Senkų kalnas (Negarbos piliakalnis )

Apie Kretingos raj. esantį Negarbos (Nebarge) piliakalnį yra išlikę daugybė pasakojimų, legendų, prisiminimų. Kai kada jis vadinamas Senkų, Jazdų kalnu, bet vietiniams žemaičiams geriausiai pažįstamas kaip Bliūdkalnis, mat jo aikštelė primena dubenį (žem. „bliūds“). Aikštelėje yra keistas įdubimas, ne ką mažiau apipintas legendomis, kuriame renkasi vanduo – taip apgulties metu pilies gynėjai apsirūpindavo vandeniu.

Negarbos (Nagarbos) didybė užgeso XIII a., kai pilį sudegino ir kuršių žemę pavergė atėjūnai iš Livonijos. Piliakalnis iš naujo atrandamas XIX a., juo susižavi žemaičių vyskupas, švietėjas Motiejus Valančius – 1848 m. savo veikale „Žemaičių vyskupystė“ užrašo įdomų pasakojimą apie Negarbos (įvardija jį kaip Senkų kalną) piliakalnį. Tekste minimi žemaičiai iš tiesų turėtų būti kuršiai, nes tai kuršių etninės žemės, o gudai tiesiog kažkokie svetimšaliai.

*******
Didžiai seniai žemaičiai ant aukšto sauso kalno išpylė sau pilį ant upelio Tenžės ir tankiai gebėjo ant jo melstis, bet niekuomet nelaikė ten įgulos, todėl gudai, jūra pagal atplaukę, leidos į kraštą, atrado pilį ir užėmė. O kad žemaičiai neiškrapštytų, išmūrijo sau ant kalno aukštą bokštą, kuriame laikė įgulą, ir prisitiekė gan maisto.

Būdami ponais tos pilies, norėjo pajūriu valdyti ir tarės pamušę dalį Žemaičių. Gintenis, aukščiausias kunigas, išleido į Žemaičius vieną kunigą, kur, paskyręs į karvaidas poną Kirkutį, liepė jam surinkti žmones ir įsigriauti į pilį. Žemaičiai, vardu aukščiausio kunigo vadinami, tuojau grobė ginklus ir susirinko į būrį. Buvo jų tris tūkstančius. Kožnas iš tų turėjo už juostos keletą medžio strypų, šoblę [kalaviją], ragotinę [ietį], geležies bizūną, ant kurio galo kybojo geležies bumbalas nuo dviejų svarų, o nekurie ir seidokus [lankus] su vylyčiomis [strėlėmis].

Atsitiko tai birželio mėnesyj. Karvaida vedė juos prie Senkų kalno. Kuriuos gudai pamatę, sušuko bokšte it skruzdės, šapeliui į skruzdyną įkritus. Žemaičiai tuojau apgulė kalną, o Kirkutis sušuko: „Matot, vyrai, jogei tie nedori atėjūnai įsimetė į mūsų pilį it širšūnai į svetimą drevę, nori mūsų žemę užimti, mus savo padaryti vergais ir mūsų dievus išnaikinti! Iškrapštykim tas bjaurybes, išmeskim iš mūsų žemės ir nepalikim nė vieno gyvo! Lai pažįsta, ką gali stiprūs žemaičiai padaryti!“ Atsakė žmonės: „Visa tai beregint padarysim!“ Vėl sušuko Kirkutis: „Ei vaikai, strypų tuojau neišmėčiokit, vienas iš vieno iš visų pusių lipkit į kalną ir muškit gudus! Kas priešingaus, tas yra neprietelius!“. Žemaičiai atsiliepė: „Liksim neliksim, bet kibsim!“.

Tai tarę, up-up pradėjo kabintis į kalną. Gudai gynės, bet, nebgalėdami ištverti, spruko į mūro bokštą ir užsidarė su geležies durimis. Pro skyles bokšto tačiau vylyčias laidė, nes parako ir strielbų tuokart dar nežinojo. Krito tuokart gudų į penkias dešimtis, žemaičių ne mažiau.

Kirkutis, regėdamas užėjus kaitrą, vyrus pailsus ir išalkus, liepė pūsti ožragį, kaipo ženklą, kad atstotų. Šie tuojau, nulipę nuo kalno, susėdo valgyti – maisto kožnas turėjo. Valgydami šnekėjos apie kritusius ir sužeistus. Vienas atsiliepė: „Kritę jau yra amžiname atilsyj, dievai užmokės jiems, nes, gyniodami tėvynės ir krašto savo, padėjo galvas; bet kaip mes įsilaušim į gudų mūro bokštą?“. Kaži kas atsakė: „Nėra kuo rūpintis, turim geležies štangas su bartomis – išmušim geležies duris, viduj yra medžiagos – uždegsim ir išvilnysim kaip vapsvas, į aulį įsimetusias. Dievai patys pagaliau mums padės!“.

Besėdint gru-gru-gru perkūnas sugramėjo. Visi sušuko: „Štai dievas jau eina mums pagalbos!“. Atslinko iš jūros juodai raudoni debesys, pakilo toks viesulas, jog ir pušis apsukui laužė; sustoję žemaičiai stebėjos į debesis, rankas iškėlė ir meldės, sakydami:
Perkūne dievaiti,
Nemušk žemaitį,
Bet mušk gudą,
Kaip šunį rudą!
Tris kartus vos tą maldą atkalbėjo, perkūnas cinkt spyrė į gudų bokštą, žemė sudrebėjo, o gudų bokštas šmukš įlindo į žemę su visais jos apgynėjais. Į jo vietą kliur-kliur iššoko vanduo, ir pasidarė ant aukšto nuo amžių sauso kalno gilus prūdas, kurs tebėra ir lig šiolei. Nuo to laiko pilį tą žmonės praminė Bliūdkalniu. Audra tuojau praslinko. Prasidžiugę žemaičiai keletą gudų, pažeistų, bet gyvų, sudegino ant garbės dievų savo. Apie tą atsitikimą pranešė aukščiausiam kunigui ir sugrįžo kožnas į namus savo.

Aurelija Gelminauskienė, 2015

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. VALANČIUS, Motiejus. Senkų kalnas. Raštai 1. 1972, p. 365–367.