Apranga

Apranga

Savitu tradicinių drabužių komplektu XIX a. išsiskiria vakarų lietuviai – žemaičiai. Sunku nustatyti atskirų šio laikotarpio Žemaitijos rajonų ar apylinkių tradicinių drabužių variantus, tačiau gana aiškus bendras žemaičių drabužių pobūdis.

XIX a. žemaičių drabužiai – tamsesnių ir ryškesnių spalvų negu aukštaičių. Žemaitės ryšėjo raudonmargius žičkinius raiščius ant pečių, ryškias skepetaites ant galvos ir kaklo. Savitas žemaičių apavas – medinės klumpės. Tradiciniams XIX a. pab. žemaičių drabužiams būdinga ir tai, kad jie pradeda prarasti pirmykštį, per keletą šimtmečių susiformavusį, siluetą ir artėja prie miestietiškų europietiškos mados drabužių. Tai ypač ryšku XX a. pr. valstiečių aprangoje.

Vertingas šaltinis XIX a. pirmosios pusės madoms pažinti yra J. A. Pabrėžos pamokslų, sakytų Salantuose 1814–1848 m., rankraščiai. To meto valstiečių madoms nemažą įtaką turėjo Bažnyčios ir dvasininkų apribojimai bei draudimai. Siūlytas paprastas, kuklus apsirengimas. Drabužių puošnumą, naujoves kunigai laikė nuodėme ir smerkė. J. A. Pabrėža pamoksluose bara valstiečių jaunuomenę, ypač merginas, už naujas madas.

Įdomios medžiagos apie XIX a. vidurio žemaičių drabužius pateikia M. Valančius apysakoje „Palangos Juzė“ ir šiek tiek – „Žemaičių vyskupystėje“. Ypač vertinga „Palangos Juzės“ medžiaga, kur ne tik aprašomi, bet ir palyginami vienos ir kitos vietovės apavas ir drabužiai, jų medžiaga, spalvos ir pasiuvimas.

Žemaičių moterų drabužių komplektą sudarė: marškiniai, sijonai, liemenė, prijuostė, kailiniai, sermėga, apavas ir galvos danga.

Drabužiams daugiausia buvo naudojama naminė medžiaga: drobė, milas, čerkasas.

Žemaitijoje pagrindinis moterų papuošalas buvo gintariniai ir stikliniai – „pūstiniai“ – karoliai, kuriuos nešiodavo net keliomis eilėmis. Karolius mini ir J. A. Pabrėža. Jis bara žemaites, pamėgusias ir žiedus.

Svarus šaltinis kaupiant ir įamžinant etnografinius faktus apie apdarus, apavą yra etnografinės ekspedicijos. Tokią ekspediciją surengė Kretingos muziejus 2019 m. Darbėnų seniūnijos 21 kaime. Užrašyti vietinių žmonių pasakojimai atskleidžia jų gyvento laikotarpio aprangos detales.

Vyriški baltiniai buvo ilgi, iki kelių, su jais ir miegota. Būdingos apatinės kelnės. Susijuosdavo iš linų nusivyta juosta. Kelnių spalva – pagal avies vilną, kurią nudažydavo prieš audžiant audeklą. Naminės kelnės – iš milo. Nešioti odiniai, į kelnių kilpeles įverti diržai. Kostiumus siūdavo iš namie suverptų ir išaustų vilnų, kailinius – iš avikailio. Liemenės – dažniausiai margos. Nugaros dalis prastesnės medžiagos, priekinė – geresnės. Nešioti autai, naginės (vyžos), surauktos iš veršelių odos.

Merginų, moterų marškiniai – namuose austo milo, vilnos, pasiūti kaimo siuvėjos. Rudenį nešiotos ilgos suknelės, vasarą – berankovės. Baltiniai su apykaklėmis ir sagomis, kurias pirkdavo iš prekeivių žydų ar pačios pasidarydavo iš medžio ir aptraukdavo medžiaga. Išeigai baltinius puošdavo sąsagomis.

Moteriškos kojinės ilgos, virš kelių, su raišteliais ar gumomis, kad nenusmuktų. Kojines nerdavo pačios iš lino vasarai ir iš vilnos žiemai, puošdavo įnertu kryželiu ar kitu raštu. Avių vilną kojinėms dažydavo alksnio žieve. Ypač gausiai raštuotų kojinių parsiveždavo iš Latvijos. Nusimegzdavo ir nešiodavo trumpas kojines, pirštines. Raštai – dažniausiai langeliais. Vyraujančios spalvos: juoda, balta, ruda, geltona. Kartais pirštinės – ilgos, dėvimos ant rūbo rankovių, su kuteliais. Pirštines taip pat nerdavo namuose, pasiuvinėdavo spalvotų gėlių raštais. Kasdienai skirtos – paprastos kumštinės.

Senų moterų būdinga apranga – ilgi klostyti sijonai ir švarkeliais paryškintu liemeniu, baltos palaidinės. Audinius, parvežtus iš užsienio, pirkdavo iš žydų. Spalvos tamsios – juoda, mėlyna, ruda. Apatiniai sijonai balti.

Plaukus, supintus į kasas, segtukais susegdavo vainiku. Niekur nėjo be baltos perkelinės skarelės. Būdingos ir skarelės su žaliais, baltais, juodais išaustais kutais.

Vežimu su arkliais važiuodamos į miestą, bažnyčią, moterys turėjo apsiaustus iš kailio ir vilnos, geltonais, raudonais siūlais siuvinėtą sėdynės uždangalą.

Apavas: kasdienai – naginės, medinės klumpės, bažnyčiai – bateliai. Žiemą kojas vyniojo vilnos autais, vasarą – lininiais. Apvyniodavo visą pėdą iki blauzdos. Tai saugojo nuo šalčio ar gyvatės įkandimo uogaujant, grybaujant miške. Daug vaikščiodavo ir basomis.

Čiulptukus mažyliams atstodavo lašinių gabalėlis. Vaikų mokyklinės kuprinės – iš faneros ar medinės. Apavas – medinės klumpės, medpadžiai, aptraukti oda, karvės odos naginės.

Baublių kaimo žmonių atsiminimuose atsispindi XX a. pradžios aprangos ir apavo savybės.

Moterys dėvėdavo apatinius lininius marškinius su apačioje pridurta storesne, kartais iš pašukų austa, suklostyta medžiaga, kad klubai atrodytų platesni. Ant marškinių dėvėdavo liemenę, kuri atstodavo dabartinę liemenėlę. Moterys pačios ausdavosi skareles iš plonų, gražesnių vilnonių siūlų. Kelnių moterys visai nedėvėjo. Tai buvo laikoma gėda, nes kelnės – išskirtinai tik vyrų drabužis.

Vyrai nešiodavo ne trumpikes, o apatines kelnes.

Tautiniai rūbai

Tautiniai rūbai kaip sąmoninga saviraiška atsirado kartu su besiformuojančia inteligentija, tapusia pagrindine tautinės savimonės reiškėja. XIX a. pab. pastebimas tautinės savimonės formavimasis platesniuose visuomenės sluoksniuose. Tautiniais rūbais etninė grupė save identifikuoja su konkrečia tauta ir vizualiai apie tai informuoja.

Nuo XIX a. pabaigos liaudies apranga švietėjų vadinama tautine.

A. Tamošaitis išskyrė tautinių rūbų regioninius savitumus. Žemaičiams savičiausi: platūs sijonai (keli), daug skarų, raštuotos pirštinės ir kojinės, išraižytos klumpės. Savitai pasiūta klostelėmis liemenė. Gausu paprastų kuklių raštų – katpėdžių, dobiliukų, vingučių. Kiekvienas rūbas vis kitos spalvos: raudonos, mėlynos, žalios, baltos.

XX a. 3–4-uoju dešimtmečiais pagausėjo nuometais pasipuošusių moterų. Taip 4-ajame dešimtmetyje. puošėsi ir Kretingoje. Užfiksuota ir tautinių liemenių kvadratine kaklo iškirpte. Šaulių, „Birutiečių“, LKMD, jaunalietuvių, studenčių 4-ajame dešimtmetyje pamėgtos liemenės ovalia kaklo iškirpte. Tokių taip pat užfiksuota Kretingoje. Čia pastebėtas ir rečiau pasitaikydavęs liemenių puošimas siuvinėjant metaliniais ar kitais ryškesniais siūlais gėles ar kitokius ornamentus prie kaklo iškirptės ir užsegimo.

Tautiniai rūbai buvo siuvami ir vaikams. Komplektas mergaitei atitiko suaugusiųjų moteriškąjį stereotipišką modelį. 1920 m. nuotraukoje, darytoje Kretingoje, užfiksuota rašytoja Liūnė Janušytė, jos motina ir sesuo Felė, vilkinčios tautiniais drabužiais.

Vyriškiems tautiniams rūbams, skirtingai nuo moteriškų, kaip būtina dalis pripažinta viršutinis apsiaustas ar švarkas. Vyrai tautiniais rūbais vilkėjo tik XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Būdinga: balti marškiniai (kartais puošti kiauraraščiu siuvinėjimu), šviesios ar kitokios kelnės, sujuosta juosta, kartais kepurė (skrybėlė), švarkas.

Tautinių drabužių gyvybingumą rodo ir tradicinių respublikinių dainų ir šokių šventėse tautiškai pasipuošę dainininkų ir šokėjų kolektyvai. Šventėms tautiniai drabužiai kuriami remiantis surinkta etnografine medžiaga, senų žmonių prisiminimais, pasakojimais. Audinius drabužiams audžia ir liaudies audėjos, kūrybiškai ir išradingai pratęsdamos šimtametes tautinių drabužių audimo tradicijas.

Drabužiuose juntamas būdingas lietuviškas paprastumas, formų monumentalumas, spalvinis santūrumas. Kai kurios detalės – drobulės, skaros, skarelės, jų savita nešiosena – išliko.

Parengė Rita Vaitkienė, 2021

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Apranga ir apavas. Iš Kaimo istorija paraštėse [2002 m. medžiaga apie Baublių kaimą, surinkta Danguolės Gibišienės], p. 14.
2. BALČIKONIENĖ-SONGAILAITĖ, R., BALČIKONIS, J. Tautiniai drabužiai pagyvenusių žmonių kolektyvams. Vilnius: „Vaga“, 1970.
3. Darbėnų seniūnija. Vietos ir žmonės [2019 metų etnografinės ekspedicijos medžiaga]. Kretingos muziejus, 2019, p. 3, 21–26. ISBN 978-609-95929-2-3.
4. MASTONYTĖ, M. Žemaitijos moterų drabužiai XIX a.–XX a. pradžioje. Iš Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius: „Mintis“, 1964, t. 4, p. 141–143, 153.
5. ŠIDIŠKIENĖ, Irma. Tautiniai drabužiai lietuvių kultūroje (XIX a. pab. – XX a. 4 dešimtm.). Moteriškų tautinių drabužių bruožai. Iš MILIUS, V.; MORKŪNIENĖ, J.; ir ŠIDIŠKIENĖ, I. Amatas ir kūryba. Vilnius: Pradai, 1997, p. 211, 255, 258, 267, 276, 280, 282–283. Lietuvos etnologija, 2. ISBN 9986-776-61-9.