Laivių kapinynas

Laivių kapinynas yra Kretingos r. sav. teritorijoje, Laivių k. (Imbarės sen.), prie senųjų kaimo kapinaičių, vad. Maro kapeliais (Švedkapiais), Bubino upelio deš. krante.

Dalis kapinyno sunaikinta (ilgą laiką buvo kasamas žvyras). Išliko kapinyno šiaurės vakarinis pakraštys, kurį iš šiaurės vakarų ir pietvakarių juosia melioracijos kanalas, iš pietryčių ir rytų – buvusio karjero duobės, o iš šiaurės rytų – sodyba. Kapinyno šiaurės rytinėje dalyje yra pakiluma, kurioje stūkso akmuo su užrašu, skelbiančiu, kad čia VII- XVII a. ir vėliau buvo laidojami Laivių kaimo gyventojai.

Kapinyną 1940 m. tyrinėjo Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (tyrimų vadovas P. Baleniūnas), 1948-1951 m. – Lietuvos mokslų akademijos istorijos institutas ir Vilniaus universitetas (tyrimų vadovai P. ir R. Kulikauskai), 1952 m. (tyrimų vadovas M. Černiauskas) ir 1956 m. (tyrimų vadovas J. Naudužas) – Šiaulių „Aušros“ muziejus, 1978 m. – Lietuvos istorijos institutas (tyrimų vadovas V. Daugudis).

Kapinyno žvalgomuosius tyrimus 1948 m. atliko Lietuvos istorijos institutas (tyrimų vadovas P. Kulikauskas), 1959 m. – Kretingos kraštotyros muziejus (tyrimų vadovas J. Mickevičius), 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas R. Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas V. Morkūnas), 1997 m. – Vilniaus universitetas (tyrimų vadovas V. Šimėnas).

Kapinyną 1974-1976 m. kartografavo Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas, 1982 m. – SSRS žemės ūkio aerofotogeodezinių tyrinėjimų institutas, 1992 m. – Valstybinis žemėtvarkos institutas.

Kapinyne ištirti 374 kapai: iš jų – 268 nedegintinų ir 106 sudegintų mirusiųjų kapai. Nedeginti mirusieji laidoti galva į pietryčių pusę, kartais karstuose, sudegintų mirusiųjų palaikai supilti į dėžutes-karstelius. Daugumoje kapų rasta įkapių: darbo įrankių (dalgių), papuošalų (žalvarinių antkaklių, kabučių, segamų prie vyrų diržų, sidabruotomis alavo plokštelėmis puoštų kepuraičių), ginklų (tarp jų kalavijas su sidabru puošta rankena ir Damasko plieno ietigalis, kirviai), buities ir žirgo aprangos reikmenų.

Kapinynas priskiriamas kuršiams. Dauguma kapų datuojami VIII-XIII a., tik keletas rastų dirbinių yra V-VI a. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame, Vytauto Didžiojo karo, Šiaulių „Aušros“ bei Kretingos muziejuose.

350 m į šiaurės vakarus nuo kapinyno yra Laivių piliakalnis.

Lina Buikienė, 2011

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Laivių kapinynas. Iš Vikipedija: laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [b. v.]: [b. l.], 2010 [žiūrėta 2011 m. balandžio 18 d.]. Prieiga per internetą: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Laivi%C5%B3_kapinynas>.
2. VAITKUNSKIENĖ, Laima. Laivių kapinynas, Maro kapeliai. Iš Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, t. 2, p. 470.
3. VOLKAITĖ-KULIKAUSKIENĖ, R. IX-XII amžių kalavijai Lietuvoje. Iš Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius: Mintis, 1964, t. 4, p. 197-226.
4. ZABIELA, Gintautas. Laivių kapinynas. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, t. 11, p. 462. ISBN 978-5-420-01613-8.