Biblioteka nepriklausomoje Lietuvoje ir Antrojo pasaulinio karo metais (1935–1944 m.)

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1919 m. gruodžio 20 d. Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas ir švietimo ministras Juozas Tūbelis pasirašė įsakymą, kuriuo prie Švietimo ministerijos buvo įsteigtas Centrinis valstybės knygynas. Jis turėjo kaupti senesnes ir naujai išleistas knygas, rinkti mokslo ir kitokio turinio leidinius, išleistus užsienyje, kontroliuoti buvusių Rusijos valstybės įstaigų knygynus Lietuvoje bei kurti visų knygynų generalinį katalogą. Atgabenti į Kauną visas po I-ojo pasaulinio karo likusias beglobes knygas nebuvo galimybių, nes trūko transporto priemonių, nebuvo knygų saugyklų. įvairiose Lietuvos vietose buvo nuspręsta įkurti Centrinio valstybės knygyno skyrius – vietinius centrinius knygynus, kuriuose buvo kaupiamos išsaugotos knygos. Šiems knygynams buvo pavesta vykdyti ir viešųjų bibliotekų funkcijas.

Kretingos Centrinis knygynas buvo įsteigtas 1935 m. Kęstučio gatvėje (dabar Kęstučio g. Nr. 25). Pirmąja jo darbuotoja paskirta Bronislava Karbauskaitė, gimusi 1907 m. gegužės 22 d. Kuršėnuose. Paauglystę ir jaunystę praleidusi Šiauliuose, ji 1928 m. baigė Šiaulių valstybinę gimnaziją. Mokėjo rusų, vokiečių ir anglų kalbas. Nuo 1928 m. lapkričio 1 d. dirbo konservų ir skardos fabriko „Arnold Sorensen“ kontoroje buhaltere. Dirbdama mėgino studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, tačiau studijas nutraukė, nes buvo per sunku suderinti mokslą ir darbą. Bibliotekininkystės žinių įgijo ketverius metus (1931–1935) dirbdama Valstybės Centrinio knygyno Šiaulių skyriuje. Jos prašymu nuo 1935 m. lapkričio mėn. 1 d. buvo paskirta Kretingos skyriaus vedėja su VII tarnybos kategorijos atlyginimu. Kretingoje susipažino su Telšių urėdijos miškininku Liudu Sakalausku ir už jo ištekėjo. 1940 m., vyrą perkėlus dirbti į Nemenčinę, išvažiavo gyventi į Vilniaus kraštą. Vėliau Bronislava Karbauskaitė dalyvavo steigiant Raudondvario biblioteką. 1943 m. vadovavo Senamiesčio bibliotekai Kaune. Nuo 1950 m. dirbo Kauno audinių įmonės profsąjungos bibliotekoje. Spėjama, kad mirė po 1990 m., sulaukusi gilios senatvės Nemenčinės apylinkėse.

Savo atsiminimuose 1961 m. Bronislava Karbauskaitė apie Kretingos knygyną rašė, kad „…bibliotekai skirta patalpa buvo Kęstučio gatvės gale, mūriniame name. Tame pačiame name buvo įsikūręs ir kraštotyros muziejus. Knygas pirkau vietiniame knygyne, o vėliau gaudavau iš Kauno. Daugiausia būdavo Šv. Kazimiero draugijos leidiniai. Bibliotekos skaitytojus sudarė vietiniai gyventojai ir Pranciškonų vienuolyno gimnazijos mokiniai su kuriais turėdavau labai daug vargo. Mat jie mėgdavo skaityti [Mišelio] Zevako kūrinius, o auklėtojai vienuoliai labai drausdavo. Kada pastebėdavo pas mokinį Zevako knygą, vienuoliai atbėgdavo į biblioteką ir grasindavo man, kad nebeleis mokiniams lankyti biblioteką. Aš, žinoma, pažadėdavau, bet ne visada ištesėdavau, nes kartais mokiniai suminkštindavo širdį.“

1936 m. Kretingos Centrinio valstybinio knygyno paslaugomis naudojosi 136 skaitytojai, kurie perskaitė 8852 knygas ir 9811 kartų apsilankė skaitykloje. Per metus spaudinių fondas buvo papildytas 496 knygomis, iš kurių 444 buvo nupirktos vietiniame knygyne ir 52 atsiųstos iš Kauno.

Centrinių knygynų fondai buvo skurdūs, patalpos nedidelės. Jų veikla negalėjo patenkinti besimokančių ir aukštesnio išsilavinimo gyventojų poreikių. Visuomenei reikalaujant, 1936 m. buvo priimtas Viešųjų bibliotekų įstatymas, kuris numatė viešųjų bibliotekų tikslus: aprūpinti visuomenę spaudiniais, skatinti skaitymą, kaupti išliekamąją vertę turinčius dokumentus bei pertvarkė Centrinį valstybės knygyną ir jo skyrius į Centrinę valstybės biblioteką ir savarankiškas valstybines viešąsias bibliotekas. Visos bibliotekos buvo pavaldžios Švietimo ministerijai, kuri patvirtino taisykles, skirstančias jas pagal dydį ir aptarnaujamą vietovę. Valsčiuose buvo numatyta steigti trečios arba ketvirtos eilės bibliotekas be skaityklų. Vykdant šį įstatymą, 1937 m. Kretingoje Centrinis knygynas buvo perorganizuotas į ketvirtos eilės valstybinę viešąją biblioteką, kuri turėjo dirbti tris pusdienius per savaitę ir bibliotekininkui buvo numatyta mokėti 25% bibliotekininko algos. Kretingos savivaldybė privalėjo suteikti patalpas, apmokėti apšvietimo, šildymo ir valymo išlaidas, bet neturėjo teisės daryti jokios įtakos bibliotekos veiklai. Švietimo ministerija buvo pasilikusi sau teisę skirti bei atleisti darbuotojus, centralizuotai komplektuoti viešųjų bibliotekų fondus. Anksčiau vietiniai centriniai knygynai turėjo teisę savarankiškai naudoti savo pajamas, o nuo 1937 m. šias lėšas bibliotekos turėjo perduoti į valstybės iždą.

Viešoji biblioteka knygas iš Švietimo ministerijos gaudavo du kartus per metus. 1938 m. Kretingos viešoji biblioteka (toliau – Viešoji biblioteka) gavo 268 knygas. 1937–1940 m. valstybinėms viešosioms bibliotekoms buvo išsiųsta tik po 1000–1500 knygų. Tai leidžia manyti, kad Viešosios bibliotekos fondas nebuvo labai didelis ir pakankamai gerai komplektuojamas.

Viešosios bibliotekos paslaugos buvo mokamos. Už knygų ėmimą į namus skaitytojas turėjo mokėti abonementinį 25 centų mokestį ir palikti 10 litų užstatą. Skaityto jas, laiku, negrąžinęs knygų, mokėdavo delspinigius po 10 centų už kiekvieną pavėluotą dieną. Negrąžinus knygų ilgiau kaip du mėnesius, užstatas būdavo konfiskuojamas ir atimama teisė naudotis bibliotekos paslaugomis. Taisyklės numatė lengvatas būtinosios tarnybos kariams ir beturčiams, pristačiusiems savivaldybės pažymėjimą ir garantiją, bei moksleiviams. Viešojoje bibliotekoje ZZ 1938 m. buvo 96 abonementai, iš jų 66 moksleiviai, kurie lankėsi 1182 kartus per metus. Moksleiviai sudarė pagrindinę Viešosios bibliotekos g skaitytojų dalį. Jų būtų buvę ir daugiau, tačiau Viešąja biblioteka buvo leidžiama naudotis vaikams tik nuo 11 metų ir ne žemesnio kaip ketvirto ar penkto pradžios mokyklos skyriaus moksleiviams.

Įdomius prisiminimus apie Viešosios bibliotekos veiklą 1938–1939 m. parašė mokytojas Stanislovas Stropus. Jis rašė, kad už kelių litų užstatą 1–2 knygas galima buvo parsinešti į namus. Šalia Viešosios bibliotekos veikė skaityklėlė, kurioje buvo galima vietoje, be užstato skaityti knygas ir laikraščius. Vakarais joje būdavo nemažai žmonių: vidutinio amžiaus, jaunimo, kurie neturėdami pinigų užstatui, leisdavo laiką skaitydami knygas vietoje. Skaitytojų apskaita buvo tiksli, nes kiekvienas privalėjo pildyti knygų registracijos korteles: imantieji į namus pildė vienos formos, skaitantieji vietoje kitos formos korteles. Visos knygos ir periodinių leidinių komplektai buvo įrišti tamsiais viršeliais. Rinkdamiesi knygas skaitytojai naudojosi abėcėliniu katalogu, kurio kortelėse buvo nurodomi knygos duomenys, inventorinis numeris ir knygos formatas. Stanislovas Stropus prisimena, kad bibliotekoje buvo Vydūno, Maironio, Žemaitės, J. Basanavičiaus, Vaižganto, K. Binkio, P. Cvirkos bei kitų lietuvių rašytojų knygos. Iš užsienio autorių jis paminėjo H. Ibseno, O. Balzako, L. Tolstojaus, F. Dostojevskio, N. Gogolio, I. Turgenevo, K. Majaus ir M. Zevako kūrinius.

1938 m. sausio 15 d. Viešoji biblioteka iš Kęstučio gatvės persikėlė į Vytauto gatvę (dabar Vytauto 4; Kretingos rajono apylinkės teismo pastatas). Yra žinoma, kad Kęstučio gatvėje Viešoji biblioteka buvo įkurta 2-juose kambariuose. Kokio dydžio patalpos buvo Vytauto gatvėje, žinių nėra.

Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, 1940 m. Valstybinių viešųjų bibliotekų reikalais buvo pavesta rūpintis prie Švietimo liaudies komisariato įkurtam Kultūros reikalų departamentui (iki 1940 m. spalio 1 d.), vėliau (iki 1941 m. vasario mėn.) Suaugusiųjų švietimo valdybai, o nuo kovo 1 d. – Politinio švietimo valdybai, kurioje dirbo specialus valstybinių viešųjų bibliotekų inspektorius. Iki 1941 m. pradžios valstybinių viešųjų bibliotekų išlaikymo tvarka nebuvo pakeista. Nuo 1941 m. vasario mėn., remiantis LTSR Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu Nr. 440, visas Kretingos valstybinės viešosios bibliotekos išlaikymas, įskaitant ir darbuotojo skyrimą, buvo perduotas Kretingos apskrities Vykdomojo komiteto Liaudies švietimo skyriui. Švietimo liaudies komisariato kontrolei liko tik lėšos centralizuotam spaudinių bei bibliotekinio inventoriaus pirkimui.

1940 m. buvo panaikintas bibliotekų skirstymas į eiles ir darbo laikas prailgintas iki pilnos darbo dienos visą savaitę. K. Sinkevičius knygoje „Lietuvos TSR istorija“ rašo, kad „nuo 1940 m. rugpjūčio iki 1941 m. birželio valstybinėms viešosioms bibliotekoms buvo išsiuntinėta ne mažiau kaip po 500 egz. naujų knygų“. Viešųjų bibliotekų fonduose sukaupta literatūra buvo tikrinama, cenzūruojama ir šalinami „netinkamų“ autorių kūriniai. Visoms bibliotekoms centralizuotai buvo užsakyta 19 pavadinimų respublikinių ir 12 pavadinimų centrinių laikraščių ir žurnalų. Bibliotekos paslaugos tapo nemokamomis, buvo panaikinti užstatai, pakeičiant juos visuomeninių organizacijų ar patikimų asmenų raštiškomis garantijomis. Viešųjų bibliotekų abonemento taisyklėse buvo nurodoma, kad skaitytojams vienu metu galima išduoti į namus iki 2 knygų, o toliau gyvenantiems – iki 3 ir daugiau knygų. 1940 m. leidinio „Bibliografijos žinios“ duomenimis, kiekvienai bibliotekai vidutiniškai teko po 300 tomų knygų ir apie 3000–3200 skaitytojų.

Kretingos valstybinės viešosios bibliotekos vedėja nuo o 1940 m. lapkričio 4 d. buvo paskirta Domicėlė Mazurkevičiūtė .

Karo metais, nuo 1941 m. liepos 23 d., Laikinosios Lietuvos vyriausybės Švietimo ministerijos įsakymu, visos viešosios bibliotekos buvo uždarytos. Vokiečių okupacinės administracijos Švietimo vadybos aplinkraščiu 1941 m. spalio 23 d. vėl leidžiama viešosioms bibliotekoms tęsti veiklą. Buvo panaikinti visi nevokiškų įstaigų potvarkiai, tačiau, neparengus jokių instrukcijų viešųjų bibliotekų veiklos administravimui, bibliotekos veikė pagal ikikarinį Lietuvos valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymą: už lėšas patalpoms, kurui ir tvarkymui buvo atsakingos vietos savivaldybės, už darbuotojų skyrimą, fondų komplektavimą – Švietimo vadyba. Valstybinės viešosios bibliotekos darbuotojai dirbo 3 dienas per savaitę po 4 valandas už 40% bibliotekininko atlyginimą.

Vokiečių okupacijos metais prasidėjo naujas bibliotekų fondų „valymas“. 1942 m. sausio 27 d. Švietimo vadyba išleido aplinkraštį Nr. 1608, kuriame buvo reglamentuota knygų išėmimo tvarka. Siekiant sustiprinti bibliotekų veiklos kontrolę, 1942 m. balandžio 1 d. okupacinės administracijos reikalavimu viešosios bibliotekos iš Švietimo organų pavaldumo buvo perduotos Vidaus reikalų organams. 1943 metų balandžio 1 d. visoms bibliotekoms buvo išplatinta Švietimo vadybos Suaugusiųjų direkcijos anketa.

Kretingos viešoji biblioteka atsakydama į klausimus pateikė žinias, kad Kretingos viešosios bibliotekos vedėja nuo 1941 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirta Saliomėja Vaičienė. Viešosios bibliotekos fondą 1943 m. sudarė 2884 tomai knygų. Viešojoje bibliotekoje skaitė 650 skaitytojų ir per metus jiems buvo išduoti 2172 leidiniai. Apie materialinę bibliotekos būklę anketoje rašoma, kad skaitykla neveikia, patalpos nepatenkinamos. Viešųjų bibliotekų veikla vėl nutrūko 1944 m. vasarą traukiantis frontui ir Raudonajai Armijai peržengus Lietuvos sieną.

Laima Jonauskaitė, 2010

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. BALTUŠIS, J. Bibliotekų centralizacijos problemos. Iš Bibliotekų darbas, 1974, Nr. 7, p. 7-9.
2. Bibliografjos žinios, 1941, nr. 2, p. 63.
3. Bibliotekų veikla spartinant mokslinę-techninę pažangą. Vilnius: LTSR VRB, 1982, 135 p.
4. Centralizuotų bibliotekų darbo nuostatai ir instrukcijos: LTSR Valst. Respublikinė biblioteka. Vilnius, LTSR VRB, 1977. 69 p.
5. Dokumentais bibliotekų centralizacijos klausimu. Iš Bibliotekų darbas, 1974, nr. 5, p. 7.
6. GAIGALIENĖ, I. Spaudos plitimas Kretingoje: diplominis darbas. VU: Vilnius, 1971, 56 p. – Mašinraštis
7. GOLDAS M., TOMONIS, S. Centralizacija. Bibliografija. Kokybė. Iš Bibliotekų darbas, 1976, Nr. 8, p. 7–8.
8. JONAUSKAITĖ, L. Kretingos CB veikla 1977–1988 metais [diplominis darbas]. VVU: Vilnius, 1989. 106 p. – Mašinraštis
9. KANARSKAS, J. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 304. ISBN 978-609-404-057-3.
10. KAVOLIŪNAS, A. Valstybinių masinių bibliotekų centralizacijos klausimu. Iš Bibliotekų darbas, 1974, nr. 4, p. 17-20.
11. KIMAS, M. Centralizuota bibliotekų sistema, kaip mokslinė informacinė įstaiga. Iš Bibliotekų darbas, 1979, Nr. 1, p. 15-17.
12. KUBILAS, A. Apie centrinių bibliotekų pastatų ir patalpų normas. Iš Bibliotekų darbas, 1976, nr. 11, p. 27-30.
13. Lietuvos bibliotekų istorijos šaltiniai ir tyrinėjimai. Vilnius: Lietuvos Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 1996, 51 p.
14. Lietuvos savivaldybių viešosios bibliotekos. Vilnius: Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 1995, 38 p.
15. Lietuvos viešosios bibliotekos 1943 metų anketos duomenis. Vilnius: Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 1996, 51 p.
16. PALIUKAITĖ, R. Savivaldybių viešųjų bibliotekų metodinė veikla 1947–2000 metais. Iš Šiandien aktualu, 2003, Nr. 1(28), p. 70.
17. PETRAITYTĖ, N. Šiaulių viešoji biblioteka: istorinės atodairos 1920–1950 m. Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejaus leidykla, 2004, 156 p.
18. POŠKUTĖ, B. Bibliografija masinėse bibliotekose. Iš Bibliotekų darbas, 1978, Nr. 6, p. 23–24.
19. RAŠIMIENĖ, B. Masinių bibliotekų fondų komplektavimas centralizuotoje sistemoje. Iš Bibliotekų darbas, 1974, Nr. 3, p. p. 6–9.
20. SINKEVIČIUS K. Centralizacija ir kadrų rengimo klausimai. Iš Bibliotekų darbas, 1976, nr. 1, p. 20–22.
21. SINKEVIČIUS, K. Lietuvos TSR bibliotekų istorija. Vilnius, 1983, p. 256.
22. TALUNTYTĖ, O. Respublikos valstybinių masinių bibliotekų fondai. Iš Bibliotekų darbas, 1988, Nr. 6, p. 1–2.
23. TAMOŠIŪNAITĖ, G. Pradedame naują metodinės veiklos etapą. Iš Bibliotekų darbas, 1986, Nr. 2, p. 6–7.
24. Tarp knygų, 2000, Nr. 11, p. 44.
25. TOMONIS, S. Bibliografija centralizacijos sąlygomis. Iš Bibliotekų darbas, 1974, Nr. 11, p. 9–11.
26. TOMONIS, S. Centralizuotos sistemos bibliografinis aparatas. Iš Bibliotekų darbas, 1975, Nr. 12, p. 10–11.
27. URBONIENĖ, V. Bibliotekų centralizacijos parengiamieji darbai. Iš Bibliotekų darbas, 1974, Nr. 6, p. 14–16.
28. URBONIENĖ, V. Fondų apskaita centralizuotoje bibliotekoje. Iš Bibliotekų darbas, 1976, Nr. 2, p. 7.
29. VAIČEKONYTĖ, B. Centralizuotų bibliotekų sistemų bibliografinis darbas. Iš Bibliotekų darbas, 1987, nr. 2, p. 17.
30. Valstybinių masinių bibliotekų centralizacijos nuostatai. Iš Bibliotekų darbas, 1975, Nr. 3, p. 28–30.

Šaltinis: JONAUSKAITĖ, Laima. Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos istorija: 1935–1944 m. Biblioteka nepriklausomoje Lietuvoje ir II pasaulinio karo metais. Iš Spaudos ir knygos keliasKretingoje. Straipsnių autorės Laima Jonauskaitė, Lina Buikienė, Nijolė Raudytė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla; [Kretinga]: Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka, 2010, p. 51–56. ISBN 978-9955-18-538-3.