Pranciškonų spaustuvė

Didžiausia prieškarinėje Kretingoje buvo laikoma Pranciškonų spaustuvė. Pranciškonai knygai ir spaudai skyrė ypatingą dėmesį, nes gerai suprato, kad „spauda visuomet buvo jų apaštalavimo priemonė“ . Spauda padėjo skleisti pranciškoniškąją dvasią.

Kretingoje pranciškonų spaustuvė pradėjo veikti 1930 m. Jos įkūrimas siejamas su tuo faktu, kad Kretingoje, įvykus pasauliečių pranciškonų (tretininkų) pirmajam kongresui, buvo nutarta leisti jų laikraštį „Šv. Pranciškaus varpelis“, kurio pirmas numeris 1923 m. pasaulį išvydo Kretingoje, o buvo išspausdintas Klaipėdoje. Periodinio leidinio redaktorius ir iniciatorius buvo Pranciškus Bizauskas. 1929-1932 m. metinis 20 tūkstančių tiražas rodo, kad laikraštis buvo populiarus ne tik tarp pranciškonų, bet ir tarp visų Kretingos gyventojų.

Didelio pranciškonų ordino rėmėjo, Jungtinių Amerikos Valstijų Masačūsetso valstijos Lawrence lietuvių parapijos klebono Pranciškaus M. Juro dėka, į Kretingą 1935 m. buvo atvežta ir sumontuota moderni spaustuvė. Kaip teigia K. Vaškys, „kunigas P. M. Juras Kretingos pranciškonams atsiuntė iš Amerikos visą spaustuvę – mašinas ir dalį raidžių“.

1940 m. pradžios duomenimis, pranciškonų spaustuvė turėjo jau tris spausdinimo mašinas, savo leidiniams pakankamą skaičių raidžių ir gerai suorganizuotą knygų rišyklą.

Kretingos pranciškonai 23–25 tūkst. egzempliorių tiražu leido Šv. Antano kolegijos rėmėjams skirtą didelį, gausiai iliustruotą „Šv. Antano kalendorių“, kurio tiražas siekė 30000 egzempliorių. Kretingoje pranciškonų buvo leidžiamas kalendorinis žinynas „Misijų metraštis“. Svarbią vietą tarp senųjų Kretingos laikraščių užima Kretingos pranciškonų vienuolyno laikraščiai ir žurnalai. Spaustuvėje taip pat buvo leidžiami įvairūs atvirukai, proginiai paveikslėliai ir kt.

Pranciškonai spausdintą žodį skleidė ir per savaitraštį „Sursum corda“, leistą 1936–1939 m. Savaitraštis spausdintas Pranciškonų spaustuvėje. Tačiau „dėl silpnos redakcijos nepasisekė plačiau prasimušti.“

Spaustuvė buvo Šv. Antano rūmuose adresu Vilniaus g. Nr. 6, įėjimas iš kiemo pusės, šalia Lurdo. Tame pačiame pastate buvo koplyčia, valgykla ir kino salė.

1940 m. rugsėjo 9 d. spaustuvė buvo nacionalizuota. Poetas pranciškonas Leonardas Andriekus, gyvendamas išeivijoje JAV, dalijosi mintimis, kad „laisvoje tėvynėje, pranciškonai šioje veikloje būtų galėję daug plačiau užsimoti. Tai padaryti buvo lemta už Lietuvos sienų – vargingame tremties kelyje Amerikos žemyne. Šioje Atlanto pusėje, kur išeivijos ryšys su tėvyne ir pranciškonais visada buvo gyvas, šv. Pranciškaus sūnums pasisekė išvystyti gana gražią spaudos veiklą… Spauda yra nuostabi jėga, kurią aukštai kelia pranciškonai savo tikybinėje ir tautinėje veikloje“.

Kaip teigia V. Užtupas, nacionalizuotoje pranciškonų spaustuvėje buvo pilno formato plokščia spausdinimo mašina, tigelinė ir popieriaus pjovimo bei segimo mašina. Įmonės nacionalizaciją pravedė M. Vičiulis. Nauju direktoriumi paskirtas B. Januškevičius. Pradėtų pertvarkymų baigti neteko, nes užgriuvo fašistinė okupacija. Hitlerininkai vienuolynui priklausančiame Šv. Antano namelyje buvo įrengę komendantūrą ir kalėjimą, o spaudos mašinas iškėlė į Vytauto gatvės kampinį namą Nr. 1 (kur daug metų buvo Kretingos kulinarijos parduotuvė), taip išplėšdami ten buvusią S. Jonušo spaustuvę.

Nijolė Raudytė, 2010

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. ANDRIEKUS, Leonardas. Pranciškonų veikla spaudoje. Pranciškaus varpelis, 1956 nr. 7, p. 206
2. KANARSKAS, Julius. Kretinga – pranciškonų provincijos centras. Iš pranciskonupaveldas.lt [interaktyvus] [žiūrėta 2010 spalio 12]. Prieiga per internetą: <http://pranciskonupaveldas.lt/kretinga>.
3. VAŠKYS, Konstantinas. Pranciškonai Kretingoje, 1940, p. 99–100, 209.

Šaltinis: RAUDYTĖ, Nijolė. Poligrafija: Pranciškonų spaustuvė. Iš Spaudos ir knygos kelias Kretingoje. Straipsnių autorės Laima Jonauskaitė, Lina Buikienė, Nijolė Raudytė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla; [Kretinga]: Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka, 2010, p. 13–15. ISBN 978-9955-18-538-3