Atnaujinta 2024-10-15
Auksūdžio piliakalnis
Auksūdžio piliakalnis arba Auksūdžio senovės gynybinis įtvirtinimas, vadinamas Pilale, Kūlių pilale, Kūlių pile, Švedų pilale (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre – 28709), yra Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Auksūdžio kaime (Darbėnų seniūnija), Pilalės miške, Darbos upelio kairiajame krante.
Senovės gynybinis įtvirtinimas datuojamas I tūkstantmečiu. Įrengtas lygioje vietoje, apaugusioje eglynu. Sudaro ovali aikštelė, 45 m ilgio vakarų– rytų kryptimi ir 35 m pločio, iš visų pusių juosiama 0,4–0,7 m aukščio ir 4–5 m pločio palaidų lauko akmenų pylimo. Šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje pusėse pylimas dvigubas, o šiaurinėje jo dalyje yra 2,7–3 m pločio tarpas, primenantis vartų vietą.
Lietuvos piliakalnių atlaso sudarytojai Gintautas Zabiela ir Zenonas Baubonis senovės darinį priskyrė piliakalniams-slėptuvėms.
Akmenų pylimas supiltas teritorijoje, kurioje iki Lietuvos žemės reformos buvo bendrosios kaimo ganyklos. Todėl manoma, kad Kūlių pilalė yra apie XV–XVI a. kaimo gyventojų supiltas ir iki XIX a. naudotas aptvaras, į kurį pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį žmonės nakčiai sugindavo nuo vagių, žvėrių saugomus naminius gyvulius. Netiesiogiai tai patvirtina 1995 m. Pilalėje tarp akmenų aptikta geležinė II tūkstantmečio vidurio pasaga.
18 m į rytus nuo pylimo buvo aptiktas 1,3×1,0 m dydžio ir 40–70 cm aukščio apeiginiu laikomas akmuo lygia viršutine plokštuma. Apie 100 m į šiaurės rytus išliko alkavietė – akmenimis grįsta aikštelė, kurios centre yra smulkiais akmenimis ir nuoskalomis išgrįsta 1,3 m skersmens duobė, prie kurios guli ant šono paverstas stambus akmuo. Jo viršutinė plokštuma taip pat lygi, o išilgai jos lygiagrečiai iškalti du tiesūs grioveliai. Tai yra prielaidos manyti Kūlių pilalę buvus pagonių šventykla.
Pirmasis Kūlių pilalę 1899 m. aprašė Vilniaus senienų muziejaus vedėjas Fiodoras Pokrovskis leidinyje „Kauno gubernijos archeologinis žemėlapis“.
1905 m. žvalgė Liudvikas Kšivickis, 1948 m. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (vadovas Pranas Kulikauskas), 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (vadovas Vilnius Morkūnas), 1995 m. – Vykintas Vaitkevičius (Kultūros paveldo inspekcija).
1984 m. kraštotyrininkas Ignas Jablonskis padarė 2 pylimo pjūvius pietrytinėje ir šiaurės vakarinėje dalyse, ištyrė 41 kv. m dydžio plotą ir nustatė, kad pylimas sukrautas iš akmenų, kuriuos prilaikė 3 eilės įkastų 15–20 cm skersmens medinių stulpų. I. Jablonskis padarė išvadą, kad ši archeologinė vieta galėjusi būti naudojama kaip ankstyva įtvirtinta gyvenvietė, t. y. buvusi piliakalnio prototipu.
Auksūdiškiai šią vietą vadina Pilale, Kūlių pilale, Kūlių pile, Švedų pilale, rečiau – Velnio malūnu.
Pilalė yra apipinta įvairiais padavimais.
Pasakojama, kad pylimą sukrovė įsibrovėliai švedai, kurie čia buvo įkūrę vyriausiąjį savo kariuomenės štabą Lietuvoje.
Pasak kitų, per karą su Švedija apylinkės kaimų gyventojai čia įsirengė slėptuvę, kurią pasiekdavo per pelkę nutiesta kūlgrinda.
Dar vienas padavimas byloja, kad šioje vietoje buvęs dvaras, kuris kartu su nuodėmingais ponais nugrimzdo skradžiai žemę ir retkarčiais iškildavo į paviršių.
Kiti pasakoja, kad Pilalės vietoje stovėjo nugrimzdusio dvaro malūnas, vadinamas Velnio malūnu.
1959 m. muziejininkui Juozui Mickevičiui auksūdiškis Vitalis Venclova pasakojo apie Kūlpilėje gyvenusį ponaitį-velniuką, kuris ateidavo su piemenimis mušti ripkos ir tik sudrožus jam šermukšnio lazda, pradingo ir daugiau nebesirodė.
Pasakojama, kad nuo seno prie Kūlių pilalės pasirodydavo žvakelės, o pro šalį einantys žmonės čia dažnai pasiklysdavo.
Per kalendorines šventes Kūlių pilalėje neva laumės naktimis skalbdavo drabužius.
1935 m. Auksūdžio senovės gynybinis įtvirtinimas įrašytas į Valstybės archeologijos komisijos apskaitą, 1972 m. kartu su akmenų krūsnimis–pilkapiais paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR486), 2004 m. įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą (A1815), 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe. Saugomos teritorijos plotas – 0,52 ha.
Parengė Rita Vaitkienė, 2022
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- Auksūdžio piliakalnis. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2021 rugpjūčio 11], [žiūrėta 2022 rugsėjo 21]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Auks%C5%ABd%C5%BEio_piliakalnis>.
- KANARSKAS, Julius. Auksūdžio pilalės. Švyturys. 2017, rugsėjo 2, p. 5–6.
