Kultūros paveldas

Paveldo apsaugos visuomeninės sąmonės užuomazgas Lietuvoje galima fiksuoti nuo XVII a. Tuomet, kaip ir Vakarų Europoje, pradėta istoriškai-struktūriškai vertinti architektūrinį paveldą, skirti „restauracijos“, „atnaujinimo“ ir „perstatymo“ sąvokas, menines ir istorines objektų vertes. Nacionaline praeitimi imta dar labiau domėtis XIX a. Tai buvo tylus, bet kryptingas apsišvietusios visuomenės dalies atsakas į intensyvų to meto rusifikavimą, pasireiškusį ir kaip istorinio kraštovaizdžio tyčinį keitimą. Pirmu žinomu Lietuvos valstybiniu kultūros vertybių apsaugos dokumentu reikia laikyti Lietuvos laikinosios revoliucinės vyriausybės 1919 m. vasario 15 d. nutarimą „Apie kultūros vertybių saugojimą“. Juo kreiptasi į sodiečius prašant saugoti, kad kultūros židiniai nebūtų draskomi, raginta liautis grobstyti ir naikinti kultūros vertybes, neleisti jų išgabenti, imtis priemonių išsaugoti jas vietose.

1919 m. kovo 25 d. Vilniuje buvo įsteigta pagrindinė prieškario Lietuvos paminklų apsaugos institucija – Valstybės archeologijos komisija (VAK).

Kretingos rajono, garsėjančio kultūros paveldo objektų gausa ir įvairove, žemės praeities paminklais tyrinėtojai pradėjo domėtis XIX a. Pirmasis Kretingos r. kapinynus 1868 m. tyrinėti pradėjo Dorpato (dabar Tartu) universiteto profesorius K. Grevingkas. Iš Lietuvos tyrinėtojų pirmasis Kretingos žemės archeologijos paminklais 1885 m. ir 1886 m. susidomėjo T. Daugirdas. Didelis nuopelnas XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje tenka vokiečių archeologams K. Šerbringui, E. Friolichui, A. Gecei, A. Becenbergeriui. Gimtojo krašto praeitimi bandė domėtis ir patys kretingiškiai. Kalnalio bažnyčios kunigas J. Žiogas 1898 m. kasinėjo keletą Kretingos r. kapinynų ir piliakalnį, rinko archeologinius radinius, sukaupė didžiulę senienų kolekciją. Kretingos žemė užaugino vieną žymiausių Lietuvos archeologų – generolą Vladą Nagevičių, kuris važinėdamas po apskritį lankė archeologinius paminklus, ragino visuomenę giliau domėtis krašto praeitimi, rinkti apie senovę bylojančius radinius, saugoti kultūros paveldo paminklus ir pranešti apie juos valdžiai bei Valstybės archeologijos komisijai. Aptinkamų radinių gausa paskatino Vytauto Didžiojo kultūros muziejų 1939 m. atsiųsti į Kretingą muziejaus preparatorių-konservatorių P. Baleniūną, kuris per porą metų dabartinio Kretingos r. ribose aptiko ir tyrinėjo net 14 laidojimo paminklų. Tolesnius jo kasinėjimus nutraukė karas. Stacionarių archeologijos tyrinėjimų pradžia laikomi 1948–1951 m. Tuomet Kretingos r. archeologinius paminklus tyrinėjo Lietuvos istorijos institutas (P. Kulikauskas) ir Vilniaus universitetas (R. Kulikauskienė). 6-ajame dešimtmetyje į Kretingos žemės archeologijos paminklus ir juose slypinčias materialinės kultūros vertybes nukrypo ir muziejininkų žvilgsniai. Muziejininko Juozo Mickevičiaus iniciatyva nuo 1958 m. archeologijos paminklų tyrinėjimuose dalyvauja ir Kretingos muziejus. Savarankiškiems Kretingos muziejaus archeologiniams tyrinėjimams pradžią davė 1988 m. atlikti muziejininko Juliaus Kanarsko kasinėjimai. Tyrinėdamas Kretingos ir aplinkinių rajonų archeologijos paminklus daug nusipelnė kretingiškis kraštotyrininkas Ignas Jablonskis. Jo pastangomis išaiškinta, užregistruota ir valstybės saugomais paskelbta daugiau nei 20 archeologijos paminklų.

Kretingos žemėje tyrinėjimų metu ir atsitiktinai rastos materialinės vertybės pakliuvo į Berlyno, Įsruties, Karaliaučiaus, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Liepojos, Tartu ir kt. muziejus. Daug jų sukaupta Kretingos muziejuje, kuriame radiniai iš pajūrio Lietuvos archeologijos paminklų sudaro vieną gausiausių kolekcijų.

Šiuo metu Kretingos r. žinoma apie 750 kultūrinę vertę turinčių archeologinio, mitologinio, istorinio, architektūrosir dailės paveldo objektų, iš jų Lietuvos Respublikos kultūros vertybių sąrašuose įrašyta 554.

Lina Buikienė, 2010

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. ČEPAITIENĖ, Rasa. Laikas ir akmenys: kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 55–56, 62–63. ISBN 9986-780-76-4.
2. KANARSKAS, Julius. Kretingos rajono archeologijos paminklų tyrinėjimų apžvalga. Iš Kretingos senovė. Kretinga: Kretingos muziejus, 1999, p. 9–14.
3. Kretingos rajono kultūros paveldas. Klaipėda: Libra Memelensis, 2005, p. 4. ISBN 9955-544-45-7.