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Gaudu%C4%8Di%C5%B3_piliakalnis>.
4. KANARSKAS, Julius. Paalantės piliakalniai ir pilalės. Švyturys, 2017, balandžio 29, p. 5–6.