Atnaujinta 2023-08-10
Kalno Grikštų kaimas
Kalno Grikštai – kaimas pietinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Žalgirio seniūnijoje, 1 km į pietryčius nuo Raguviškių ir 1 km į šiaurę nuo Baublių, Minijos kairiajame krante, abipus jos intako Kartenalės II upelio.
Kalno Grikštai – viena seniausių Žalgirio seniūnijos gyvenviečių. Plyti vaizdingame Minijos upės slėnyje, prie Mišučių miško.
Archeologiniai duomenys liudija, kad šioje vietovėje žmonės nuolat gyvena nuo I tūkst. prieš Kr. antrosios pusės.
Šalia Minijos ir Kartenalės II santakos esančioje slėnio terasoje išlikusioje senovės gyvenvietėje kraštietis Ignas Jablonskis 1977 m. aptiko iki pusės metro storio kultūrinį sluoksnį, liudijantį čia gyvenus žmones ne vieną šimtmetį.
I tūkst. po Kr. pradžioje dalis bendruomenės persikėlė 500 m į pietus ir įsikūrė kitos terasos pakilumoje. Joje istorikas Julius Kanarskas 2002 m. aptiko ugniaviečių pėdsakų ir lipdytos keramikos šukių. Ryškesnio kultūrinio sluoksnio neradus, spėjama, kad šioje vietoje gyventa neilgai.
Abi senovės gyvenvietes smarkiai apnaikino čia veikę naudingų iškasenų karjerai.
Prasidėjus tautų kraustymuisi, atvirose gyvenvietėse gyventi tapo nesaugu. Žmonės apie IV–V a. persikėlė į netoliese stūksančią aukštumą, kurios kyšulyje Kartenalės II dešiniajame krante įsirengė piliakalnį. Tai buvo įtvirtinta gyvenvietė, kurią iš trijų pusių saugojo Minijos ir Kartenalės II slėniai, o šiaurės rytuose nuo aukštumos atskyrė gilus griovys, žemių ir akmenų pylimas su medine gynybine užtvara, apsaugančia nuo netikėtų priešo išpuolių.
Mirusius ir žuvusius gentainius bendruomenė laidojo slėnio terasoje, kurioje prieš tai gyveno.
1989 m. I. Jablonskis ištyrė 30 kv. metrų terasos plotą, kuriame aptiko 4 griautinius V–VI a. kapus.
Tautų kraustymosi metu Kalno Grikštų bendruomenė savo piliakalnį pavertė medine pilimi, už pylimo įrengė priešpilį – gynybai skirtą darinį. Mišučių miško aukštumos kyšulyje buvo įrengtas dar vienas piliakalnis, kurio paskirtis – grynai gynybinė.
Abu piliakalniai VII–XIII a. saugojo nuo priešų Ceklio žemės vakarines prieigas. XIII a. 6–7 dešimtmečiais kuršius užkariavus kryžiuočiams, piliakalniai buvo apleisti.
Nuo XV–XVI a. Kalno Grikštų apylinkės priklausė Kartenos dvarui, kurio valdose pradėjo kurtis atsikėlę žemaičiai. Besiformuojant žemdirbių kaimams, efektyvesniam jų administravimui dvaro savininkai prie Minijos XVII a. įkūrė Mišučių palivarką, kuriam priklausė Valakų reformos metu suformuoti Mišučių, Nausodžio, Gudų, Kačaičių, Baublių, Raguviškių, Būdviečių, Trumpėnų, Bebrūnių kaimai.
Apie XVIII a. bendro naudojimo ganyklų ir miško žemėje, besidriekiančioje tarp Mišučių palivarko, Gudų, Kačaičių, Baublių ir Raguviškių kaimų, atsirado nausėdija, pavadinta Grikštais, greičiausiai pagal pirmojo naujakurio vardą.
XIX a. pirmoje pusėje kaime tebuvo 2 dūmai, t. y. baudžiauninkų sodybos, kurias iš dvaro nuomoję žemdirbiai iki baudžiavos panaikinimo ėjo lažą ir atliko kitas baudžiavos prievoles, o už žemę mokėjo činšą.
Žemdirbių šeimų dvasiniu gyvenimu rūpinosi Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios parapijos dvasininkai.
Iki XIX a. vidurio kaimas išaugo. Antroje amžiaus pusėje pradėtas vadinti Kalno Grikštais, nes aukštumoje esančios sodybos, žvelgiant iš Minijos slėnio ir nuo priešingo upės kranto, atrodė stovinčios ant didelio kalno. Be to, tokiu būdu siekta atskirti šį kaimą nuo kitų netoliese, miške netoli Mikoliškių buvusių Grikštų, kuriuos imta vadinti Medės Grikštais (žemaitiškai medė – miškas).
Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos, Kalno Grikštų aplinkoje atsirado karinių objektų.
Kalno Grikštai buvo kupetinis kaimas. Jame 1866–1872 m. buvo 7 sodybos. 1903 m. gyveno 64 valstiečiai. XIX a. pab.–XX a. pr. atsikėlė naujakurių šeima. 1913 m. buvo jau 8 kiemai.
Pietvakariniame žemių pakraštyje veikė kapinės, kuriose laidotos šiltinės, dizenterijos ir kitų epideminių ligų aukos, savižudžiai, nekrikštai ir skenduoliai. Mirusiems atminti kapinėse stovėjo pora monumentalių ąžuolinių kryžių, o tarp jų – koplytėlė su šventųjų skulptūromis. Apie 1920 m. kapinės buvo apkastos grioviu ir apjuostos pylimu.
Po Pirmojo pasaulinio karo, daugėjant žemdirbių šeimų ir smulkėjant žemės sklypams, ūkių skaičius 1923 m. išaugo iki 13 kiemų, kuriuose gyveno 80 žmonių.
1927 m. kupetinis kaimas išardytas ir išskirstytas į vienkieminius ūkius. Senojoje gyvenvietėje paliktos 4–5 sodybos, o nauji gyventojai kūrėsi po visą kaimą ir prie abiejų į Baublius vedusių kelių suformuotuose žemės sklypuose.
Tarpukariu gyventojai kaimą vadino Kalnų Grikštais. Vardus turėjo ir atskiros jo vietovės. Minijos slėnyje esantis liūnas vadintas Atvanu, dauba rytinėje kaimo dalyje – Bliūdu, lanka Stonkaus ir Luko sklype – Gudvingiu, dauba Dimgailos sklype – Šermukšnio daubele, o Cirtauto žemėje esanti kalva – Smilčių kalneliu. Drėgnas ariamos žemės laukas, kuriame dažnai telkšojo ančių pamėgta bala, buvo vadinamas Pylių pelkėmis, o status ir aukštas Kartenalės II šlaitas – Stačiosiomis. Šiaurės rytinėje dalyje buvo Palaivės – apie 50 ha drėgnų dirvų, Pabraukliškė – krūmokšniais apaugusi žemė, Urbeliškių miškelis ir Margių miškas.
Sovietmečiu kaimas smarkiai nukentėjo. 1940–1941 m. sovietų kariškiai šiaurinėje kaimo dalyje tarp Kartenalės II upelio ir Mišučių dvaro žemių paminijės šlaituose įrengė keletą betoninių dotų – ilgalaikių frontalinės ugnies kulkosvaidžių lizdų.
Prasidėjus ginkluotai kovai prieš okupacinį sovietų režimą, į Kartenos valsčiuje veikusios Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Kadagio-Buganto kuopos partizanų gretas įstojo keletas jaunų kaimo vyrų, o dalis gyventojų tapo partizanų ryšininkais.
Kovoje su stribais ir NKVD–MGB vidaus kariuomenės kariais 1948 m. žuvo Vytautas Miltakis-Keleivis. Partizanas Petras Lukas ir jo brolis, partizanų ryšininkas Ignas Lukas 1948 m. buvo suimti, ištremti, nuteisti kalėti lageryje.
1947 m. nušauti Stasys Stonkus su motina Karolina.
Per sovietų valdžios organizuotus trėmimus Kalno Grikštai neteko 15 žmonių. Per 1948 m. trėmimą į Krasnojarsko kraštą buvo išvežti Povilas, Juozas ir Steponas Lukai bei jų pamotė Julijona Lukienė, Petras Stonkus su žmona Brone, vaikais Petru, Agripina ir Antanu. 1949 m. į Irkutsko sritį buvo ištremta Kristina Vaišvilienė. 1951 m. į Krasnojarsko kraštą išvežti Bronislava Dimgailienė su vaikais Stasiu, Feliksu, Virginija ir Kaziu.
Pokariu kaimas ėmė nykti. 1959 m. jame gyveno 64 žmonės, 1960 m. buvo registruoti 44 gyventojai.
„Jaunosios Gvardijos“ kolūkiui vykdant melioraciją, gyventojai buvo priversti palikti savo gimtąsias sodybas ir keltis į Baublius ar kitas gyvenvietes. Kartenalės II kairėje pakrantėje prie kelio beliko vienintelė sodyba, netrukdžiusi kolūkinės žemdirbystės plėtrai. Joje 1979 m. gyveno 3 žmonės.
Atgimimo laikotarpiu seniausioje kaimavietės dalyje įsikūrė pirmoji į kaimą sugrįžtančių naujakurių sodyba.
2021 m. Kalno Grikštams priklausė 228,93 ha plotas. Demografinė situacija nuo XX a. pabaigos nepasikeitė: kaime 2001 m. ir 2011 m. tebegyveno tik 4 gyventojai. 2015 m. buvo registruotos 4 vienkieminės sodybos arba jų vietos.
Per paskutinįjį gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų patikslinimą prie Kalno Grikštų buvo prijungta dalis sovietmečiu išnykusių Notiškės ir Kačaičių kaimų žemių. Tačiau tuo pat metu kaimas prarado dalį pietinių savo žemių su senosiomis Kalno Grikštų kapinėmis, kurios atiteko Baubliams.
2017 m. Kalno Grikštų piliakalnis su priešpiliu (I tūkstantmetis–II tūkst. pradžia) registruoti Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre ir paskelbti nacionalinio reikšmingumo lygmens registriniu kultūros paveldo objektų kompleksu, turinčiu archeologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį. Unikalūs kodai: komplekso – 40560, piliakalnio – 40561, priešpilio – 40562.
2017 m. Kalno Grikštų II piliakalnis (I tūkstantmetis–II tūkst. pradžia) registruotas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre ir paskelbtas nacionalinio reikšmingumo lygmens registrine kultūros vertybe, turinčia archeologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį. Unikalus kodas – 40563.
Kalno Grikštų senovės gyvenvietė (I tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga–I tūkstantmečio I pusė) 1988 m. įrašyta į vietinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą, 1993 m. paskelbta Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklu, 1997 m. registruota Kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše, 1998 m. paskelbta kultūros paminklu, 2005 m. pripažinta valstybės saugomu kultūros paminklu. Unikalus kodas – 16203.
Kalno Grikštų kapinynas (V–VI a.) 1993 m. įrašytas į naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, 1997 m. registruotas Kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše, 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Unikalus kodas – 12315.
Kalno Grikštų senosios kapinės (XVII–XIX a.) 1997 m. įrašytos į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro laidojimo vietų sąrašą, 2005 m. pripažintos valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Unikalus kodas – 24254.
Parengė Rita Vaitkienė, 2022
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- Kalno Grikštai. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2021 rugpjūčio 19 d.], [žiūrėta 2022 balandžio 28 d.]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Kalno_Grik%C5%A1tai>.
- Kalno Grikštų II piliakalnis. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2022 sausio 2 d.], [žiūrėta 2022 balandžio 28 d.]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Kalno_Grik%C5%A1t%C5%B3_II_piliakalnis>.
- Kalno Grikštų kapinynas. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2016 vasario 6 d.], [žiūrėta 2022 balandžio 28 d.]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Kalno_Grik%C5%A1t%C5%B3_kapinynas>.
- Kalno Grikštų piliakalnis su priešpiliu. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2022 sausio 2 d.], [žiūrėta 2022 balandžio 28 d.]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Kalno_Grik%C5%A1t%C5%B3_piliakalnis_su_prie%C5%A1piliu>.
- Kalno Grikštų senosios kapinės. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2021 gegužės 6 d.], [žiūrėta 2022 balandžio 28 d.]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Kalno_Grik%C5%A1t%C5%B3_senosios_kapin%C4%97s>.
- Kalno Grikštų senovės gyvenvietė. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2021 vasario 2 d.], [žiūrėta 2022 balandžio 28 d.]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Kalno_Grik%C5%A1t%C5%B3_senov%C4%97s_gyvenviet%C4%97>.
- KANARSKAS, Julius. Kalno Grikštai. Kaimas prie Minijos ir Kartenalės santakos. Pajūrio naujienos, 2021, spalio 22, priedas „Žemė ir ūkis“, p. 11–12.
