Atnaujinta 2024-10-04
Auksūdžio kapinynas (Pilalė)
Auksūdžio piliakalnis, vadinamas Pilale, Pilaite, Pilaitės kalnu, Pilaliu, Pilkalniu, Pilkalnio kalnu, Alkos kalnu (registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas – 5203; senas kultūros paminklo Nr. AR485), yra Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Auksūdžio kaimo (Darbėnų seniūnija) vakarinėje dalyje, 0,71 km į šiaurės vakarus nuo kelio Kretinga–Skuodas, Kulšės upelio kairiajame krante.
Tai moreninė kalva, susiformavusi paskutiniojo ledynų tirpsmo metu. Teritorijos plotas – 0,8 ha. Kalva apaugusi medžiais, o pietrytinis jos galas nukastas.
Vietos gyventojai kalvą vadina Pilale, Pilaite, Pilaitės kalnu, Pilaliu, Pilkalniu, Pilkalnio kalnu, rečiau – Alkos kalnu. Pasakojama, kad pro kalvą einantys žmonės kartais paklysdavę, kad joje naktimis dega žvakelės, kad iš Pilaitės išjodavęs ir pranykdavęs nepažįstamas karys, kuris žmonėms nieko blogo nedarydavęs. Taip pat pasakojama, kad ant kalno veikusi pagonių šventykla, kurioje buvo deginamos aukos dievams. Nuo to kildinamas Auksūdžio (vietos, kurioje aukojamos aukos) pavadinimas.
Iš kalvos pietrytinio pakraščio gyventojai savo poreikiams kasdavo smėlį bei žvyrą. Kasant buvo randama žmonių kaulų, geležinių ietigalių, kalavijų, peilių, žalvarinių papuošalų.
Iki Pirmojo pasaulinio karo šiaurės vakarinėje kalvos papėdėje gyventojai atveždavo pakasti nuo ligų nugaišusius naminius gyvulius.
0,3 km į šiaurės vakarus yra kapinynas, vadinamas Leišio kalneliu, 1,5 km į šiaurės rytus – senovės gynybinis įtvirtinimas, vadinamas Kūlių pilale.
Valstybinės archeologijos komisijos medžiagoje nurodoma, kad apie 1923 m. Pilaitės kalną kasinėjo generolas Vladas Nagevičius, radęs „nedidelius pamatus“. Buvo spėjama, kad jie – nuo apgriuvusio pagonių aukuro.
1940 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus darbuotojas Pranas Baleniūnas piliakalnio šiaurės vakariniame pakraštyje aptiko degintų žmonių kaulų, keramikos šukių ir susilydžiusių žalvario dirbinių likučių.
Po karo kalvą žvalgęs kraštotyrininkas Ignas Jablonskis jos pakraštyje aptiko gynybinio pylimo liekanų, kas būtų prielaida manyti, jog I tūkstantmečio I pusėje čia stovėjo įtvirtinta senovės gyvenvietė, kurią apleidus kalvoje buvusios įrengtos netoliese gyvenusios kuršių bendruomenės kapinės, veikusios VII–XIII a.
1948 m. kalvą žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (tyrimų vadovas Pranas Kulikauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (ekspedicijos vadovas Vilnius Morkūnas), 2013 m. – istorikas Julius Kanarskas.
1972 m. kalva buvo įrašyta į kultūros paminklų sąrašą ir paskelbta respublikinės reikšmės piliakalniu (AR485).
Nuo 1993 m. ji saugoma kaip Auksūdžio kapinynas, vadinamas Pilale.
2014 m. Pilalė oficialiai neteko piliakalnio statuso.
Parengė Rita Vaitkienė, 2022
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- Auksūdžio II piliakalnis. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2022 vasario 19], [žiūrėta 2022 rugsėjo 20]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Auks%C5%ABd%C5%BEio_II_piliakalnis>.
- KANARSKAS, Julius. Auksūdžio pilalės. Švyturys. 2017, rugsėjo 2, p. 5–6.
- Piliakalnis, vad. Pilale. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas, Labbis [b. d.]. Prieiga per internetą: <https://kvr.kpd.lt>.
