Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas

Lazdininkų kapinynas, dar žinomas kaip Kalnalaukio (vietiniai vadina „Kalno lauku“), yra Kretingos r. sav. vakarinėje dalyje, Lazdininkų k. (Darbėnų sen.), Kalnalaukio kalvoje tarp Darbos ir Lazdupio upelių, į šiaurę nuo Lazdininkų malūno ir Darbėnų–Šventosios kelio. Kapinynas priskiriamas kuršiams ir jų protėviams protokuršiams, datuojamas II–XIII a.

Kapinyno teritorija ariama nuo XIX a., jau tada buvo randama geležinių ir žalvarinių dirbinių. 1933 m. Lazdininkuose buvo dalijami sklypai; pradėjus statyti sodybas, atkasta įvairių senienų, tad žmonės apie tai pranešė muziejui. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas pradėtas tirti nuo 1940 metų (tyrimų vadovas P. Baleniūnas), 1958 m. tyrė Kauno istorijos muziejus (tyrimų vadovė K. Gabriūnaitė), 1976–1979 m. – Paminklų konservavimo institutas (tyrimų vadovai J. Merkelevičius ir S. Patkauskas), o 1991–1993 m. ir 1996–2009 m. – Kretingos muziejus (tyrimų vadovas D. Butkus). Kapinyno teritorijoje ir artimiausioje aplinkoje ištirtas bendras per 5 300 kv. m plotas, aptikta daugiau nei 500 kapų. Šiuo metu dalis teritorijos dirbama, užsėta javais, dalis – dirvonuoja.

Vykdant archeologinius tyrinėjimus paaiškėjo, kad kapinyno šiaurės rytų dalyje yra buvusi ankstyva senovės gyvenvietė ir gamybos vieta, kurioje iš vietinės balų rūdos buvo lydoma geležis, deginama medžio anglis. Nuo II a. kapai buvo apjuosiami apskritimo, ovalo arba pailgo keturkampio formos akmenų vainikais, besijungiančiais tarpusavyje. III–VI a. mirusieji laidoti nesudeginti, skobtiniuose karstuose. Kapas būdavo apjuosiamas akmenimis, sukrautais vainiku. Kai kurių kapų vainikai jungėsi tarpusavyje. III a. vyravo paprotys greta žmonių kapų laidoti žirgų galvas. Jos randamos su tarp dantų įspraustais žąslais, greta padėtais geležiniais pentinais. 2009 m. vykdant archeologinius tyrinėjimus (vadovavo D. Butkus), rasta žirgo galva su išskirtiniu geležinių žąslų komplektu. Toks komplektas rastas pirmą kartą per visą Lazdininkų tyrinėjimų istoriją. Tokie kapai laikomi simboliniais kapais, arba žirgo auka. V–VI a. tradicija apjuosti kapą akmenimis išnyko, o nuo X–XI a. paplito mirusiųjų deginimo paprotys. Dalis degintinių kapų įrengta pagal griautinio laidojimo tradicijas, vėliau įkapės laužytos ar degintos kartu su mirusiuoju.

Tyrinėjimai parodė, jog šiame kapinyne žmonės laidoti be jokios chronologinės pertraukos. Nustatyta, kad ruošiant naują kapą mirusiajam paviršius būdavo padengiamas smėlio sluoksniu, o kai kur išplūkiami molio grindinėliai. Kapus įrengdavo kalvelėse ir jų šlaituose, juos supdavo įvairaus pavidalo akmenų vainikai, kurie jungėsi tarpusavyje. Mirusįjį palaidojus, kapo duobė buvo užpilama maišyta žeme, kurioje gausu angliukų ir degėsių. Abipus vainiko akmenų eilės buvo pilamas iki 30–50 cm pločio švaraus geltono smėlio sluoksnis, kurio storis siekdavo daugiau kaip pusę vainiko aukščio. Laidota skobtiniuose karstuose, jiems paremti buvo naudojami smulkūs akmenukai, kurių aptinkama kapo duobės pakraščiuose. Daugumos mirusiųjų griaučiai dėl rūgštingo dirvožemio sunykę, todėl retai pasitaiko rasti geresnės būklės kaulų ir dantų vainikų. Mirusieji laidoti aukštielninki, tiesia padėtimi, ištiestos rankos padėtos palei šonus arba per alkūnę sulenktos. Vyrus laidojo daugiausia šiaurės kryptimi, o moteris – šiaurės vakarų kryptimi. Tačiau orientacija į šiaurę būdinga tik II a. pab. – III a. pr. kapams. Tuo pačiu laikotarpiu datuojamas ir vienintelis į pietus orientuotas moters kapas. Vyrų kapuose įprasta rasti ginklų ir darbo įrankių (kirvių, ietigalių, dalgių, peilių), papuošalų (antkaklių, segių, apyrankių), o moterų – verpstukų, taip pat papuošalų (antkaklių, segių, apyrankių, žiedų, gintaro ir stiklo karolių), retas radinys – gintarinis kaušelis su rankenėle (rastas 1976 m.). Lazdininkuose gyvenusi bendruomenė mirusiajam į kapą įdėdavo miniatiūrinių molio puodelių, taip pat randama Romos imperijos monetų, kurios leidžia kapą datuoti I–III a. Šis laikotarpis dar vadinamas romėniškuoju periodu.

Pagal radinius galima teigti, jog Lazdininkų bendruomenė vystė sėkmingus prekybos ryšius. Tai, be abejonės, rodo aptiktos Romos imperijos monetos, rasta geresnė keramika, spalvoto metalo dirbinių ir smiltainio žaliavos bei stiklo karoliai. Ankstyviausia moneta, kurią yra tekę rasti, – imperatoriaus Trajano (98–117 m.), vėlyviausia – Komodo (180–192 m.) vyro kape nr. 60. Jame iš viso buvo rastos 26 monetos. Prie importinių dirbinių priskiriami unikalūs, pirmą kartą Lietuvos archeologijoje aptikti papuošalai. Tai 1991 m. rasta apskrita žalvarinė segė. Ji ornamentuota, o kryžiaus pavidalo ornamento detalės puoštos raudonos spalvos emaliu. Šis analogų Lietuvoje neturintis papuošalas galėjo patekti iš Dniepro upės baseino. Rasta ir kita unikali apskrita ažūrinė žalvarinė segė. Jos ornamentas primena centre spinduliuojančią saulę ir ją ratu juosiančias žmonių figūrėles. Segė jau tuo metu labai branginta – tai byloja to laiko meistrų bandymai ją taisyti, stengiantis atkurti pirminę išvaizdą. Kad šią segę gamino nevietiniai meistrai, liudija geresnė metalo sudėtis, ornamentika, išlikę baltojo metalo (alavo) dangos pėdsakai. Kasinėjant prof. R. Sidriui 1993 metais, buvo rastas geležinis kibirėlio pavidalo kabutis apvarėlėje su dviem gintaro karoliukais. Tai leidžia teigti, kad Lazdininkų bendruomenė palaikė prekybinius ryšius su Černiachovo kultūra, nes panašių kabučių aptinkama būtent šios kultūros srityje palei Dniestro upės žiotis.

Tyrimų metu aptikti radiniai saugomi Vytauto Didžiojo karo ir Kretingos muziejuose, atsitiktinių radinių pateko į privačius rinkinius, Klaipėdos, Palangos ir Liepojos muziejus. Lazdininkų kapinyno unikalus objekto kodas: 5208.

Lina Buikienė, 2010; Aurelija Gelminauskienė, 2016

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. BUTKUS, Donatas. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinyno tyrinėjimai 1991–1997 m. Iš Kretingos senovė. Kretinga: Kretingos muziejus, 1999, d. 1, p. 6–9.
2. BUTKUS, Donatas. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas. In Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2009 metais. Vilnius, 2010, p. 116.
3. KANARSKAS, Julius. Kretingos rajono archeologinių paminklų apžvalga. Iš Kretingos senovė. Kretinga, 1999, p. 11.
4. KANARSKAS, Julius. Į Lazdininkų praeitį pažvelgus. Iš Kretinga (Kretingos muziejaus leidinys). Kretinga, 1993, p. 23.
5. KULIKAUSKAS, Pranas; KULIKAUSKIENĖ, Regina; TAUTAVIČIUS, Adolfas. Iš Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961, p. 81.
6. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. kovo 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr2.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=5208>.
7. Lazdininkų kapinynas. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, t. 11, p. 641–642. ISBN 978-5-420-01613-8.
8. Lazdininkų, Kalnalaukio senovės gyvenvietė ir kapinynas. IV a. pr. Kr. – XIII a. po Kr. [nuotrauka]. Iš Kretingos rajono kultūros paveldas. Klaipėda: Libra Memelensis, 2005, p. 10. ISBN 9955-544-45-7.
9. Michelbertas, Mykolas. Emaliuota segė iš Lazdininkų, Kretingos r., kapinyno. Iš Iš baltų kultūros istorijos. Vilnius, 2000.