1944–1956 m. Antisovietinė rezistencija

1944 m. kovai su sovietų armija ir Lietuvos nepriklausomybei ginti ėmė kurtis Lietuvos laisvės armijos Žemaičių regiono rinktinė. Rinktinei kovoti su sovietų armija sekėsi sunkiai. 1945 m. lapkričio 15 d. buvo įkurta „Kardo“ partizanų rinktinė. Tai buvo pogrindinė organizacija, veikianti Kretingos apskrities ribose, besivadovaujanti Lietuvos kariuomenės statutais ir siekianti atkurti nepriklausomą Lietuvą. Rinktinę sudarė 7 būriai, veikę Darbėnų, Gargždų, Kretingos, Mosėdžio, Palangos, Salantų ir Skuodo valsčiuose. 1946 m. kovo 20 d. „Kardo“ partizanų rinktinės būstinė buvo sunaikinta. Rinktinės vadas Jurgis Ožeraitis buvo atvežtas į Kretingos saugumo būstinę, žiauriai kankintas, vėliau ištremtas kalėti į lagerius.

Nauju rinktinės vadu tapo J. Kėkštas. Štabo būstinė liko Vaineikių miške. Rinktinė buvo reorganizuota, ją sudarė 12 kuopų, priskirta Klaipėdos apskritis. Kuopose buvo nuo 8 iki 57 partizanų. Partizanai spausdino ir platino antisovietinius atsišaukimus, ragino valstiečius nepristatinėti valstybei prievolių, nedalyvauti valdžios rinkimuose. Kovotojai nevengdavo didesnių išpuolių prieš savo persekiotojus stribus, milicininkus, saugumiečius, kariškius. 1944–1952 m. jie nukovė apie 30 priešų karių. Partizanams padėdavo rėmėjai, ryšininkai, maisto ir vaistų tiekėjai, informacijos rinkėjai.

1946–1947 m. NKVD nariai, nesusidorodami su partizanais, į pagalbą pasikvietė 25 000 kariuomenės pėstininkų. Partizanai buvo persekiojami milicininkų, stribų, karininkų, saugumiečių. Nukautų partizanų kūnai būdavo numetami miestų ir miestelių turgavietėse, ir saugumiečiai stebėdavo, kas juos atpažins. Atpažintųjų šeimas dažniausiai ištremdavo. Netektys ir nuolatiniai persekiojimai praretino partizanų gretas, todėl jų kovos už nepriklausomą Lietuvą būdavo labiau individualios.

Nuo 1948 m. prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą. Trėmimai buvo planuojami, sudaromi išvežamųjų sąrašai. Jiems vadovavo NKVD pareigūnai, o vykdė kariuomenės daliniai. Trėmimai prasidėdavo naktį arba anksti ryte. Kareiviai apsupdavo tremiamųjų sodybą, perskaitydavo nutarimą apie ištrėmimą ir skirdavo pusvalandį arba valandą apsirengti, pasiimti maisto ar drabužių. Tremiamuosius atveždavo prie apskrities ar rajono saugumo būstinės. Iš ten gabendavo į geležinkelio stotį, kurioje jų laukė gyvuliniai vagonai su grotuotais langais. Ištremtųjų turtas būdavo grobstomas, pastatai dažniausiai nugriaunami ir sudeginami. 1948–1952 m. iš Kretingos rajono buvo ištremta 841 šeima ir 2 911 žmonių, o iš miesto – 36 šeimos ir 111 žmonių.

1953 m. trėmimai liovėsi, tremtiniams buvo leidžiama grįžti į namus. Ne visi grįžo – nemažai mirė kelyje į tremtį arba tremtyje nuo sunkių darbų ir nepakeliamų gyvenimo sąlygų. Vietinės administracijos pareigūnai visaip trukdė grįžusiesiems prisiregistruoti gimtosiose vietovėse, vertė vykti į kitus rajonus ir miestus.

Jurgita Bružienė, 2017

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: „Druka“, 2009, 304 p. ISBN 978-609-404-057-3.
2. KANARSKAS, Julius. Kretingiškiai kovose dėl Lietuvos valstybingumo. Klaipėda: „Eglės“ leidykla, 2016, 288 p. ISBN 978-609-432-100-9.