Žutautų kaimas

Žutautų kaimas

Žutautai – kaimas pietrytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Žalgirio seniūnijoje, 3 km į pietus nuo Budrių, 4 km į šiaurės rytus nuo Baublių ir 7 km į pietus nuo Kartenos, prie kelio  Vėžaičiai–Mikoliškiai–Kartena.

Kaimas susiformavo XVI a., Valakų reformos metu. Rašytiniuose istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1599 m.

Pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio asmenvardžio Žutautas daugiskaitos formos.

XVI–XIX a. kaime buvo 32 valakai (per 684 hektarus) ariamos, ganyklų, pievų ir miško žemės, kurią išsinuomoję žemdirbiai Plungės dvarininkams mokėjo duoklę ir žemės rentos mokestį (činšą) bei dvare ėjo lažą.

Kaimas buvo gatvinis. Visos žemdirbių sodybos stovėjo tarp Kartenalės ir Mažosios Kartenalės (Kartenalės II) upių plytinčiame lauke abipus vienintelės (dab. Alksnos) gatvės, kuria ėjo senasis prekybos kelias, jungęs Karteną su Gargždais ir Rytų Prūsijos miestais (Klaipėda, Tilže, Karaliaučiumi). Šiuo keliu iškeliaudavo didesnė dalis valstiečių užaugintos žemės ūkio produkcijos, daugiausia skirtos parduoti užsienyje.

XVI a. Žutautai buvo didelė gyvenvietė, o prekybiniai ryšiai su Rytų Prūsija leido kaimo gyventojams nuolat gerinti savo gyvenimą.

Žutautų miške, 1,1 km į šiaurės rytus nuo kelio Kartena–Mikoliškiai, keliuko Žutautai–Bumbuliai dešinėje pusėje, kairiajame Kartenalės upelio krante esančioje smėlingoje pakilumoje išliko senosios kapinės, kuriose nuo XVI a. iki XVIII a. pabaigos laidoti kaimo gyventojai.

Nemažai gyventojų kaimas neteko per maro epidemijas, siautusias XVII a. viduryje ir 1709–1711 m.

Maro aukos buvo laidojamos vakarinėje kaimo kapinių dalyje, aptvertoje statinių tvora, vadinamoje Markapiais arba Maro kapeliais. Mirusiųjų atminimą saugojo vidury Maro kapelių pastatyti keli monumentalūs kryžiai, koplytstulpis ir koplytėlė su šventųjų skulptūromis. Sovietmečiu tvora ir memorialiniai statiniai sunyko.

Nuo XIX a. pradžios iki XX a. 2 dešimtmečio pabaigos Markapiais vadinamose senosiose kapinėse Žutautų gyventojai retsykiais laidojo savižudžius, nekrikštytus mirusius kūdikius, užkrečiamųjų ligų epidemijų aukas.

1972 m. kapinės paskelbtos vietinės reikšmės archeologijos paminklu – Žutautų (Medsėdžių) senkapiu (registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas – 6276; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AV553).

Po paskutiniojo maro kaimui atsigavus, XVIII a. buvo statomi nauji, didesni, dviejų galų gyvenamieji namai, žemaičių vadinami trobomis, ir ūkiniai žemdirbio sodybos pastatai – svirnai (žemaitiškai – klėtys), tvartai (žem. – kūtės), kluonai (žem. – jaujos). Namų gyvenamąsias patalpas papuošė glazūruotų puodyninių koklių krosnys.

XVII–XVIII a. kaimo pietrytinėje dalyje – bendrose ganyklose ir miške įdirbtoje plėšininėje žemėje, vienkieminėse sodybose – apsigyveno naujakuriai, įkūrę Žutautų užusienį, kuris XX a. pradžioje tapo savarankišku kaimu, pasivadinusiu Žutautų Medsėdžiais.

1861 m. Žutautuose buvo 18 kiemų, kuriuose gyveno 277 valstiečiai. Pobaudžiavinės reformos metu visos žemdirbių šeimos buvo aprūpintos dirbama žeme. Kaimo pietvakarinėje dalyje plytėjusi žemė palikta Plungės dvarui. Jai valdyti dvarininkai Oginskiai įsteigė palivarką – ūkinį dvaro padalinį, kurio administracinis ir ūkiniai pastatai iškilo prie Mažosios Kartenalės upelio.

XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje, po baudžiavos panaikinimo ir žemės reformos, kaimas sparčiai augo. Miškingoje kaimo žemėje ir pamiškėse greta ūkininkų kūrėsi mažažemiai trobelninkai. 1913 m. Žutautuose ir Žutautų Medsėdžiuose buvo 40 kiemų.

Nuo 1861 m. kaimas priklausė Telšių apskrities Plungės valsčiui, o apie 1915 m. tapo Kretingos apskrities Kartenos valsčiaus dalimi.

1923 m., pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo metu, Žutautuose buvo registruota 50 ūkių ir 305 gyventojai.

XX a. pirmoje pusėje atskiros kaimo dalys, dirbami laukai, ganyklos, pievos, miškai ir  upės turėjo savo vardus. Kaimą supo Žutautų, Trakų (Trakynės), Margių ir Alksnos miškai. Pietine ir pietvakarine dalimi tekėjo Mažoji Kartenalė, o centrine dalimi – Kartenalė, kuri ties riba su Budriais įtekėjo į Didžiąją Kartenalę, pratekančią palei šiaurinį kaimo žemių kraštą. Tarp Kartenalės ir Didžiosios Kartenalės upių Žutautų mišku tekėjo Pašalšakio upelis, netoli abiejų Kartenalių santakos įtekantis į Didžiąją Kartenalę.

Gatvinio kaimo gyvenvietė stovėjo centrinėje dalyje, viduryje rėžiais suskirstyto pagrindinio ariamos žemės lauko, vadinamo Sodybiniais rėžiais.

Per gyvenvietę ėjo vieškelis, jungęs ją su Kartena ir Vėžaičiais. Nuo vieškelio atsišakojo keliai į Žutautų Medsėdžius, Bumbulius, Kačaičius, Lukauskius, Baublius ir Kalno Grikštus. Prie kryžkelės gyvenvietėje stovėjo koplytėlė su kaimą globojusių šventųjų skulptūromis.

Į rytus nuo gyvenvietės ir Sodybinių rėžių driekėsi ariamos žemės laukai, vadinami Pusrėžėmis (20 ha), Sūrio maišeliu (0,25 ha), Pekla arba Peklale (1,5–2 ha), pievų ir ariamos žemės laukas, vadinamas Margiais (20 ha), o taip pat Prikilo (5–6 ha), Margalių (20 ha) ir Bumbuliškio (7 ha) pievos.

Į šiaurę nuo Margių lauko buvo Didžioji Margio pieva (10 ha), į rytus nuo Sūrio maišelio lauko tęsėsi Šlapmargio pieva (1 ha).

Įrytus nuo Prikilo pievos vienas už kito plytėjo du ariamos žemės rėžiai, vadinami Raštine (2ha) ir Rėžgaliu (1,5 ha), o į rytus nuo Peklos lauko – Pravokymo pieva (4–5 ha) ir krūmokšniais apaugusi Briedinės pieva (6 ha).

Rytinė kaimo dalis buvo vadinama Skambaline, o šiaurinė – Lūkštale. Jose stovėjo po 7 sodybas, kuriose daugiausia gyveno mažažemiai trobelninkai.

Ties riba su Žutautų Medsėdžiais buvęs Babos darželiu vadintas ariamos žemės laukas (2 ha),o pietrytinėje dalyje – kitas, 16 hektarų dirbamas laukas, vadinamas Jurguliške (Jorgolėške).

Pietinėje kaimo dalyje plytėjo Atmieru pavadintas ariamas laukas (15 ha), o piečiau jo – Lendimo pieva (2 ha).

Labiausiai į pietus nutolusiame kaimo pakraštyje miško apsuptyje įsikūrę žemdirbiai savo nausėdiją vadino Ūksmine (Ouksmene).

Į vakarus nuo gyvenvietės ir Sodybinių rėžių driekėsi 10–12 hektarų ariamos žemės laukas, vadinamas Trakais, o 6 ha dydžio šiaurinė jo dalis vadinta Zūbiške.

Į šiaurės rytus nuo gyvenvietės buvusi Plotu vadinama dirva (4 ha), į šiaurę – pora dirbamos žemės rėžių, vadinamų Stuopeliške (2 ha) ir Varliniu (0,5 ha), o prie Pašalšakio upelio – Ožkabuilio (0,25 ha) ir Molupio (3 ha) pievos.

Į pietus nuo upelio prie pat gyvenvietės plytėjo balų augalais apaugusi pieva, vadinama Smirdelka (1–1,5 ha).

Prie Budrių kelio esanti šiaurinė kaimo dalis vadinta Padagu, kuriame buvo Bagdoniškės (3 ha) ir Ganyklinės (2 ha) dirbami laukai.

*Lietuvos žemės reformos metu kaimas buvo išskirstytas į vienkieminius ūkius, o šalia buvęs Žutautų palivarkas panaikintas ir „išparceliuotas“. Palivarko žemėse apsigyveno kumečiai ir bežemiai, įkūrę naują vienkieminių ūkių gyvenvietę. Iš pradžių nausėdija buvo vadinama Žutautų II kaimu, o vėliau pavadinta Greičiais.

Reformos metu valstybė taip pat nusavino apylinkės miškus ir miško žemę, dvarininkams palikdama tik įstatymo nustatytus nedidelius sklypus. Dalį miško žemės ir miškų Žemės reformos komisija išdalino naujakuriams, o kitą perdavė Kartenos girininkijai, kuri priklausė Kretingos (vėliau – Plungės) miškų urėdijai.

Vykdant reformą prie kaimo buvo priskirtas prie patvenkto Didžiosios Kartenalės upelio nuo XIX a. stovėjęs Žutautų vandens malūnas (Žotautu melnyče), iki tol priklausęs kitapus upės stovėjusio Lukauskių dvarelio savininkams. Tarpukariu pastatą įsigijo malūnininkas P. Bernotas. Ši kaimo dalis, kurioje be malūno buvo dar pora sodybų, vadinta Pamelnyče.

Pokario metais sovietų kariams pradėjus gaudyti jaunuolius į okupacinę Raudonąją armiją, daugelis šaukiamojo amžiaus kaimo vyrų slapstėsi apylinkės miškuose įsirengtose slėptuvėse.

Po karo Žutautų, Trakų (Trakynės) ir Margių miškuose telkėsi Kartenos valsčiaus partizanai, veikė Buganto (Kadagio) kuopos štabas, vyko kruvini susirėmimai tarp Kardo (Kretingos) rinktinės partizanų ir juos persekiojusių MGB (Valstybės saugumo ministerijos) vidaus kariuomenės karių bei stribų. Per kautynes žuvo ne vienas partizanas ir juos persekiojusių priešų.

Partizanų gretas papildė žutautiškiai broliai Vytautas ir Vladas Lukauskai, Juozas Baltuonis, Adolfas Kupšys ir kiti. Pirmieji trys žuvo, o A. Kupšys amnestavosi, buvo partizanų ryšininkas.

Partizanus rėmė ir Edvardas Raišuotas, Albinas Šlušnys. Visus juos 1953 m. saugumiečiai areštavo ir išsiuntė į lagerius.

Kartenos valsčiaus enkavedistai ir stribai 1948–1952 m. į Sibirą išvežė 27 žmones.

Kaimo koplytėlės skulptūras stribai nuskandino Kartenalėje, tačiau žutautiškiai jas surado ir grąžino atgal.

1945 m. Žutautų kaime buvo atidarytas Budrių pradinės mokyklos trečiasis komplektas. XX a. 8 dešimtmetyje mokykla uždaryta.

1949 m. Žutautuose įsikūrė kolūkis, kuris vėliau buvo prijungtas prie kaimyninio „Jaunosios Gvardijos“ (vėliau – „Žemaitijos“) kolūkio.

Kolūkių laikais Greičių kaime prie Mažosios Kartenalės ir kelio į Baublius iškilo gamybinis-ūkinis centras, o beveik visas kaimo sodybas nušlavė sovietinė melioracija.

2019 m. Greičių kaimui priklausė 113,36 ha žemės, kurioje stovi vienkieminė sodyba ir buvusio ūkinio-gamybinio centro pastatai.

Žutautuose sovietinė melioracija taip pat sunaikino atviruose laukuose stovėjusius vienkiemius, kurių savininkai persikėlė į centrinę gyvenvietę. Vienkieminės sodybos išliko tik Žutautų miške ir pamiškėse, kur jos netrukdė kolūkio ariamų laukų plėtrai. Nebeliko ir vandens malūno, kuris veikė ir miltus apylinkės gyventojams malė iki XX a. 8 dešimtmečio. Malūną uždarius, įrenginiai buvo išvežti, o nenaudojamas pastatas nugriautas.

Į Lietuvos architektūros paminklų sąrašus 1963 m. buvo įrašytas gyvenvietės šiaurės vakarinėje dalyje, tarp kelio į Budrius ir Kartenalės upelio, stovėjęs Vinco Šeško sodybos namas. Jis buvo statytas XVIII a., o 1808 m. rekonstruotas ir praplėstas. Be namo, sodyboje dar buvo senas svirnas ir tvartai, datuoti XIX a. antrąja puse–XX a. pradžia, o taip pat daržinė, pastatyta tarpukariu. Po Lietuvos žemės reformos čia buvo 10 ha ūkis, prieš karą priklausęs Butkui.

1974 m. sodybą įsigijo kolūkis „Jaunoji gvardija“, vadovaujamas Mečislovo Navajausko. Buvo atliktas kapitalinis pastatų remontas ir juose įkurdintas valstiečių buities muziejus.

M. Navajauskui mirus, 1983 m. naujieji ūkio vadovai muziejų paliko likimo valiai. Kretingos muziejininkai savo eksponatus išsivežė, kiti buvo išgrobstyti, sunaikinti. Be priežiūros likęs namas buvo niokojamas, o 1991 m. nugriautas.

Skirtingai nuo kitų atokesnėse vietovėse esančių Kretingos krašto kaimų, Žutautai nepatyrė didelės demografinės krizės. 1959 metais kaime gyveno 150, 1970 m. – 175, 1987 m. – 164, 2001 m. – 145, 2011 m. – 128 žmonės. 2019 m. kaimui priklausė 521,75 ha žemės, kurioje – 5 gatvės: Alksnos, Naujakurių, Pamiškės, Šaltupio ir Malūno, bei 46 sodybos. 2011 m. surašymo duomenimis, kaime – 95 gyventojai.

Parengė Rita Vaitkienė, 2022

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. KANARSKAS, Julius. Žutautai ir Greičiai. Švyturys, 2019 rugpjūčio 10, p. 5–6.
2. Žutautai. Iš Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2022 balandžio 2 d.], [žiūrėta 2022 06 08]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDutautai>.
3. Žutautų senosios kapinės. Iš Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2016 vasario 6 d.], [žiūrėta 2022 06 10]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDutaut%C5%B3_senosios_kapin%C4%97s>.