Darbai ir įrankiai

Tradiciniai darbai, buities įrankiai

Žemaičiams darbų niekada netrūkdavo ir namuose, ir laukuose, ypač vasarą.

Ankstyvas pavasaris prasidėdavo žemės dirbimu, sėjimu, vėliau – ravėjimas, šienapjūtė, rugiapjūtė, linarūtė, kūlimas, bulviakasis, o pasibaigdavo darbai vėlyvą rudenį linų apdirbimu. Tada jau prasidėdavo darbai viduje.

Žemaičių troboje ilgais rudens ir žiemos vakarais prie balanų šviesos buvo dirbami įvairiausi darbai: moterys verpdavo, ausdavo, vyrai vydavo virves – pančius, vadeles, botagus, taisydavo ir siūdavo pakinktus arkliams, droždavo ratų stipinus, grėblių dantis, lenkdavo rogių pavažas. Darbų pertraukomis dainuodavo, sekdavo pasakas, mindavo mįsles, o per gavėnią ir adventą giedodavo šventas giesmes.

Be gyvulių šėrimo, namų ruošos darbų, moterys verpė vilnas, linus. Iš vilnų mezgė pirštines, kojines, megztinius, o iš linų audė raštuotus ir paprastus audinius apatiniams ir viršutiniams rūbams, paklodėms, rankšluosčiams, staltieses, lovatieses, juos siuvinėdavo.

Vyrai meistraudavo įvairius namų ūkio rakandus, tvarkė ūkio padargus, darė baldus (suolus, stalus, spinteles), pynė krepšius, gamino duris ir langus, ratus, statines, vonias, statė namus, darė kalviškus gaminius. XIX a. pab. Kretingoje veikė geležinių plūgų dirbtuvės. XX a. pr. pagal fabrikinių pavyzdį geležinius plūgus pradėjo daryti kalvis Mykolas Enzinas Kretingoje. Valstiečių ūkiuose plūgai žagrę pakeitė XIX a. pabaigoje.

Kraštotyrininkas Ignas Jablonskis rinko medžiagą apie žemaičių buitį, ūkyje naudotus darbo įrankius ir įrenginius.

1962 m. jis apmatavo ir nubraižė Jakštaičių kaimo (Kretingos r.) gyventojo A. Kontrimo namų darbo kuliamąją, ruzvelkį ir jėgos perdavimo mechanizmus, užfiksavo kuliamosios mašinos veikimo principą, 1973–1974 m. aprašė ir nubraižė Darbos upelio durpyne Auksūdžio kaime aptiktas XIV–XV a. medinių ratų ir rogių dalis, tilto atramas, kultuves, 1975 m. – Vaineikių kaime naudotus derliaus nuėmimo ir kūlimo įrankius, 1981 m. – 11 jekelių ir 4 grūstuvius.

1973–1977 m. surinko 103 šukuočių rinkinį, kurį perdavė Lietuvos liaudies buities muziejui. Parengė tiriamąjį darbą apie šukuočių istorinę raidą ir puošybą Kretingos rajone nuo XVIII a. iki XX a. vidurio, pateikė kiekvieno šukuočio aprašymą ir brėžinius. Darbe aprašyti ir veržtuvai, naudoti Kūlupėnų apylinkėje šukuojamų linų pėdams suveržti.

1991 m. kraštotyrininkė Felicija Stramilaitė užrašė Šašaičių kaime vykusios ekspedicijos metu surinktus senųjų gyventojų pasakojimus apie linų auginimą ir apdirbimą šiose vietovėse.

Kiekvienas ūkininkas augino po 1 ha, o mažažemiai – po 0,5 ha linų.

Raudavo juos į pėdelius, sustatydavo į kupetas, kad išdžiūtų. Išdžiūvusius parveždavo namo ir sukraudavo ant išlenktų binkių (sijų). Sudėtus pėdus priverždavo ir šukuodavo, kad išbirtų sėmenys. Tam naudojo specialius šukuočius, panašius į bulvių kaseklius, tik daug aštresniais nagais. Sėmenis supildavo lauke, išdžiovindavo saulėje, išarpuodavo arpu. Tada veždavo į markas (linmarkas) lankoje merkti. 4 pėdus surišdavo kryžmai, ant jų sukraudavo didžiules krūvas linų. Apdėdavo medžių šakomis, akmenimis ir laikydavo savaitę ar dvi, kol išsistovės, išmirks. Tuomet išvežiodavo po laukus, kreikdavo (ištiesdavo, iškratydavo) eilėmis, kad išsistovėtų. Paskui grėbliu surinkdavo, sustatydavo į kupetas. Vėliau surinkdavo, parveždavo į pastoges, jaujas. Džiovindavo pirtyje ant aukštų karčių prie krosnies ligi pusiaunakčio. Tada eidavo tų linų minti. Jaujoj būdavo mašina iš dviejų krumpliaračių. Kišdavo linus tarp ratų, kad išlaužtų, būtų minkšti. Mintuvuose viena ranka linus dauždavo, kita – traukdavo. Beminant linus pribirdavo spalių. Tada brauktuvėse linus švariai braukdavo, kad neliktų spalių. Paskui moterys tuos linus iššukuodavo.

Iš storųjų ausdavo maišus, audeklus, o iš plonųjų – paklodes, rankšluosčius. Pavasarį ištiesdavo sode, kad išbaltų saulėje. Išdžiūvusius sudrėkindavo ir vėl džiovindavo, kol išbaldavo. Tuos audinius virindavo pelenų šarme. Kad pelenai būtų balti, parsinešdavo sudeginti miško kadagių. Skalbti veždavo į Minijos upę. Moterys skalbinius daužydavo kultuve sakydamos: „Mano plika, tavo plika, mano plika…“

2013 m. Salantų ir Imbarės seniūnijose Kretingos muziejaus surengtoje etnografinėje ekspedicijoje apie to krašto buitį, darbus papasakojo senieji Juodupėnų, Laivių, Kadagynų, Erlėnų, Jakštaičių kaimų gyventojai.

Laivių kaimo žmonės sėdavo nemažai kanapių, kurias augindavo spirgynei gaminti ir stiprioms virvėms. Jas tekdavo sunkiai sukti, vėliau išminti, iššukuoti, suvyti. Panašiai kaip linus.

Skalbdavo tvenkinio vandenyje. Šarmą pasigamindavo iš medžio pelenų. Virindavo ant krosnies katile po valandą ar dvi. Atvėsindavo ant specialiai tam padaryto suolo prie tvenkinio. Turėdavo kultuves, skirtas skalbiniams skalauti. Vasarą – lengviau, o žiemą tekdavo ir eketę tvenkinyje išsikirsti. Lygindavo moterys užvyniojusios išskalbtus skalbinius ant kočėlo.

Nepasiturinčių, gausių šeimų vaikams buvo įprasta nuo 7 metų amžiaus pradėti tarnauti (piemenauti) pas ūkininkus. Dirbo įvairiausius darbus: prižiūrėjo šeimininkų vaikus, ganė žąsis, avis, karves, rišdavo rugius, kraudavo šieną, rovė linus. Sąžiningi ūkininkai nenuskriausdavo: samdinius rengė, sočiai valgydino ir net algas mokėjo.

2019 m. Kretingos muziejininkų buvo surengta etnografinė ekspedicija Darbėnų seniūnijoje. Pasertupio, Sūdėnų, Vaineikių, Grūšlaukės, Benaičių, Latvelių kaimų gyventojų pasakojimai atspindi tų apylinkių tradicinius darbus.

Keldavosi žmonės anksti – 5 valandą ryto ir išeidavo kulti. Kuldavo daržinėje spragilais. Netrukus vyrams tekdavo eiti prižiūrėti arklius, ūkio šeimininkė ar samdoma merga eidavo šerti gyvulių, virti valgio. Apie 7 val. ryto pavalgydavo pusryčius ir išeidavo dirbti į laukus.

Bulves raudavo tik spalio pradžioje. Visi darbai buvo dirbami su arkliu. Pašarus žmonės patys sėdavo, pjaudavo, surinkdavo, surišdavo ir parveždavo.

Po vakarienės šeimyna irgi nesėdėjo be darbo: vyrai vijo virves, pynė krepšius, moterys verpė.

Per rugiapjūtę eidavo vieni pas kitus į talką. Pjovėjams dalgiais nupjovus, iš paskos ėjo rišėjai, rišdami ir statydami į pėdus ir gubas.

Vaikams tekdavo ganyti gyvulius, būti auklėmis mažiausiesiems, prižiūrėtojais, pagalbininkais senoliams. Jaunuoliai eidavo tarnauti pas ūkininkus. 18–20 metų jau mokėdavo visus darbus.

Upėje švarindavo avis prieš kirpimą. Ištrindavo muilu, įvesdavo į vandenį, apipildavo. Išlipusios avys nusipurtydavo ir vilna išdžiūdavo. Kitą dieną nukirpus reikėdavo vilnas pašyti. Verpdavo tik javus iškūlę.

Baublių kaimo darbų enciklopedine iliustracija galima laikyti šio kaimo gyventojos Bronės Liubertienės atsiminimus, užrašytus D. Gibišienės 2002 m.

Minima, kad seniau kaimo žmonės buvo darbštesni, išradingesni.

Etnografinėje medžiagoje užfiksuoti namuose pačių gaminti įrankiai. Pvz., medinė mašina, stovėjusi jaujoje, naudojama linams apdoroti: du maždaug 1 metro ilgio išskobti pagaliai, pritvirtinti prie rąsto, kad galėtų lengvai kilnotis. Šiuos mintuvus sugalvojo ir pagamino Juozas Lukauskas. Padaryti tokią darbo priemonę prašydavo ir aplinkiniai.

Žmonės draugiškai talkininkaudavo vieni kitiems. Pvz., per linarūtę, kur vienas nieko nepadarysi, o reikėjo spėti nurauti, kad linai išdžiūtų. Jei kaimynas neturėjo pasisėjęs, tai ateidavo talkininkauti, o pats už darbą gaudavo rugių ar dar ko. Talkininkus šeimininkai visada pamaitindavo. Paprastos būdavo vaišės, bet sočios: duona, rūgštus pienas, bulvės, mėsa. Ir trobas statydami kviesdavosi talkas.

Žmonės dirbo sunkiai, bet linksmai, juokaudami, dainuodami. Kiekvienam darbui – atskira daina.

Išskirtinai moteriškas darbas buvo gėlių darželių sodinimas ir priežiūra. Darželis būdavo prie kiekvienų namų, aptvertas gražesne tvorele negu kiemas. Augino daugiausia žiemines gėles, daug rūtų. Prie laukinių durų visada žydėdavo žemčiūgai, kurie saugojo namus nuo to augalo bijančių musių. Rudenį gausiai žydėdavo įvairiaspalviai jurginai. Aukštus augalus parišdavo gražesniais pagaliukais. Kaip trąšą naudojo iš miško parneštus eglių spyglius.

Į senus puodus, nebereikalingus rakandus prisodindavo kambarinių augalų.

2013 m. Salantų ir Imbarės seniūnijose vykusios etnografinės ekspedicijos medžiagoje minimos to regiono moterų augintos gėlės: nasturtos, gvazdikėliai, flioksai, bijūnai, astrai, plukės, tulpės, liepsnelės, našlaitės. Darželius apdėdavo įvairaus dydžio akmenimis.

Mirusiųjų kapus irgi puošė daugiamečiais augalais: rūtomis, dobilėliais, šparais.

Parengė Rita Vaitkienė, 2021

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Darbėnų seniūnija. Vietos ir žmonės [2019 metų etnografinės ekspedicijos medžiaga]. Kretingos muziejus, 2019, p. 36–41. ISBN 978-609-95929-2-3.
2. Etnokultūrinė Igno Jablonskio veikla. Kretinga, 2006, p. 17.
3. Meistrai. Amatininkai. Muzikantai; Darbymečio talkos; Darželiai – sodybų puošmena. Iš Kaimo istorija paraštėse [2002 m. medžiaga apie Baublių kaimą, surinkta Danguolės Gibišienės], p. 8, 15, 17.
4. MICKEVIČIUS, Juozas. Tėvų ir protėvių žemė. Vilnius, 2009, kn. 2. p. 247–260. ISBN 978-9955-818-05-2.
5. Salontū krašta šnektas. Kretingos muziejus, 2013, p. 17–21.
6. Šašaičių kaimas: ekspedicijos „Nykstančių kaimų istorijos“ medžiaga. Parengė STRAMILAITĖ, Felicija. Jokūbavas, 2006, p. 35–37, 82.