Etnoarchitektūra

Etnoarchitektūra

Jau pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje žemaičių gentys kūrėsi aukštumose tarp Dubysos vidurupio iki Jūros upės.

Iš namų statybos matyti, kad žemaičių kraštas priklauso vakarų baltų kultūrai. Būdingiausių senųjų namų išliko šiaurės vakarų ir vidurio Žemaitijoje.

Ilgą laiką vienos patalpos namas su moline duonkepe krosnimi ir pakura aslos lygyje buvo pagrindinė gyvenamoji patalpa. Netoliese stovėjo ir senasis namas su atvira ugniaviete. Tai ūkinis su gyvulių numogaliu ir iš dalies gyvenamasis (vasarą) pastatas. Ilgainiui atvira ugniavietė perkelta į priemenę, kur buvo duonkepė krosnis. Apmūryta molio ir akmenų sienelėmis atvira ugniavietė tapo kaminu. Pastatų raida vyko pagal schemą: vakarų baltų namai – troba, stuba.

Gyvenamasis namas buvo svarbiausias sodybos pastatas. Neatskiriama namų dalis – svirnas, statomas priešais namą.

Žemaičių pastatai monumentalūs, pasižymėję ne puošnumu, bet dydžiu, proporcijų darnumu, – iki 9 m pločio, 20 m ilgio. Pastatai aukšti – iki 8 m. Daug įvairios paskirties patalpų. Dominuoja sunkūs stogai, dažnai keturšlaičiai, su čiukurais. Plačios pastogės atitiko pusę namo pločio. Pastatų sienos ilgų rąstų, reta pridūrimų. Puošybos elementai kuklūs. Gražiai profiliuoti gegnių ir išsikišusių sijų galai. Būdinga trobos dalis – centre buvęs ir aukščiau stogo iškilęs kaminas. Būdavo ir duonkepė krosnis, o kartais duonai kepti pastatydavo atskirą pastatėlį su krosnimi – ubladę. Išsiskiriančios tik žemaičių kraštui būdingos pusiau gulsčių strypų tvoros.

Lietuvos liaudies buities muziejuje esanti troba iš Kretingos rajono, Imbarės seniūnijos, Erlėnų kaimo, statyta XIX a. antrojoje pusėje, atspindi to laikotarpio žemaitiško gyvenamojo namo raidą. Centrinė dalis – priemenė su virene. Ant žemės įrengta ugniavietė sienomis neapsaugota, o pro lubas ir stogą išvestas dūmtraukis. Toliau – durys į lauką. Dešinėje – pagrindinė gyvenamoji patalpa, t. y. geroji troba. Prie užpakalinės sienos kadaise pristatyta užpečinė paplatinta ir padalyta į dvi patalpas – alkierių ir virtuvę su virene. Iš jos – durys į priemenę. Gerojoje troboje prie kamino sienos sumūrytas nedidelis atviras židinys, pakeltas nuo grindų. Čia galėjo paruošti šiek tiek maisto. Vakarais židinys apšviesdavo patalpą. Kairėje pusėje – šviesi priešininkė, tinkama gyventi, dar vadinama lungine. Toliau – išplėsta priešininkė su duonkepe krosnimi ir įgilintu rūsiu. Iš gerojo kiemo atsiveria dar vienerios durys į kamarėlę, skirtą podėliui ir miegoti.

Erlėnų troba – monumentali, tašytų rąstų, su didžiuliu puskliautiniu stogu, lėkiais, turi septynis šešiarūčius langus su baltai dažytomis langinėmis. Tai Žemaitijai būdingas vidutinio turtingumo ūkininko trobos tipas.

Į Lietuvos liaudies buities muziejų yra perkelta troba iš Maloniškių kaimo, Darbėnų seniūnijos. Ji statyta 1865 m. turtingo ūkininko Juozo Jurgučio. Tai tipiškai įrengta žemaičių troba. Krosnis šildo gerąją ir šeimyninę trobas. Alkieriams šildyti sumūryta stačiamalkė koklių krosnis. Patalpų sienos tapetuotos. Trobos dydis – 10,2 x 22,6 m. Planu, konstrukcijomis ji artima dvarų gyvenamosioms troboms.

Vienas vertingiausių Lietuvos liaudies buities muziejaus objektų – atstatyta unikali XIX a. pradžios žemaičių ūkininko nuo Grūšlaukės sodyba su neblogai išsilaikiusiais pastatais. Tai vienintelė nekompiliuota sodyba, perkelta ir pastatyta taip, kaip stovėjo Dirgalio kaime. Išlaikytas tikslus pastatų išdėstymo planas, atstumai.

XVII a. Žemaitijos bajorų pastatai ir buitis skyrėsi nuo skurdesniojo sluoksnio žmonių buities.

Išlikę dvarų inventoriai rodo, kad XVI–XVII a. bajorų sodybas tverdavo tvoromis ir vartais, buvusiais su stogais ir patalpa sargui. Pastatų buvę daug: gyvenamieji namai, svirnai grūdams ir miltams, mėsai. Atskira patalpa įrengta alui daryti ir laikyti. Būta pastatų, lyg ir svirnelių, drabužiams, medžioklės reikmenims, balnams, pakinktams laikyti. Būdavo pirtis, arklidės, tvartai, atskiri pastatai dvaro tarnams, darbininkams. Aprašymuose minimos didelės – iki 5 sieksnių, maždaug 12 metrų ilgio – svetainės.

Nedaug kas iš tų sodybų liko. Jos mažai tyrinėtos dėl ideologinių suvaržymų. Vis dėlto dvarų, bajorų kultūra buvo bendros krašto kultūros dalis. Gerėjant ekonominėms sąlygoms, valstiečiai pagal galimybes daug ką perimdavo iš dvarų.

Šiaurės vakarų Žemaitijos, taip pat ir Kretingos, krašto materialinės kultūros paveldą tyrinėjo ir jo išsaugojimu rūpinosi kraštotyrininkas Ignas Jablonskis. Pagrindinis tyrinėtojo kraštotyrinės veiklos darbas – 1993 m. išleista monografija „Budrių kaimas“, kurioje aprašo gimtojo kaimo sodybas, žmonių buitį ir kt.

Svarbiausias etninės kultūros tyrinėjimų objektas buvo etnoarchitektūros paveldas – senosios kaimų sodybos ir jų statiniai.

Prieškario žemės reforma stipriai pakeitė Žemaitijos kraštovaizdį, išardė tradicinius gatvinius kaimus, sunaikino daug etnoarchitektūrinių sodybų, diegė naujas, Vakarų Europoje nusižiūrėtas kaimo architektūros tradicijas. Pokario socialinės permainos, tremtys ir prievartinė kolektyvizacija grasė negrįžtamai pakeisti kaimą, jo architektūrą.

Sovietinė kolektyvizacija išdraskė tradicines žemaičių sodybas. Varžomi įvairių draudimų ir kolūkinio gyvenimo reikalavimų, žemdirbiai buvo priversti atsisakyti savo tradicinių pastatų – kluonų, žardų, nomalių, nugriauti dalį tvartų. Keičiantis gyvenimo būdui ir žmonių poreikiams, daugelis gyventojų keitė senųjų namų suplanavimą, fasadinę išvaizdą, statėsi naujus gyvenamuosius būstus ir ūkinius statinius. Mažiausiai per tą laiką pasikeitė žemaičių svirnai (klėtys). Svirnuose buvo laikomi grūdai, miltai, rūkyta mėsa, o atskiroje patalpoje miegodavo šeimynos nariai. Svirne guldydavo jaunavedžius. Gegužės mėnesį svirnuose rengdavo pamaldas. Žemaičių didesniuose svirnuose būdavo trys–penkios patalpos.

Ant išnykimo ribos etnoarchitektūros paveldas atsidūrė prasidėjus melioracijai ir masiniam vienkiemių bei senųjų kaimų naikinimui.

1968 m. I. Jablonskis nustatė seniausią Lietuvoje, 1643 m. datuojamą, medinį etnoarchitektūros statinį – Kripų namą Barzdžių Medsėdžių kaime, o 1975 m. – dar senesnį, XVII a. pradžioje statytą (1764 m. rekonstruotą) J. Bružo namą Peldžiuose.

1967–1972 m. I. Jablonskis apmatavo ir aprašė Noreikos sodybą Auksūdžio kaime, 1973 m. – XIX a. Kotrynos Piktuižytės sodybą Dirgalio kaime.

Valakinio valstiečio tipinės sodybos istorinė raida nuo seniausių laikų iki XIX a. apžvelgta rankraštiniame I. Jablonskio darbe „Pajūrio žemaičių sodybos vystymosi eiga“.

Pajūrio žemaičių regione išlikusios senosios sodybos atskleidžia šiaurės vakarų Žemaitijai būdingą etnoarchitektūrą. Šio regiono tradicinę vidutinio valstiečio sodybą XVII–XIX a. sudarė penki šeši pastatai. Visi jie buvo mediniai, vienaukščiai, su keturšlaičiais, vėliau – pusvalminiais, šiaudiniais stogais, kuriuos XIX a. pradėta dengti ir skiedromis.

Svarbiausias pastatas buvo namas (troba). Seniausi, XVII a. pradžioje statyti, namai turėjo tris patalpas: rytiniame gale buvo troba, vakariniame – priešininkė, o tarp jų – pakriautė. Pietinė pakriautės dalis ties įėjimu į trobą ir priešininkę buvo vadinama priemene, o šiaurinėje pusėje buvo trobą šildžiusios krosnies pakura ir atviras ugniakuras. Jau XVII a. antrojoje pusėje šiaurinėje trobos dalyje atsirado namų ruošai skirta užpečinė, o priešininkės šiaurinėje dalyje įrengta ūkinė patalpa su rūsio duobe.

XVIII a. užpečinės gale įrengtas nedidelis alkierius, priemenė atskirta nuo pakriautės, o virš ugniakuro nuo lubų įruoštas nupjautos piramidės (varpo) pavidalo molinis kaminas. Vakariniame namo gale įrengtos kamaros.

XIX a. užpečinė išplatėja ir tampa nuolatine šeimynos buvimo vieta, vadinama prastąja troba. Pietinėje buvusios trobos dalyje įrengiama geroji troba. Jau ne tik prie prastosios, bet ir prie gerosios trobos galo pristatomas alkierius. Prastasis alkierius naudojamas šeimininkams miegoti, o gerasis – svečiui apnakvydinti. Ugniakurą nuo aplinkos atskyrus mūrine siena, pakriautėje atsirado prastoji priemenė, kaminas ir geroji priemenė. Šalia priešininkės įrengiama longinė.

XX a. pirmojoje pusėje ūkininkai stengėsi tobulinti senuosius, iš tėvų paveldėtus, namus. Siekdami padaryti juos erdvesnius, naikino alkierius, pagalbines patalpas, griovė kaminus.

Kitas svarbus sodybos pastatas buvo svirnas (klėtis). Jis stovėjo greta namo, pietų pusėje. Pirmieji svirnai buvo vienkamariai, o XIX a. valakinio valstiečio svirnas turėjo jau penkias kamaras: grūdinę kamarą, klėtsongą, gerąją kamarą (špikierių), bočių, vaikių ir mergų kamaras, kurios rodo, kad pastatas buvo naudojamas ne tik grūdams saugoti, bet ir karšinamiems tėvams, samdiniams apgyvendinti.

Kiti sodybos pastatai XVII–XIX a. mažai keitėsi. Atokiau nuo namo vakarų pusėje stovėjo tvartas, kuris susiformavo sujungus po vienu stogu atskiras patalpas (kūtes) įvairių rūšių galvijams laikyti ir daržines pašarui saugoti.

Kai kuriose sodybose stovėjo nomalis – nedidelis pagalbinis pastatas, kuriame buvo atviras ugniakuras jovalui ruošti ir gardai kiaulėms laikyti.

Sodybos pakraštyje, atokiau nuo kitų pastatų, buvo kluonas (klojimas, jauja) su javų džiovykla (pirtimi, douba). Šalia kluono XIX a. atsirado žardai, skirti linų galvenoms džiovinti.

Pastatų puošyba Kretingos apylinkėse, kaip ir visoje Žemaitijoje, gana kukli, bet drauge ir savita, atspindinti liaudies kultūros lygį.

Dėl pastogių žemumo gyvenamojo namo sienos mažai tebuvo matomos, galbūt todėl nebuvo puošiamos, daugiau dėmesio skiriant stogo formai. Žiūrėta, kad pastatas būtų akiai malonus ir iš tolo „atšviestų“. Todėl visų pirma išsivystė čiukurų apdaila, o vėliau atsirado įvairiausiais motyvais pjaustytos ir gražintos stogų vėjalentės ir sienų apkalo driblentės. Įvairiais pagražinimais užbaigiami išorėn išeiną perdenginių sijų galai.

Klėtys puošiamos priegrindžiais, o prie gyvenamųjų namų imta statyti atvirus prieangius. Mažiausiai dėmesio buvo skiriama langų apvadų apdailai.

Kuklios išorės žemaičių gyvenamasis namas labiau puošiamas iš vidaus, didelį dėmesį skiriant ir durų apdailai.

Namų apdaila labai saikinga, apsiribojanti išsikišančių sijų galų ir viršutinių vainikų galų apdaila pastatų kampuose. Pusvalminių stogų vėjalentės ir driblentės puoštos geometriniu ornamentu. Perdengimų sijų kampai, lublentės ir durų angų staktos jau nuo XVII a. pradžios puošiamos iškiliąja drožyba, o durys apkalamos profiliuotomis lentelėmis, kaltinėmis vinimis su stambiomis galvutėmis ir kaldintais varčiais (vyriais).

XVII a. krosnys buvo skliautinės, molinės. XVIII a. paplito puodyninių koklių krosnys. Vieną tokių krosnių I. Jablonskis 1951 m. aptiko, o 1965 m. nubraižė, V. Malinauskio sodyboje Žutautų kaime, Kretingos rajone. Ji statyta 1757 m., kokliai ir karnizai puošti spalvotais augalinio motyvo ornamentais.

Puodyniniais kokliais dengtos krosnys buvo paplitusios visoje šiaurės vakarų Žemaitijoje. Puodynės pavidalo koklius iš molio lipdė vietos puodžiai. XIX a. koklius-puodynes pakeitė fabrikinės gamybos glazūruoti plokštiniai kokliai.

Parengė Rita Vaitkienė, 2021

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Etnokultūrinė Igno Jablonskio veikla. Kretinga, 2006, p. 7–14.
2. STANIKŪNAS, Vytautas. Lietuvos kaimo trobesiai. Lietuvos liaudies buities muziejus, 2016, p. 43–45, 52, 65, 87–89. ISBN 978-9955-9661-4-2.
3. JABLONSKIS, Ignas. Pastatų durų puošyba Kretingos apylinkėse 17–19 a. Iš Etnografija: metraštis. Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejus. Vilnius, 1991, d. 1., p. 73.