Priešistoriniai laikai

Nuo seniausių laikų iki 1252 m.

Laikas, gamta ir žmogus negailestingai naikina mūsų protėvių pėdsakus, todėl šiandien dar sunku pasakyti, kada Kretingoje apsigyveno pirmieji žmonės. Tenžės slėnyje Kvecių kaime rastas episvidrinis strėlės antgalis leidžia manyti, kad pirmieji gyventojai apylinkėje pasirodė VIII–IV tūkst. prieš Kr., t. y. mezolite.

Seniausi nuolatinio žmonių gyvenimo pėdsakai datuojami III tūkst. prieš Kr. pab. – II tūkst. prieš Kr. pr. Tai Kretingoje ir Kretingsodyje aptikti vėlyvojo neolito prabaltų Pamarių kultūrai būdingi gludinti akmeniniai kirviai ir kapliai. Tuo metu Lietuvos pajūrio gyventojai, be medžioklės, žvejybos ir rankiojimo, jau augino gyvulius ir vertėsi daržine žemdirbyste.

Metalų laikotarpio (žalvario ir geležies amžių) archeologijos paminklai telkiasi palei pietinį miesto pakraštį, vadinamą Bajorais. Šioje geografiškai ir strategiškai patogioje vietoje žmonės nuolatos gyvena nuo žalvario amžiaus. Čia lokalizuojama ir istorinė Kretingos pilis. Todėl galima teigti, kad Bajorų apylinkėje slypi giliausios Kretingos istorijos šaknys.

XIX a. pab. Bajoruose aptikti ankstyviausi Lietuvoje žalvario amžiaus kapai, žinomi Šlažių pilkapių pavadinimu. Jie datuojami II tūkst. prieš Kr. antrąja puse – I tūkst. prieš Kr. pirmąja puse ir priklauso pilkapių kultūrai, apėmusiai Lietuvos pajūryje ir Rytprūsiuose, daugiausia Semboje, gyvenusias vakarų baltų gentis.

Daugėjant gyventojų ir plėtojantis verslams, bendruomenė kėlėsi į patogesnes vietas, o nuo jos atsiskyrusios šeimos kūrė naujas šeimynines bendruomenes. Tai liudija greta Šlažių pilkapyno, kitapus Akmenos upės, 800–600 m. prieš Kr. supilti Ėgliškių pilkapiai ir I tūkst. prieš Kr. antrojoje pusėje Tenžės deš. kranto slėnyje įrengtas Šlikių pilkapynas. Apylinkėje tuo metu dominavo Ėgliškių bendruomenė, perėmusi iš Šlažių bendruomenės materialinės ir dvasinės kultūros tradicijas, palikusi mažiausiai 7 įspūdingai įrengtus pilkapius, kuriuose mirusieji buvo laidojami iki pirmųjų amžių po Kr. Manoma, kad nuo I tūkst. prieš Kr. pab. mirusieji buvo laidojami ne tik pilkapiuose, bet ir jų aplinkoje įrengtuose degintiniuose kapuose.

Tuo metu žmonės gyveno šeiminėmis bendruomenėmis, kurios vienijo kelių kartų šeimas. Pagrindiniai jų verslai buvo gyvulininkystė ir lydiminė žemdirbystė, o pagalbiniai – medžioklė, žūklė, rankiojimas. Greta akmens, titnago, rago, kaulo ir medžio nuo II tūkst. prieš Kr. pr. pajūrio gyventojai ginklų ir papuošalų gamybai naudojo žalvarį, kurį įsigydavo mainais iš Vidurio Europos kraštų. Ties Akmenos ir Dupulčio santaka aptikta ankstyvuoju geležies amžiumi datuojamų kaulinių įrankių ir lipdytos keramikos šukių, kurie galėjo patekti iš suardyto senovės gyvenvietės kultūrinio sluoksnio. Pajūrio gyventojai I tūkst. prieš Kr. vid. jau naudojo geležį, kuris nuo I tūkst. prieš Kr. pab. pradėjo plisti karyboje ir buityje.

Metalų įsigalėjimas keitė visuomeninius santykius. Tobulesni darbo įrankiai leido išplisti lydiminei žemdirbystei, kuri tapo pagrindiniu verslu, privertusiu žmones sėsliai gyventi, skatino turtinę diferenciaciją.

Ėgliškių bendruomenės gyvenvietė I–IV a. buvo prie Šaltupio. Žmonės gyveno nedideliuose, 3,1–3,7 × 3,6–4,7 m dydžio, būstuose. Jų sienos buvo stačių rąstų, tarp kurių tarpai buvo išpinti kartelėmis ir virbais, apšiltinti molio tinku, o įėjimas įrengtas iš pietrytinio šono. Būsto asla buvo įgilinta į žemę, plūkta ochros spalvos molio ir smėlio mišiniu. Jos kampe priešais įėjimą buvo įrengtas 70–90 cm skersmens ir apie 95 cm gylio atviras židinys, kurio dugnas šilumai palaikyti buvo išgrįstas nedideliais akmenimis. Prie kiekvienos trobelės lauko pusėje šliejosi po nedidelį priestatėlį su ūkine duobe arba be jos.

Manoma, kad apie IV–V a. bendruomenė įsikūrė Dangės kair. krante, tarp Degalo ir Bebrūnės upelių. Ji įsirengė Valėnų piliakalnį, kurį nuo aukštumos saugojo žemių ir akmenų pylimas.

Susiklosčiusius prekyb os ir mainų ryšius sukrėtė IV–VII a. Europoje vykęs Didysis tautų kraustymasis, atnešęs didelius socialinius, ūkinius ir etninius pokyčius. Jis palietė ir Lietuvos pajūrio etnines bendruomenes, kurioms didelę įtaką turėjo germanų gentys gotai ir herulai. Dėl tautų kraustymosi ir germanų kultūros įtakos keitėsi pajūrio gyventojų etninė sudėtis: atsikėlusioms gentims asimiliavus senuosius gyventojus, VI–VII a. susiformavo kuršiai. Istoriniais laikais didžiąją Kretingos rajono dalį užėmė kuršių žemė, vad. Mėguva, o Minijos pakrantės priklausė kuršių žemei Kekliui (Cekliui).
VII–VIII a. Kretingos apylinkėse ėmė gausėti gyventojų, o X–XI a. nedidelė bendruomenė įsikūrė miesto šiauriniame pakraštyje, netoli Akmenos ir Dupulčio santakos. Mirusiuosius VII–VIII a. jie laidojo nesudegintus, o VIII a. pab. atsirado mirusiųjų deginimo paprotys. Taigi nuo IX a. egzistavo abu laidojimo būdai: greta griautinių kapų randama to paties laikotarpio degintinių kapų. Mirusiųjų deginimas Vakarų Lietuvoje įsivyravo X–XII a., nors Ėgliškių kapinyne X–XII a. mirusieji buvo laidojami ir nedeginti.

Laidojimo papročiai ir tradicijos liudija, kad svarbus vaidmuo senųjų gyventojų kasdieniame gyvenime teko pagoniškoms apeigoms. Manoma, kad Ėgliškių bendruomenė dievus garbino šalia kapinyno įrengtoje šventykloje, kuri veikė Dangės ir Kapupio santakos kyšulyje, vad. Perkūno kalnu. Kita šventovė galėjo veikti Saulyčio kalne, stūksančiame Tenžės slėnyje priešais santaką su Akmena (Dange). Dar viena kulto vieta buvo Kretingoje, netoli Akmenos ir Pastauninko santakos, Rotušės aikštėje. Čia rasti 4 stambūs, plokščiais šonais akmenys, išdėstyti su saulės ir mėnulio azimutais sutampančiomis kryptimis. Vieno akmens paviršiuje iškaltas latakas. Manoma, kad tai buvo paleoastronominių stebėjimų vieta, skirta saulės ir mėnulio kalendoriams derinti.

Pagrindiniai žmonių verslai tebebuvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Gausėjant gyventojų ir augant jų poreikiams, VII–VIII a. susidarė gana dideli dirbamos žemės plotai, kurie plėtėsi deginant miškus. Pradėjus nuolat dirbti laukus, įsigalėjo ariamoji žemdirbystė, kuri tapo pagrindiniu verslu. Anksčiau vyravusią dvilaukę žemdirbystės sistemą pakeitė trilaukė, kuri atsirado pradėjus sėti daugiau žiemkenčių. Šiandien kretingiškių protėvių triūso vietas ženklina Kluonuliuose (pietiniame miesto pakraštyje), netoli Akmenos ir Jauryklos santakos, aptikta senovės žemdirbystės vieta, kurią sudaro akmenų krūsnys ir tarpusavyje besijungiantys akmenų ir žemių pylimai, kurie supo dirbamus sklypus.

Svarbus vaidmuo teko įvairiems amatams. Pavieniai gyventojai ar šeimos vertėsi metalų apdirbimu, papuošalų gamyba, puodininkyste, odos dirbinių gamyba, medine statyba. Naudą žmonėms tebeteikė medžioklė, žvejyba, drevinė bitininkystė, laukų ir miško gėrybių rinkimas. Taip jie paįvairindavo maistą, įsigydavo kailių drabužiams, kaupdavo mainams prekes, už kurias iš pirklių įsigydavo įvairių kitų kraštų prekių.
Iš tolimųjų kraštų buvo gabenami metalai, papuošalai, ginkluotė, raitelio ekipuotė, druska, sidabro lydiniai, kitos prekės. Kretingą ir apylinkes pasiekdavo bizantiški karoliai, arabų monetos, kitų kraštų papuošalai.

Kretingiškių protėviams VII–XII a. ne sykį teko susidurti su skandinavų vikingais. Atplaukę į kuršių žemes, vikingai susitardavo su vietos gyventojais nustatytą laiką laikytis taikos ir prekiauti, o terminui praėjus imdavo plėšikauti. Iš žygių aprašymų sužinome, kad X a. kuršiai gyveno neįtvirtintuose kaimuose, vertėsi žemdirbyste, puikiai valdė ginklus. Jie statėsi jau antžeminius, iš rąstų suręstus tvirtus gyvenamuosius ir pagalbinius ūkinius pastatus, o valgiui gaminti kūreno atvirus židinius.

Kaimyninių genčių ir skandinavų puldinėjimai skatino kuršius stiprinti gynybines pilis. Ėgliškių bendruomenė greta Valėnų piliakalnio II tūkst. pr. įsirengė Ėgliškių piliakalnį, kuris siejamas su XIII a. rašytiniuose šaltiniuose minima Kretingos pilimi.

Lina Buikienė, 2011

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. KANARSKAS, Julius. Kretinga. Praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 9–18. ISBN 978-609-404-057-3.
2. KANARSKAS, Julius. Konferencija apie Kretingos priešistorę. Švyturys, 1999, rugsėjo 29, p. 3, 5.
3. Senā kursa (13. g. s.): [žemėlapis]. Iš Vikipedija: laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [b. v.]: [b. l.], 2010 [žiūrėta 2011 m. sausio 6 d.]. Prieiga per internetą:<http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:OldCourland.jpg>.
4. ŠIMĖNAS, Valdemaras. Lietuvos pajūris viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje. Iš Kretingos senovė. Kretinga: Kretingos muziejus, 1999, d. 1, p. 21–22.