Audimas

Audimas

Audimas – viena seniausių lietuvių liaudies meno šakų, ji apima audinių, vilnonės, lininės aprangos, buitinės reikmės puošmenų – užuolaidų, užtiesalų, staltiesių, lovatiesių, rankšluosčių, takų, juostų ir kt. – gamybą įvairiomis technikomis: horizontaliomis ir vertikaliomis audimo staklėmis, pynimo, rišimo, mezgimo būdais. Šios tautodailės šakos užuomazgos siekia Lietuvos kunigaikščių laikus, kai audimas buvo vienas reikšmingiausių moterų darbų, reikalavusių didelio kruopštumo, krovusių jaunamarčių kraičio skrynias. Savadarbiai audiniai – kiekvienos lietuvės pasididžiavimas. Austi seniau mokėdavo kone visos kaimo moterys. Būdavo tokių, kurios iš šio amato ir pragyvendavo. Kiekviena apylinkė turėjo savo garsių audėjų.

Kretingos apylinkėse buvo rastas trinytis audinys, kuris skaičiuoja jau 2 tūkstančius metų.

Austų juostų nešiojimo tradicija Lietuvoje yra labai sena. IX–XIII a. kapuose aptikta miniatiūrinių juostų gamybos įrankių ir nedidelių pačių juostų fragmentų. Juostos, kaip vyriškų ir moteriškų drabužių dalis, buvo naudojamos iki pat XIX amžiaus. Moterys juostomis pasirišdavo ilgus sijonus, iš juostų buvo siuvami prijuosčių ir sijonų juosmenys, galvos papuošalai. Juostomis moterys suvarstydavo liemenes ir pasirišdavo kojines. Siauromis vytinėmis juostomis susijuosdavo vyrai.

Dar ne taip seniai austi juostas privalėjo mokėti kiekviena mergina. Juostų reikėjo daug, jos buvo naudojamos ir kaip aprangos elementas, ir kasdienėje buityje: krepšeliams, puodynėms, lauknešėliams, sėtuvėms pririšti, taip pat dovanoms. Nuotaka apdovanodavo juostomis visus jaunojo šeimos narius, piršlius, kaimynus, muzikantus. Juostą dėdavo ant duonos kepalo, kuris per visas vestuves išbūdavo neprariektas, kad jaunavedžiai visą gyvenimą turėtų duonos. Per rugiapjūtę juosta buvo aprišamas pirmasis pėdas. Juostos turi didelę apeiginę reikšmę.

Dažniausiai juostų spalvos būdavo žalia, raudona, geltona ir mėlyna, vėliau paplito violetinė, rožinė. Juostų dugnui parenkami šviesesnių spalvų siūlai, o raštui – ryškesni.

Raštai, puošę senovės lietuvių juostas, dažniausiai būdavo geometriniai. Jie turi tam tikrus pavadinimus: rombai, žvaigždutės, širdelės, eglutės, žalčiukai, svastikos, grėbliukai, zigzagai, kryželiai, skliausteliai, brūkšneliai.

Tradicinės lietuvių juostos gaminamos įvairiais būdais: pinamos, rišamos, audžiamos, mezgamos, siuvinėjamos. Seniau juostos būdavo audžiamos iš lininių, vilnonių ir kanapinių siūlų. Lininiai siūlai tikdavo juostų dugnui, spalvoti vilnoniai – raštui.

Pagal audimo būdą juostas priimta skirstyti į keletą grupių: beraštes, vytines, pintines, kaišytines, rinktines (buvo ypač mėgstamos) ir staklėmis austas plačiąsias.

Austas juostas UNESCO yra paskelbusi nematerialiojo paveldo vertybe.

Austinė juosta lietuvių kultūroje atliko ir tebeatlieka ne vieną funkciją: puošia, lydi žmogų džiaugsmingiausiomis ir liūdniausiomis gyvenimo akimirkomis. Juostomis puošiami tautiniai rūbai. Plačiomis juostomis perrišami jubiliatai, svečiai iš kitų šalių. Vestuvių apeigose juosta perrišamas piršlys. Juostelės dedamos į knygą.

Audimo būdai Lietuvos regionuose skirtingi. Žemaičių audiniuose geometriniai raštai susikerta kampuose, raštai simetriški. Jie labai saviti, paprasti, bet taip gražiai šviečia, yra puošnūs. Tautiniai rūbai Žemaitijoje, palyginus su Aukštaitijos, Dzūkijos, labai paprasti, valstietiški. Tačiau tereikia užsukti į Salantų kraštą – ir jau kitaip: valstietiškumas čia derinamas su puošnumu. Žemaičių paprasti sijonai, bet palaidinės, skaros siuvinėtos adinuke – kai siuvinėjant paliekama skylutė.

Žemaičiai lieka ištikimi savo žemės pamokoms: kurti lakoniškai, tvirtai, kukliai, bet kartu ir puošniai.

Kretingos ir viso Klaipėdos krašto audėjų audėja tituluojama tautodailininkė Rūta Vaišnorienė, savo audiniais populiarinusi Lietuvos tautodailę, šio amato mokydavusi jaunimą, o austi skuduriniai kilimai buvo tapę savita vizitine jos kortele. Tautodailės mugėse, miestų šventėse, uostamiestyje kruiziniais laivais atplaukusiems užsienio svečiams audėja demonstruodavo senąjį lietuvių amatą ir išsaugotas tradicijas.

Šiandien audimas kaip kasdienybės dalis nebeįsivaizduojamas. Šio amato puoselėtojų vis mažėja, audžia tik tautodailininkai, o amatininkiškas audimas po truputį nyksta, su juo – ir dalis mūsų kultūros. Kretingos rajone žmonių, mokančių austi staklėmis, likę vienetai, o mokančių apmesti stakles audeklams – tik dvi moterys. Viena jų – tautodailininkė Ingrida Šilgalytė, audimo meną perėmusi iš garsios Salantų krašto meistrės Reginos Jablonskienės, kurios kūryboje jaučiasi visų tradicijų laikymasis – nekeisti šimtamečių raštų, neišradinėti naujovių. Tautodailininkės nuostata: kūnu ir siela esant žemaite, nuo savo šaknų bėgti nereikia ir negalima. R. Jablonskienės sekėjai I. Šilgalytei 2011 m. įteiktas Kretingos rajono mero apdovanojimas už audimo amato puoselėjimą.

Niekur kitur audėjos neausdavo keturnyčiu audimu. Šis būdas taikomas tik Žemaitijoje. Audžiant keturiomis nytimis, reikia gerokai pasukti galvą.

Austi senovinėmis rankinėmis staklėmis Kretingos krašte bemoka tik I. Šilgalytė ir Nasrėnų Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus muziejininkė Violeta Čėsnienė.

Kretingos rajone Jakštaičių kaime senovinę sodybą, kurią tyrinėjo kraštotyrininkas Ignas Jablonskis, turintys Bronislava ir Pranas Alonderiai yra išsaugoję vyro močiutės ir promočiutės jau 200 metų skaičiuojančius išaustus užtiesalus – divonus. Senoviniais divonais būdavo uždengiama pakyla šarvojant mirusįjį, bažnyčios altoriai, o turtingesni ūkininkai gerojoje troboje užklodavo ir svečių lovas. Divonai skirdavosi raštais, spalvomis, audeklo tankiu. Dauguma margaspalvių audeklų yra išausti prieškariu P. Alonderio sesers Eugenijos. Prieš 100–150 metų giminės moterų išaustų paklotų B. ir P. Alonderiai yra padovanoję Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Kretingoje audimas populiarinamas įvairiose edukacinėse programose ir mokymuose.

Nuo 2006 m. Vyskupo M. Valančiaus gimtinės muziejuje pradėtas vykdyti projektas „Audimo mokyklėlė“, kurio mokytoja – juostų audimo specialistė R. Jablonskienė. Muziejus turi trejas stakles, kuriomis išmokstama dvinyčio ir keturnyčio audimo. Audžiami kilimėliai, rankšluosčiai, servetėlės.

2016 m. Kretingos muziejaus Tradicinių amatų centre surengtoje edukacinėje programoje austi vieną iš seniausių ir gražiausių lietuvių liaudies audeklų – žemaičių juostą – pradinukus mokė audėja Regina Tilvikienė.

2017 m. Kretingos muziejus surengė nemokamus audimo kursus „Poška staklės naujoj gryčioj“, kurių metu moterys galėjo susipažinti su turtingomis Žemaitijos regiono audimo tradicijomis, išmokti apmesti rankines stakles, derinti raštus ir spalvas, išausti archajiškų tradicinių raštų kuršių audinių. Audimo amato mokė tautodailininkė I. Šilgalytė. Tęstinio projekto audimo mokymai „Poška staklės naujoj gryčioj“ Amatų centre vyko ir 2018 m. Jų tikslas – gaivinti ir skatinti susidomėjimą audimo amatu Kretingos krašte. Dvejas rankines stakles muziejui pagamino salantiškis tautodailininkas Alioyzas Pocius.

Audimas – didelį kūrybinį potencialą turintis darbas. Šis amatas yra palankus individualiai veiklai pradėti. Šiais laikais senoviniais tradiciniais raštais austi audiniai yra labai paklausūs mūsų šalyje ir užsienyje, iš jų siuvami tautiniai bei pagoniški rūbai.

Parengė Rita Vaitkienė, 2020

1. ČĖSNA, Algirdas. M. Valančiaus muziejuje – atrastieji lobiai ir įmintos paslaptys. Švyturys, 2014, liepos 2, p. 5.
2. JOMANTAITĖ, Diana. Audė patriotiškumo giją. Švyturys, 2016, kovo 16, p. 1, 6.
3. JOMANTAITĖ, Diana. Žemaitiškumo dvasia tautodailėje: ko dabartiniai meistrai gali pasimokyti iš senosios kartos. Pajūrio naujienos, 2011, gruodžio 9, priedas „Smiltys“, p. 15.
4. Senieji žemaičių amatai. Švyturys, 2006, rugsėjo 23, priedas „Mūsų krantas“, p. 4.
5. STONKUVIENĖ, Laima. Muziejuje vėl poška staklės. Švyturys, 2018, rugsėjo 29, p. 7.
6. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Audimo staklės išvedė į žmones. Pajūrio naujienos, 2018, birželio 8. Priedas „Smiltys“, p. 9.
7. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Muziejus – apie tuos, kurie kūrė Nepriklausomybę. Pajūrio naujienos, 2017, rugsėjo 26, p. 6.
8. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Nacionaliniam muziejui dovanojo giminės audeklus. Pajūrio naujienos, 2016, kovo 18, priedas „Mūsų žmonės“, p. 12.